Rusų klijuojamos etiketės apibūdina juos pačius
Etiketė etiketei nelygu: etiketė niemcy išreiškė keistą psichologinį reiškinį – panieką ir neapykantą, sumišusią su pagarba, kurią rusai gerus tris dešimtmečius po karo jautė vokiečiams. Jautė todėl, kad vienam žuvusiam vokiečiui vadinamajame Didžiajame tėvynės kare teko dešimt rusų. Nekalbėsiu už visus, bet paprastai lietuviai neįsižeisdavo vadinami niemcais. Veikiau priešingai.
Sindoro gyvenvietėje (Komijos ATSR) vykusiose rekrūtų mokymo pratybose, kuriose 70-aisiais atsidūriau, kai po dainos posmelio „sėk, sesute, ir gvazdikų, kad neliktų bolševikų“ buvau pašalintas iš universiteto, skirtumas tarp niemcų ir rusų pasireiškė netgi vizualiai. Mat iš apylygio rekrūtų iš Lietuvos ir Rusijos skaičiaus buvo sudaryti šeši būriai, o šie – suskirstyti pagal ūgį.
Pirmas būrys buvo suformuotas iš aukščiausių rekrūtų, antras iš šiek tiek žemesnių ir t. t., o šeštas – iš tokių, kuriuos padori kariuomenė atleistų nuo karinės tarnybos. Tai štai pirmame būryje iš 33 kareivių tebuvo 4 rusai, o šeštajame atvirkščiai – tik 3 ar 4 lietuviai. Tokia informacija nėra beprasmiška, nes sovietų armijoje, kurioje klestėjo „diedovščina“, ūgis ir svoris buvo labai reikšmingi faktoriai.
Etikečių buvimas dar nereiškė, kad jas beatodairiškai klijuodavo visiems be išimties nacmenams. Niekas pernelyg nesicackindavo su kareiviais iš Vidurinės Azijos – daugumą jų praktiškai į akis vadino čiurkomis, čiučmekais ir netgi čiornažopais. Tačiau šimtą kartų atsargiau rusai klijuodavo etiketes karštakraujams ir niekinimo netoleruojantiems kaukaziečiams.
Atsargumas nepakenkdavo, nes čečėnai, armėnai ir kiti kalniečiai netgi „standartinį“ triaukštį rusišką keiksmažodį, paprastai vartojamą nesigilinant į jo prasmę, buvo linkę suprasti pažodžiui. Su labai specifine „padėka“ tam, iš kurio burnos tas žodis išskrido (šio triaukščio lietuviškas, nors ir netikslus, bet ganėtinai skambus atitikmuo yra naujadaras „močkrušys“).
Kur lenkiu šiomis istorijomis? Jos iškalbingos ta prasme, kad rodo rusams būdingą elgseną ir atskleidžia svarbų dėsningumą: rusai engia tuos, kurie leidžiasi engiami, ir nejaučia jokios pagarbos tiems, kurie nuryja panieką ir įžeidimą. Tačiau gerbia tuos, kurie netoleruoja niekinimo, žeminimo ir gali išrašyti tokią sąskaitą, kokia juos nupurto tarsi plikas elektros laidas.
Kas tinka rusų kareiviams, tas tinka ir rusų valstybei. Jeigu ukrainiečiai būtų davę deramą atkirtį, kai 2014 m. Vladimiras Putinas įvykdė rizikingą Krymo okupacijos operaciją, tai istorijos analuose nebūtų įrašyta nei politinė-karinė Kremliaus avantiūra „pagimdant“ Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“, nei 2022 m. vasario 24 d. „specialioji karinė operacija“.
Absurdiškas, tačiau rusų dievinamas mitas
Aptartas rusų kareivių požiūris į nacmenus yra padiktuotas rusiškojo šovinizmo, kuris savo ruožtu yra ciniškos ir sąmonę kryptingai apdorojančios propagandos produktas.
