Tai reiškia, kad taikių civilių žudymas ir civilinės paskirties objektų – vandentiekio, elektros tinklų, ligoninių, gimdymo namų, mokyklų ir pan. – naikinimas grubiai pažeidžia Ženevos konvencijoje įtvirtintas kariavimo taisykles ir laikomas karo nusikaltimu.
Nepaisant šių protingų taisyklių ir pagrįstų apribojimų, Izraelio puolimo aukomis jau tapo per 25 tūkst. palestiniečių, iš jų apie 70 proc. yra moterys ir vaikai.
Bjauri situacija, tiesa? Ji liudija ne žydų valstybės naudai, o normalūs ir empatiški žmonės, kurie patys patiria skausmą dėl kitų skausmo, nuoširdžiai užjaučia aukas. Tiesa, jie nesigilina, dėl kokios priežasties aukos ir tapo aukomis, tačiau šią priežastį „nustatę“ antisemitai ir naudingi idiotai gauna puikų pretekstą smerkti tariamą Palestinos arabų genocidą.
Sakysit, aš painioju sąvokas, nes „naudingais idiotais“ paprastai yra įvardijami Kremliaus melo ir dezinformacijos psichologiškai apdoroti subjektai, kurių kalbos ir pareiškimai atitinka nuodingų rusiškų naratyvų turinį? Čiagi ne Rusija, o Palestina.
Teisingai, jeigu regimybę priimsime už tikrovę ir nematysime, ką ji slepia. Tačiau, jeigu žvelgsime giliau, taps aišku, kad Palestinos konfliktas atitinka Rusijos interesus, nes nukreipia pasaulio dėmesį nuo Rusijos invazijos į Ukrainą. Be to, šį konfliktą yra akivaizdžiai paženklinusi rusų meškos letena.
Pakanka prisiminti, kad po praeitų metų spalio 7 dienos skerdynių Irano dvasiniai lyderiai pareiškė, kad bučiuoja rankas „Hamas“ skerdikams, kurie prakeiktus žydus, jų moteris, vaikus ir kūdikius žudė, žagino ir niekino netgi lavonus. Šias skerdynes Iranas palaimino todėl, kad siekė išprovokuoti tokią griežtą žydų valstybės reakciją, kuri sužlugdytų Izraelio ir Saudo Arabijos suartėjimą.
Iranas kruvinam marionečių teatrui diriguoja, gavęs palaminimą ir pritarimą įtakingos valstybės, kuri už virvučių tampo patį lėlininką. Didelės intrigos čia nėra – už tragedijos teatro užkulisių veikia konflikto eskalacija suinteresuota Rusijos meška, kuri vykdo bailaus, bet žiauraus dresuotojo komandas.
Vadinasi, būtent dėl aptartų Irano ir Rusijos interesų Irano dvasiniai lyderiai palaimino spalio 7 d. skerdynes, išprovokavusias krauju užlietą, žiaurų Izraelio ir Palestinos arabų konfliktą.
Blogio ašies valstybės viską apskaičiavo tiksliai. Ignoruodami minėto konflikto tikrąsias priežastis, Vakarų lyderiai kritikuoja Izraelį dėl neproporcingos jėgos naudojimo, ragina abi šalis nutraukti ugnį, sudaryti paliaubas ir pradėti derybas dėl taikos, kurios būtina sąlyga – Palestinos valstybės sukūrimas.
Kaip žinoma, liežuvis politikams duotas tam, kad jie nuslėptų savo tikrąsias mintis. Vakarų politikai nuoširdūs ta prasme, kad civilių žudymai ir civilinės infrastruktūros naikinimas yra nepriimtinas ir smerktinas. Tačiau skirtingai nuo naudingų idiotų, trimituojančių apie Izraelio kariaunos vykdomą palestiniečių genocidą, blaiviai mąstantys politikai žino – civilių aukų išvengti neįmanoma.
Neįmanoma todėl, kad „Hamas“ smogikai apšaudo žydų karius iš civilinės infrastruktūros objektų, netgi iš ligoninių, o civilius naudoja kaip gyvuosius skydus. Kodėl jiems negaila nei savęs, nei moterų, nei vaikų? Todėl, kad jie šventai tiki tokiais Korano pažadais kaip šis: „Allahas tikrai padovanos gražų palikimą tiems, kurie buvo Allaho kelyje, o paskui buvo nužudyti ar mirė“ (22 Sura, 58).
Tai reiškia, kad žuvusiųjų už islamą Alacho kelyje laukia Rojaus sodai, per kuriuos „teka upės, ir vaišės neišsenka, ir pavėsis neišnyksta“ (13 Sura, 35).
Esminis klausimas, kam – „Hamas“ teroristams ar priešingai, žydų kariams – tenka atsakomybė už moterų ir vaikų žūtis? Naudingi idiotai jau priėmė verdiktą, bet jie nėra nešališki teisėjai. Tokiu teisėju yra geležinė karo logika, kuri atsakomybę perkelia tiems, kurie inicijavo ir vykdė karo nusikaltimus, o ne tiems, kurie priversti į juos reaguoti.
