aA
Ištisos lietuvių kartos Rusijos režimą palikdavo tokį pat kruviną ir „dvasingą“, kokį ir rasdavo atėjusios į šį pasaulį. Vis dėlto demokratiniai procesai neaplenkė ir Rusijos, o Kremliaus opozicija dideles permainų viltis sieja su Putino eros pabaiga. Ji ateis – anksčiau ar vėliau. Neišvengiamai.
Karolis Jovaišas
Karolis Jovaišas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Šia prasme nėra jokio pagrindo liūdėti, kad žmonija iki šiol nesugebėjo išrasti amžinos gyvybės eliksyro. Taigi, negalima atmesti, kad XXI-ame amžiuje rusai – plačios sielos, geri ir nuoširdūs žmonės, pagaliau sukurs išties demokratišką, taikią, socialinės gerovės valstybę.

Bet! Tai buitinio bendravimo lygmeniu rusas yra toks žmogus, kad nors prie žaizdos dėk. Tuo tarpu kolektyvinė rusų tautos siela, paženklinta didžiarusiškojo šovinizmo ir mesianizmo, atlieka savo juodą darbą. Todėl negalima atmesti ir kito varianto – jog Putiną pakeis jo vertas įpėdinis.

Panašaus tipo situaciją išmintingi Rytai vertina taip: „Drakonas mirė. Tegyvuoja drakonas!“

Tokia optimizmo neteikianti perspektyva verčia Lietuvą neužmiršti istorijos pamokų ir neignoruoti to, jog niekas nepanaikino principo – mano priešo priešas yra mano draugas.

Skirtingai nuo Anglijos, kuri prireikus sudarydavo sąjungas su skirtingomis valstybėmis, o draugai jai tapdavo priešais ir atvirkščiai, Lietuvos istorija susiklostė kitaip. Dėl išlikimo priversta nuolat kovoti tai su teutonais, tai su rusais, Lietuva turėjo tik vieną amžiną sąjungininką. Lenkiją.

Nusimetusi mongolų-totorių jungą ir iškilusi kaip galybė, Rusija paveldėjo visus Rytų despotijos bruožus, kurie paženklino rusų tautos mentalitetą. Valdžios centras iš auksu siuvinėtos jurtos persikėlė į Kremlių, kurio šeimininkas, nors ir tituluojamas caru, genseku ar prezidentu, iš esmės liko Didžiuoju chanu.
Karolis Jovaišas

Nors mūsų šlovingi protėviai siekė savo tautos interesų, tačiau, atsižvelgdami į lenkų interesus, turėjo rasti abiem pusėms priimtiną kompromisą, grindžiamą abipusėmis nuolaidomis.

Štai čia ir atsiveria didelė erdvė labai šališkoms istorinių įvykių ir faktų interpretacijoms.

Šių interpretacijų esmė nėra sudėtinga – lietuviai ir jų valdovai paprastai romantizuojami, o lenkai – demonizuojami. Tai lemia negatyvų Lietuvos ir Lenkijos unijų vertinimą. Laikoma, kad jos buvo primestos lenkų magnatų, naudingos tik išimtinai Lenkijai ir neatitiko gyvybinių LDK interesų.

Ginčai bus tušti, jeigu mes ignoruosime minėtų unijų sudarymo prielaidas. Nusimetusi mongolų-totorių jungą ir iškilusi kaip galybė, Rusija paveldėjo visus Rytų despotijos bruožus, kurie paženklino rusų tautos mentalitetą. Valdžios centras iš auksu siuvinėtos jurtos persikėlė į Kremlių, kurio šeimininkas, nors ir tituluojamas caru, genseku ar prezidentu, iš esmės liko Didžiuoju chanu.

Išliko ir despotiškos valdžios prigimtis, atnešusi Lietuvai šiurpą keliančias grožybes. Rusijos keliama grėsmė iš esmės buvo žiaurus išlikimo testas, kuris LDK valdovams diktavo politinį kursą ir tai, ką galima vadinti vedybomis ne iš meilės, o iš išskaičiavimo.