Rusija nenugalima, rusų ginklas pergalingas, o kareivis kilnus ir didžiadvasiškas – toks Kremliaus propagandos tiražuojamas naratyvas yra tarsi balzamas ruso sielai. Ir nusispjauti prieš vėją, skaniai atsiraugėjus specifiniu alaus ir vodkos kokteiliu, kad šis naratyvas yra primityvus kaip karvės mykimas ir toks idiotiškas, kad prieš jį nublanksta bet kokie absurdo Himalajai.
Nenugalima valstybė, kurios kariuomenė Kalkos mūšyje (1223-05-31), sutriuškinta mongolų, neteko žuvusiais apie 75 tūkst. karių ir kuri 250 metų vilko žiaurų mongolų totorių jungą?! Tokį žiaurų, kad jarlyką valdyti jiems priskirtas tėvonijas rusų kunigaikščiai gaudavo tik iš trečio karto – po to, kai dukart pabučiavę chano šlepetę, buvo niekinamai išspiriami iš jurtos.
Ar tai neišverčia rusų iš tuščios puikybės sosto? Ne! Rusai tai sėkmingai „pamiršta“, užtat išpučia pergalę prieš Aukso ordą Kulikovo mūšyje (1380-09-08). Vėlgi, jie „pamiršta“, kad po metų orda atsirevanšavo su kaupu – užėmė, apiplėšė Maskvą ir privertė Kulikovo mūšio triumfatorių kunigaikštį Dmitrijų prisiekti ištikimybę chanams, kurių jungą rusai vilko dar visą šimtmetį.
Taip pat rusai giriasi, kad 1612 m. išvijo iš Kremliaus prakeiktus lenkų-lietuvių okupantus, tačiau „užmiršta“ Klušino mūšį (1610-07-04). Jame Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė (6800 karių) sutriuškino jungtinę Rusijos ir Švedijos kariuomenę, turėjusią „tik“ penkiskart daugiau – 35 tūkst. karių. Iškalbingi ir šie skaičiai: ATR žuvusiais ir sužeistais prarado 300 vyrų, Rusija ir Švedija – 8000.
Sakysit, kokią reikšmę turi šis istorinis ekskursas kalbant apie vokiečių brigadą, kurios dislokavimas Lietuvoje 2027 m. šio teksto pavadinime yra pateiktas kaip gelžbetoninis Lietuvos saugumo garantas?
Atsakau: milžinišką. Čia pateikti istorijos įvykiai ir faktai atskleidžia rusų tautos charakterį, jos dvasią ir kolektyvinę sielą. Istorija – patikimas liudytojas – rodo, kad savigyrą nacionaliniu sportu pavertę rusai pripažįsta tik jėgą, išimtinai jėgą ir nieko kito, išskyrus jėgą. Žodis „jėga“ šiuo atveju apima ir dvasinę jėgą – gebėjimą atsilaikyti, nepalūžti ir nepasiduoti.
Tai reiškia, kad vokiečių brigados dislokavimo atveju, rusų kolektyvinė atmintis neišvengiamai atgaivins giliai į pasąmonę išstumtus prisiminimus apie karo siaubą, o kolektyvinė siela – pagarbą grėsmingai teutonų jėgai. Reikalas tas, kad nepaisant visų trimitavimų apie pergalę ir ciniško melo, menkinančio negrįžtamąsias raudonarmiečių netektis kare, rusai savo kailiu patyrė, kokius kalnus lavonų jiems kainavo pergalė.
Klasika yra tapusi ši išviešinta statistikos klastojimo epopėja: Josifas Stalinas nurodė tokį kare žuvusių SSRS gyventojų skaičių – 7 milijonus, Nikita Chruščiovas – 20, Leonidas Brežnevas – 25, Michailas Gorbačiovas – 27 milijonų. Ir kiekvienas šių gensekų turėjo omenyje, kad didelę dalį aukų sudarė prakeiktų nacistų nužudyti taikūs civiliai.
Tačiau palikime patologiškiems melagiams laidoti patologiškus melagius. Atmetus civilių aukas, aiškėja šokiruojantis ir rusams labai liūdnas vaizdas, nes „kautynėse prieš Vermachtą žuvo ir mirė nuo žaizdų apie 22,2 mln. raudonarmiečių, vokiečių – 2,1 mln.“ (Boris Sokolov, „Antrojo pasaulinio karo mitai ir tiesa“. Vilnius, 2020, P. 354).
