Patyrę žvalgybos asai sutaria: faktų, akivaizdžiai rodančių, kad ši didelio masto ir gerai suplanuota ataka yra rengiama, visiškai pakako reikiamoms išvadoms padaryti, o susimauta todėl, kad nebuvo sugebėta susieti šių faktų ir teisingai juos interpretuoti.
Bet! Minėtasis „Mossad“ fiasko psichologine prasme nublanksta prieš tą stulbinantį atvejį, kai nei lietuviai, nei žydai, tiriantys nacių ir jų parankinių vykdytas žydų žudynes, jau visą amžinybę negali teisingai interpretuoti gausybės akivaizdžių faktų ir padėti taško byloje dėl Holokausto Lietuvoje.
Nepaisant to, kad nuo Holokausto praėjo jau 80 metų, iki šiol nėra įtikinamos teorijos, kuri logiškai paaiškintų, kodėl kitų tautybių ir konfesijų žmonėms per amžių amžius tolerantiški buvę ir taikūs lietuviai staiga absoliučiai nemotyvuotai sužvėrėjo ir paleido į pasaulį pasibjaurėjimą keliančius žudikus.
Susidariusį vakuumą užpildo dvi diametraliai priešingos, viena kitą nuneigiančios teorijos, tiksliau, mitai. Pirmas, Marijos žemei ypač atgrasus ir atmetimo sindromą keliantis yra tas mitas, kuris būtent monstrams lietuviams besąlygiškai perkelia kaltę dėl kraują stingdančių Holokausto nusikaltimų.
Antras mitas yra logiška pirmojo mito tąsa. Akivaizdu, minėta kaltė išimtinai tautiečiams gali būti perkelta tik tuo atveju, jeigu absoliučiai neigiamas aktyvus žydų dalyvavimas sovietų represinėse struktūrose, kurios vykdė Lietuvos piliečių, neišskiriant ir pačių žydų, trėmimus, kankinimus ir žudynes.
Kadangi toks totalus neigimas neatitinka tikrovės, tai „monstrų“ reakcija į jiems inkriminuotus nusikaltimus žmogiškumui yra tautiečių sukurta vadinamoji „Dvigubo Holokausto“ teorija. Jos esmė ta, kad žydai aktyviai talkino raudonąjį terorą prieš lietuvius vykdžiusiems bolševikams, o tai atsveria kaltę tų lietuvių, kurie talkino žydus naikinusiems naciams.
Vadinasi, iš esmės kertasi du mitai, keliantys keblią dilemą, ar Lietuvoje vyko dvigubas holokaustas arba, atvirkščiai, neišprovokuotas holokaustas?
Tokių išorinių faktorių ir aplinkybių vaidmenį atliko 1941 m. liepos antroje pusėje įvykusi drakoniškų okupacinių režimų Lietuvoje kaita. Bolševikų, lygiai kaip ir jį pakeitęs nacių režimas, ugnimi ir krauju, melu ir demagogija, rimbu ir meduoliu išnaikino žmoguje viską, kas žmogiška, nužmogino žmogų.
Tai reiškia, kad minėti režimai ne tik naikino Lietuvos gyventojus, verbavo iš jų tarpo žudikus, išdavikus, kolaborantus, bet ir kryptingai apdorojo juos tokiu siaubingu ideologijos ir dezinformacijos užkratu, prieš kurį tautiečiai tuo metu visiškai neturėjo imuniteto.
Štai galinga nacių propaganda, adekvačiai atskleidusi kraupius bolševikų nusikaltimus Lietuvoje, aktyviais raudonųjų budelių talkininkais su pasimėgavimu įvardijo žydus ir labai perdėjo jų destruktyvų vaidmenį. Tokios dezinformacijos sėkla krito į lietuvių krauju gausiai patręštą dirvą ir subrandino ne mažiau kruvinos pjūties derlių.
Iškalbingas šį teiginį iliustruojantis pavyzdys – tai 1941 m. naktį iš birželio 24 į 25 d. NKVD mėsininkų įvykdytos kraupios Rainių žudynės. Jos atskleidė tikrąją stalinistų prigimtį: jie surengė žiaurią egzekuciją lietuviams ir, davę valią liguistai „proletariškai“ vaizduotei, taip šlykščiai išniekino savo aukų lavonus, kad lyginti šiuos išgamas su žvėrimis reikštų mirtinai įžeisti žvėris.
Nors žydų tautybės enkavėdistai buvo tik trečiaeiliai Rainių žudynių vykdytojai, nacių okupacinė valdžia sureikšmino būtent žydų vaidmenį, kurstydama antisemitines nuotaikas.
Dėsninga, kad nuo raudonųjų budelių nukentėję žmonės pažvelgė į save kaip į biblinio masto žudynių aukas ir manydami turintys teisę į satisfakciją – kruvinos skriaudos nuplovimą krauju – patys surengė tariamų egzekutorių – žydų – skerdynes. Jos buvo įvykdytos 1941 m. birželio 27 d. Lietūkio garaže.