Liublino unija – ankstesnių Lietuvos sutarčių su Lenkija logiška tąsa – buvo neišvengiamai būtina. ATR, kaip daug galingesnė valstybė negu Lenkijos karalystė ir LDK atskirai paėmus, sustabdė Rytų meškos agresiją ir du amžius buvo patikimas LDK išlikimo ir valstybingumo garantas.
Karolis Jovaišas

Deja, šias realijas ignoruoja įvairaus plauko svajingi romantikai, kurie pačias įžymiausias vedybas iš išskaičiavimo – Liublino uniją (1569 m. liepos 1 d.) – vertina kaip tragediją. Kartu absoliučiai ignoruojamas faktas, kad Liublino unijos „tragedija“ leido sėkmingai atremti naujosios, pravoslavų kryžiumi paženklintos, Aukso Ordos agresiją.

Liublino unija – ankstesnių Lietuvos sutarčių su Lenkija logiška tąsa – buvo neišvengiamai būtina. ATR, kaip daug galingesnė valstybė negu Lenkijos karalystė ir LDK atskirai paėmus, sustabdė Rytų meškos agresiją ir du amžius buvo patikimas LDK išlikimo ir valstybingumo garantas.

Juolab kad XVI-ojo amžiaus pradžioje didžiulė LDK teritorija pradėjo trauktis tarsi Šagrenės oda.

Daugiausia, beveik trečdalio teritorijos – 210 tūkst. kv. km žemių LDK neteko po nesėkmės Antrajame kare su Rusija (1500–1503 m.). Tačiau teritorinių LDK praradimų nesustabdė netgi per Ketvirtąjį karą su Rusija (1512–1522 m.) pasiekta įspūdinga pergalė Oršos mūšyje (1514 m. rugsėjo 8 d.).

Šiame lietuvių ginklui šlovingame mūšyje Kostantino Ostrogiškio vadovaujama LDK kariuomenė (30 tūkst. vyrų) sutriuškino 80 tūkstančių priešų, o iš 11 reikšmingų rusų karo vadų 6 pateko į nelaisvę, 2 žuvo ir tik 3 išsigelbėjo. Nepaisant triuškinančios pergalės, Lietuva neturėjo pakankamai galios ir karinių išteklių susigrąžinti Smolenską.

Svarbus etapas kelyje į Liublino uniją – Penktasis karas su Rusija (1534–1537 m.), kurio priežastis – LDK siekis susigrąžinti prarastas žemes. Karas prasidėjo, kai, mirus Vasilijui III, Maskva atmetė LDK ultimatumą grįžti prie 1508 m. sutartimi nustatytų sienų. Po karinės kampanijos pradžios, kurią lydėjo permaininga sėkmė, LDK pajėgos neįstengė užimti Smolensko ir atsitraukė.

Lenkija nesiveržė atlikti gerojo samariečio vaidmens ir padėti Lietuvai grynai altruistiškai. Tačiau Lenkijos netenkino LDK žlugimas, nes tuomet pavojingoje kaimynystėje atsidūrusi Rusija keltų pavojų pačiai Lenkijai.
Karolis Jovaišas

Penktasis karas atskleidė karčią tiesą – be Lenkijos paramos Lietuva negali sėkmingai baigti alinančios karinės kampanijos su vis didesnę galią įgyjančia Maskva. Būtent sutelktos LDK ir Lenkijos karinių pajėgų operacijos padėjo šį karą inicijavusiems lietuviams pasiekti persilaužimą. Ir įgyti 20 tūkst. kv. km žemių.

Minėti karai atskleidė du svarbius dėsningumus, komplikavusius LDK padėtį. Pirma, pravoslavų religijos dėka Maskva atliko konsoliduojančio faktoriaus vaidmenį ir palaipsniui tapo traukos centru LDK sudėtyje buvusioms rusų žemėms, kurioms katalikybė buvo svetima religija.