Taigi, atsakomybė už gyvaisiais skydais naudojamų civilių žūtis tenka ne žydų kariams, o smogikams, kurie grubiai pažeidžia kariavimo papročius ir taisykles. Išties, kas, išskyrus naudingus idiotus, gali pasmerkti krikščionį ar judėjų, kuris, gavęs per skruostą, trenks atgal, užuot nuolankiai atsukęs kitą?
„Klaidatikiui“ sunku suvokti, kur slypi tokio žiauraus kariavimo šaknys. O jos slypi būtent islamo religijoje, kuri motyvuoja ir mobilizuoja tiek „Hamas“ smogikus, tiek šią teroristinę organizaciją remiančius palestiniečius.
„Ir žudykite priešus ten, kur juos sutiksite“, – ragina Koranas (2 Sura, 191). Taip pat Koranas duoda aiškų atsakymą į klausimą, kas yra musulmonų priešas: „Iš tiesų netikintieji yra jūsų akivaizdus priešas“ (4 Sura, 101). O netikintieji yra visi „klaidatikiai“, išpažįstantys ne islamą, bet kitą religiją.
Todėl naivu manyti, kad „Hamas“ kapituliacija pasibaigęs karas leis išspręsti Palestinos problemą ir užkirs kelią teroro bangai, nukreiptai prieš žydų valstybę. Visi karai baigiasi, bet jeigu konfliktų žarijas slepia pelenai, tai tik laiko klausimas, kada karas vėl įsiliepsnos.
Dėsninga, kad Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu neturi iliuzijų. Jis nemano, kad pasibaigus karinei operacijai prieš „Hamas“, bus galima sukurti nepriklausomą Palestinos valstybę. Priešingai – pagal preliminarų Izraelio vyriausybės planą, palestiniečių anklavas turėtų būti kontroliuojamas Izraelio. Kokia forma – techninis klausimas.
Viena vertus, tokia kontrolė užkirstų kelią „Hamas“ atgimimui ir prieš žydų valstybę nukreiptai teroristinei veiklai. Kita vertus, iš išorės primesta kontrolė – tai tautinis pažeminimas, kuris gali inspiruoti nepasitenkinimą, o šis – smurtą prieš žydus. Taigi, Izraelio kontroliuojamas Gazos anklavas gali sukelti tokius veiksmus, kokių Izraelis siekia išvengti.
Gero sprendimo bent jau apžvelgiamoje ateityje nėra. Klausimas, ar yra toks sprendimas, kuris gali būti laikomas mažiausia iš įmanomų blogybių?
Vertingos informacijos apmąstymams dėl tokio sprendimo suteikia iškalbinga Izraelio karų ir konfliktų istorija. Štai po 1973 m. Jom Kipuro karo, kuriame Izraelis sutriuškino arabų šalių (Egipto, Saudo Arabijos, Jordano, Irako, Kuveito, Tuniso ir Maroko) pajėgas, remiamas sovietų satelitų – Kubos ir Šiaurės Korėjos, – arabų valstybės daugiau jokios koalicijos prieš Izraelį nesukūrė.
Todėl žydų valstybei gyvybiškai svarbu kontroliuoti Palestinai skiriamą Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų finansinę paramą, kuri iš dalies nusėda teroristų vadeivų sąskaitose, iš dalies naudojama karui prieš Izraelį finansuoti. „Hamas“ lyderiai nesuinteresuoti keisti esamos padėties, nes disponuodami milijardais, jie visai neskuba ten, kur siunčia kitus – į Rojaus sodus.
Pasak Korano, patekusieji į Rojų „gulės ant gultų, išsiuvinėtų auksu ir brangakmeniais, sustatytų vieni priešais kitus“ (56 Sura, 15, 16). Keista, bet šie prabangūs gultai yra sustatyti panašiai kaip lovos sovietiniame studentų bendrabutyje.
Panašu, kad Rojus neišlaiko konkurencijos su banko sąskaita, kuri teroristų lyderiams atveria galimybę naudotis personaliniais lėktuvais, prabangiomis jachtomis ir ne keturių žmonų, kaip leidžia Alachas, o viso haremo gražuolių teikiamais malonumais.
Ar jie gali pratęsti šį bekraštį malonumų okeaną, prieš kurį posakis apie Rojų Žemėje yra ganėtinai banalus? Taip, tokį gyvenimą, prieš kurį nublanksta Korane aprašyti Rojaus sodo malonumai, teroristų vadeivos gali užsitikrinti, įtraukdami į „Hamas“ gretas vis naujus smogikus, kuriems teikiamas, nors ir primityvus, bet labai veiksmingas masalas.
Mat už islamą žuvusiems „Hamas“ rekrūtams yra parengtas puikus atlygis – gėrybių kupini Rojaus sodai su tekančiomis upėmis ir „jų ten laukia jaunos mergelės, kukliai nuleidusios žvilgsnius, prie kurių nebuvo prisilietęs nei žmogus, nei džinas“ (55 Sura, 56). Išties, Alach akbar!