Taigi, pastarosios skerdynės vyko po Rainių skerdynių. Esminis klausimas: tai sutapimas, grynas atsitiktinumas? Arba priešingai – ar po to reiškia dėl to? Kadangi lengvabūdiškumo viršūnei prilygtų apsižioplinimas ignoruoti tą aplinkybę, kad garsas apie šlykščiai išniekintus lavonus sklinda būtent garso greičiu, tai paneigti tokias sąsajas būtų labai neprotinga.
Ar tuo noriu pasakyti, kad žydų kolaborantų aktyvus talkininkavimas NKVD mėsininkams vykdant lietuvių tautos genocidą atliko tą dinamito vaidmenį, kuris, išsprogdinęs civilizacijos sukurtą trapų moralės barjerą, sukėlė teisėtą lietuvių pyktį ir įtūžį, nukreiptą prieš pačius žydus?
Ne, tokios pozicijos laikosi „Dvigubo holokausto“ teorijos autoriai.
Aš teigiu ką kita: būtent, kad įvyko tragiška ir nepataisoma klaida. Ji įvyko dėl dviejų glaudžiai susijusių veiksnių. Pirma, iš dalies dėl nacių kryptingai skleistos dezinformacijos, kuri smarkiai perdėjo žydų tautybės enkavėdistų „nuopelnus“. Antra, iš dalies dėl to, kad neturėdami galimybės „atsidėkoti“ tikriesiems savo tautos žudikams, dalis lietuvių keršto objektu pasirinko žydus.
Kerštas yra patiekalas, kuris valgomas šaltas. Idealiu atveju, žinoma. Būtų galima ne pateisinti, o bent jau suprasti kerštą žydams tuomet, jeigu žydų dalyvavimas lietuvių žudynėse būtų buvęs paženklintas nenuplaunamu krauju, o ne lietuvių smarkiai perdėtos satisfakcijos siekį.
Bet! Ar egzistavo galimybė realiai ir be jokios paklaidos įvertinti, koks lietuvių suvokimas apie žydų dalyvavimą bolševikų vykdomuose nusikaltimuose žmogiškumui buvo teisingas, o koks – klaidingas? Ypač, atsižvelgiant į tuometinę padėtį, kai informacijos atitikties tikrovei objektyviai patikrinti nebuvo įmanoma.
Išties, kaip prieš 80 metų lietuviai galėjo atskirti informaciją nuo dezinformacijos, jeigu tai sunku padaryti netgi dabartiniais laikais, kai egzistuoja milžiniškos techninės galimybės, kurios leidžia realiu laiku nustatyti žudynių iniciatorius ir vykdytojus. To iškalbingas pavyzdys – per pastarąjį Izraelio ir „Hamas“ konfliktą daugybę žmonių aukų nusinešęs sprogimas prie Gazos ligoninės.
Nors Izraelis disponuoja žvalgybine informacija, kad minėtą sprogimą sukėlė „Islamo džihado“ paleista savadarbė primityvi raketa, arabų pasaulis būtent Izraelį apkaltino įvykdžius nusikaltimą žmogiškumui. Tokiai išvadai pakako niekinio „Hamas“ pareiškimo, kuriuo arabai tiki, kaip ir daugelis rusų tiki Vladimiro Putino kliedesiais apie vykdomą Ukrainos denacifikaciją ir demilitarizaciją.
Kodėl tiki vieni ir kiti? Todėl, kad nori tikėti, o apgauti lengva tą, kuris pats nori apsigauti.
Klausimas kitas: ar mes, lietuviai, norime maloniai apsigauti, ar nustatyti tiesą, tegul ir nemalonią? Viskas priklauso nuo to, kaip mes interpretuojame tautiečių dalyvavimą Holokauste. Galimi tokie šios interpretacijos variantai: a) toks dalyvavimas nebuvo jokiais žydų veiksmais išprovokuotas; b) jis buvo atsakas į žydų tariamai vykdytą lietuvių holokaustą; c) toks dalyvavimas buvo atsakas į žydų realiai vykdytą lietuvių holokaustą.
Nepaisant to, kad žydų naikinimas yra įvardijamas vienu ir tuo pačiu terminu „holokaustas“, šiam terminui dažnai suteikiamas skirtingas turinys. Tie žmonės, kurie neigia bet kokį žydų „indėlį“ į bolševikų vykdytą Lietuvos gyventojų terorą, iš esmės turi omenyje terminą „neišprovokuotas holokaustas“. Jo priešybė yra terminas „dvigubas holokaustas“.
Manau, kad terminui „holokaustas“ gali būti suteiktas dar vienas, neįvardytas turinys. Kadangi minėtą žydų „indėlį“ nekorektiška laikyti lietuvių holokaustu, tai galima konstatuoti, kad kerštas pasiekė ne tikruosius budelius, o žydus, taigi įvyko tinkamo atpildo objekto pakeitimas netinkamu.
Specifinį turinį terminui „holokaustas“ suteikia kai kurie žydų autoriai. Jie taip interpretuoja Izraelio sūnums ir dukroms tragiškus praeities įvykius ir faktus, tarsi lietuviai būtų vykdę jokiais žydų veiksmais jokiu laipsniu neišprovokuotą holokaustą. Tokios interpretacijos nepaliksiu neaptaręs.