Antra, Livonijos karas (1558–1583 m.), kurio dalis buvo ir LDK – Rusijos karas (1561–1570 m.), parodė, kad LDK praranda karinę iniciatyvą. 1563 metais Ivanas Rūstusis su didele kariuomene užėmė Polocką – vieną stambiausių ir turtingiausių LDK miestų, o tas praradimas kėlė tiesioginę grėsmę Vilniui.

Pagrįsti nuogąstavimai dėl nesėkmingos karo baigties vertė LDK politinį elitą ieškoti Lenkijos paramos.

Lenkija nesiveržė atlikti gerojo samariečio vaidmens ir padėti Lietuvai grynai altruistiškai. Tačiau Lenkijos netenkino LDK žlugimas, nes tuomet pavojingoje kaimynystėje atsidūrusi Rusija keltų pavojų pačiai Lenkijai.

Nors Lenkijos intereso paneigti neįmanoma, vis dėlto didesnes nuolaidas priversta daryti ta šalis, kuri labiau suinteresuota glaudesne karine sąjunga.

Skirtinga Lenkijos ir LDK padėtis paženklino derybų dėl Liublino unijos peripetijas, įskaitant netikėtą derybų posūkį, kurį lėmė LDK ginklo pergalė Ulos mūšyje (1564 m. sausio 26–27 d.). Šiame mūšyje Mikalojaus Radvilos vadovaujami 6 tūkst. lietuvių sutriuškino 30 tūkstantinę Maskvos kariuomenę. Sužinojusi apie laimėtą mūšį, LDK delegacija nutraukė derybas ir paliko Liubliną.

Austrai nėra tauta, kuriai priklauso išimtinis nedėkingumo monopolis. Anaiptol. Lietuvoje yra nemažai romantikų ir ultrapatriotų, kurie dėl visų LDK bėdų kaltina Liublino uniją ir be sąžinės graužimo karia visus šunis ant baisiųjų lietuvių skriaudikų – lenkų.
Karolis Jovaišas

Šio demaršo priežastis akivaizdi – LDK delegacija buvo tikra, kad įspūdinga pergalė gali sustiprinti jos derybines pozicijas. Deja, LDK politinis elitas greitai įsitikino, kad netgi triuškinanti pergalė mūšyje nereiškia pergalės kare. Priversta grįžti prie derybų stalo, lietuvių delegacija pakeitė toną ir vietoj ultimatyvių reikalavimų siekė išsiderėti kiek įmanoma palankesnes unijos sąlygas.

Lietuvos istorikai Liublino uniją laiko ir dideliu laimėjimu, ir kartu dideliu praradimu. Sąjunga su Lenkija leido LDK pasiekti esminį persilaužimą Livonijos kare, o galios piką pasiekusi ATR tapo pirmaeilės svarbos politine figūra, kuri du amžius atliko reikšmingą vaidmenį Europos scenoje.

Žinia, buvo ir kita – tamsioji – šios unijos pusė. Daugiau galių įgijo šlėkta, o įstatymiškai įtvirtintas liberum veto principas reiškė, kad seimas nutarimus priima vienbalsiai. Ši destruktyvi nuostata blokavo valstybei gyvybiškų sprendimų priėmimą ir supančiojo Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio rankas. Bestuburė demokratija, kuria piktnaudžiavo šlėktos, skatino anarchiją, korupciją ir kitų valstybių kišimąsi į ATR reikalus.