Ar galima abejoti, kad rusų aukščiausioji politinė ir karinė vadovybė disponuoja šia informacija, kuri rodo, kad vienam žuvusiam vokiečiui teko 10,6 ruso, taigi šių išprotėjusių pagyrūnų savivertę nuleidžia žemiau kanalizacijos? Ar galima abejoti, kad šią informaciją netgi didžiausi Rusijos marozai bemat atšviežins savo galvose, kai vokiečių brigada bus dislokuota Lietuvoje?
Agresijos prieš NATO valstybę narę atveju, NATO 5-ojo straipsnio garantijos veikia ne automatiškai, o aktyvuojamos politine valia. Tačiau yra vienas pozityvus niuansas. Jeigu V. Putinas užpultų Lietuvą, taigi ir joje dislokuotą vokiečių brigadą, jo ordos automatiškai gautų adekvatų šios brigados atsaką. Tai reikštų ir Rusijos agresiją prieš Vokietiją, kuri XX amžiuje dukart kariavo prieš visą pasaulį ir vos nelaimėjo.
Neabejokime – jeigu Rusija norėtų „apdovanoti“ Vokietijos sąjungininkę mirtinu bučiniu, geriausi pasaulio kariai parodytų, ko jie yra išties verti. Manote, apie tai nepagalvos bailus maniakas, pas kurį siekiantys patekti žmonės turėdavo dvi savaites praleisti griežtame karantine, o paskui pereiti koridorių, pilną dezinfekuojančių garų ir mikrobus naikinančių ultravioletinių spindulių?
Tyliau, generolai! Jūsų žodis, sofos ekspertai!
Vokiečių brigados dar reikia sulaukti, o gatavą receptą, kaip išspręsti Lietuvos gynybos problemas, turi ant sofos reziduojančio generaliteto kariniai ekspertai. Pirma, konstatuoja ekspertai, reikėtų atsisakyti kliedesių apie nacionalinio stadiono statybas, kurios reiškia puotą maro metu, o sutaupytus milijonus investuoti į bunkerių ir drakono dantų statybą pasienyje su Baltarusija.
Antra, absurdo viršūnė yra planai už milžiniškus pinigus pirkti tankus „Leopard“, prieš kuriuos labai efektyvus ginklas – tai „Javelin“ tipo portatyvinės prieštankinės sistemos ir tūkstančius kartų pigesni dronai. Būtent įvairios paskirties galinga dronų armada su juos valdyti puikiai paruošta operatorių armija gali užtikrinti efektyvią šalies gynybą.
Genialios teorijos! Jos visiškai paneigia ir į smulkius miltus sumala banalią tiesą, kad joks Seimo mėgėjas nedrįs mokyti Viktorijos Čmilytės-Nielsen, kaip žaisti šachmatais. O karo menas, kaip pagrįstai teigia žinovai, yra daug sudėtingesnis nei šachmatų.
Bet! Ant minkštos sofos įsitaisę nuostabaus proto ekspertai nuo didmeistrės kompetenciją gerbiančio šachmatininko mėgėjo tuo ir skiriasi, kad gynybinio karo strategijos ir taktikos klausimais jie bemat ir labai toli perspjaus keturių žvaigždučių generolą.
Kas dėl puotos maro metu, tai pacituosiu Winstoną Churchillį, kuris tamsiausiomis valandomis, kai Liuftvafė pradėjo barbarišką Londono bombardavimą, taip aprašė britų ryžtą ir orų elgesį: „Vest Ende visi toliau rūpinosi savo reikalais, pramogavo, vakarieniavo ir ilsėjosi kaip visada. Teatruose pilna žiūrovų, o užtemdytose gatvėse nenutrūko įprastas eismas. Galbūt tai natūrali reakcija, kitokia nei išgąstingas kudakavimas, kurį sukėlė tam tikri Paryžiaus veikėjai.“
„Netrizniuokite ir išgąstingai nekudakuokite“ – argi ne tokia sero W. Churchillio dvasią atitinkanti žinutė gali būti adresuota ir tam tikriems Vilniaus veikėjams?