Tokia padėtis, lydima Austrijos, Rusijos ir Prūsijos imperijų iškilimo, lėmė ATR nuosmukį ir padalijimą tarp minėtų imperijų. Šis padalijimas rodo ir juodą tautų nedėkingumą. Chotyno mūšyje (1673 m. lapkričio 11 d.) lenkų-lietuvių kariuomenė (30 tūkst. vyrų) beveik visiškai sunaikino 35 tūkst. turkų, o Vienos mūšyje (1683 m. rugsėjo 12 d.) ATR kariuomenė suvaidino lemiamą vaidmenį galutinai sutriuškinant mirtiną grėsmę Austrijai kėlusią Osmanų imperijos kariuomenę.

Austrija savo gelbėtojams „atsidėkojo“ tuo, kad 1772 m. pirmą kartą pasidalijo ATR su Prūsija ir Rusija. Tačiau austrai nėra tauta, kuriai priklauso išimtinis nedėkingumo monopolis. Anaiptol. Lietuvoje yra nemažai romantikų ir ultrapatriotų, kurie dėl visų LDK bėdų kaltina Liublino uniją ir be sąžinės graužimo karia visus šunis ant baisiųjų lietuvių skriaudikų – lenkų.

Po Liublino unijos praėjus keturiems su puse amžiaus, Rytų kaimyno keliama grėsmė išliko.

Nors ją iš esmės sumažino Lietuvos narystė galingiausiame pasaulyje gynybos bloke, tačiau be Lenkijos, kuri sausumoje yra Baltijos šalių jungtis su NATO, užtikrinti Lietuvos saugumo neįmanoma. Kad priešas stovėtų už vartų, nenori ir Lenkija, taigi Liublino unijos dvasia lieka nemari.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(60 žmonių įvertino)
4.6167

Top naujienos

Lietuvoje kiekvieną dieną – vis daugiau raudonųjų savivaldybių: Vakarų Lietuvą vejasi Suvalkija (102)

Prie raudonųjų savivaldybių priskiriama vis daugiau Lietuvos savivaldybių. Kaip galima matyti iš...

Profesorius Stankūnas: griežto karantino šiemet gali pavykti išvengti (22)

Nors Lietuva jau kurį laiką išėjo iš žaliosios sergamumo koronavirusu zonos, tačiau, kaip po...

Šalčininkų rajono meras: atvažiavau pasakyti, kad įtampa didėja (86)

Šalčininkų rajono meras Zdzislavas Palevičius sako nematantis alternatyvių vietų apgyvendinti...

Prezidentas asmeniškai kreipėsi į Lietuvos žmones: kviečia pasiskiepyti (270)

Lietuvos respublikos prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį kreipėsi tiesiogiai į Lietuvos...

Tyrimą atlikę mokslininkai paskelbė negailestingą verdiktą: artėja katastrofinis lūžio taškas Žemėje (61)

Nesikeičiantis pasaulio ekonomikos požiūris į klimato kaitą lemia tai, kad Žemės...

Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl riaušių prie Rūdninkų poligono (7)

Vilniaus apskrities policija antradienį pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl riaušių organizavimo...

Tomas Sinickis. Kaip reikėjo ir reikia skiepyti Lietuvą? (17)

Jau gerus metus parduotuvėse skamba mažiau muzikos (todėl nukenčia mano autorinis atlyginimas ir...

Malinauskas apie migrantus: aktualijos pasikeitė iš esmės – matomas didžiulis pasimetimas ir sparčiai blogėjanti situacija (265)

Policijos pareigūnai vakar jėga patraukė žmones nuo kelio prie Rūdninkų poligono, kur jie...

Mažėjančiais COVID-19 užsikrėtimų skaičiais pasidžiaugusiai Jungtinei Karalystei – prasta žinia (7)

Jungtinė Karalystė pranešė apie didžiausią COVID-19 mirčių skaičių nuo kovo mėnesio,...

Jurga Jurkevičienė | D+

Vieną Lietuvos kampelį sulygino su Kaprio sala ir Roma: gražu, bet kur jaunimas?

Žiemą Romoje užmerkę akis svajojame, kaip krisime į ledinį lietuvišką ežerą. Sulaukę liepos...