Natūralu, kad daugeliui žmonių tokie išminties perlai kelia tvarų atmetimo sindromą. Kita klaida – utopiškos vizijos, kurias puoselėja kai kurie publicistai, svajodami, kokius didingus tautinės santarvės rūmus mes pastatysime drauge su pabėgėliais.
Pabrėšiu: lietuviai bėgo anaiptol ne iš vidinių konfliktų ir pilietinio karo košmarų draskomos Lietuvos. Apgailestauju, bet priverstas nuliūdinti savo tautą dergiančius sadomazochistus: kruvinų ir žiaurių karų, kai vieno kraujo žmonės žudė vienas kitą, Lietuvos istorijoje buvo stebėtinai mažai. Nėra netgi ko lyginti su Anglija ar Prancūzija, jau nekalbu apie valstybę – proletariato diktatūros lopšį. Ne, savo tėvynę lietuviai paliko, bėgdami nuo raudonojo fašizmo, kuris į šviesų rytojų vedė juos geležine ranka per kalėjimus, žudynių bei kankinimo stovyklas ir gyvulinių vagonų siaubą.
Žinoma, neįmanoma paneigti – šių valstybių žmonės ne savo noru tapo vidinių konfliktų aukomis ir karo pabėgėliais. Tačiau nurašyti viską objektyvioms aplinkybėms yra labai netoliaregiška. Socialiniai psichologai pagrįstai tvirtina: žmonės yra ne tik visuomenės produktas, bet ir jos architektai. Kadais islamas buvo vos ne religinės tolerancijos etalonas. Dabar priešingai – kai kurios islamą išpažįstančios tautos konfliktus sprendžia agresyviais ir destruktyviais būdais, kuriuos karo pabėgėliai gali perkelti ir į juos priglaudusią naująją tėvynę.
Kai kurie publicistai ragina žvelgti į pabėgėlius be baimės ir priimti juos meilės kupina širdimi. Kaip ir dera tiems, kurie yra svetingų ir naujoms patirtims atvirų žmonių šalis. Juolab, kad darbštūs pabėgėliai, esą neliks skolingi, priversdami pasitempti netgi prasigėrusius ir degradavusius individus. Savo ruožtu ištuštėjusi Lietuva gaus galingą impulsą pažangai, joje įsivyraus religijų ir kultūrų įvairovė, suklestės ir žydinčiomis oazėmis pavirs miestai, kurių pasididžiavimu taps mečetės.
Kiekvienas arabas kaip Prancūzijos pilietis yra prancūzas, turkas kaip Vokietijos pilietis – vokietis, o rusas kaip Lietuvos pilietis – lietuvis. Savo laiku mūsų šaunieji kalbininkai griežtai bardavo sporto komentatorius, vadinusius Jugoslavijos krepšininkus jugoslavais, esą tokios tautybės nėra. Aukso žodžiai, nėra. Tačiau už šią rinktinę žaidė Jugoslavijos piliečiai, taigi, būtent jugoslavai. Pilietybė – juridinė sąvoka. Tuo tarpu žodis „serbas“ ar „kroatas“, o tradicine prasme ir „lietuvis“ rodo, kokia yra žmogaus etninė kilmė, tautybė. Pavyzdžiui, nors arabas paprastai yra lojalus Prancūzijos pilietis, tačiau vis dėlto ne taip jau retai viršų ima kraujas.
Tad neverta stebėtis, kad Lietuvos pilietis, jaučiantis kraujo sentimentus tai šaliai, kuri sunaikino daugiau savo piliečių negu tai padarė Hitleris, turėjo įžūlumo pavadinti Lietuvą fašistine valstybe. Dėsninga, kad čigonai (pagal pilietybę lietuviai), spjovę į elementarų padorumą, platina narkotikais vadinamą bjaurastį, nusinešančią žmonių gyvybes, kerta saugomus miškus ir apskritai pavertė taborą Vilniaus piktžaizde ir anklavu, kuriame negalioja Lietuvos įstatymai. Laimei, jie bent nėra agresyvūs.
Vakarų lyderiai deklaruoja, kad teroristai arba kiti įstatymus ignoruojantys piliečiai neprivers jų atsisakyti tradicinių vertybių. Galima, kiek širdis geidžia ironizuoti, ar vertybėmis jie laiko pasirengimą ir ateityje priimti ir išlaikyti imigrantus islamistus, kurie niekina europiečius ir kartu ciniškai jais naudojasi. Karo pabėgėliai nėra tokie cinikai? Visai nebūtinai, nes daugelis jaunų ir stiprių vyrų, keistomis aplinkybėmis pametę savo dokumentus, bet ne mobiliuosius telefonus, nekelia švento pasitikėjimo dėl jų tikrųjų ketinimų.
Sakysit, kas tinka Vakarų Europai, tas netinka Lietuvai. Atseit, mes esame per daug skurdūs, kad islamistai galėtų gyventi mūsų sąskaita, paversti ištisus miestų rajonus atmatų „oaze“ ir terorizuoti aborigenus, kokiais šiuo atveju yra lietuviai. Absoliučiai teisingai, ne. Visai neatsitiktinai iš kruvinų skerdynių draskomų regionų atvykę karo pabėgėliai virsta ekonominiais migrantais, kurie giliai atsikrenkštę spjauna į Rytų Europos šalis ir nukreipia savo maršrutus į Vokietiją ar Švediją.
Viskas taip, tačiau Lietuva privalo priimti jai skirtą kvotą karo pabėgėlių. Kas gali paneigti, kad nepaisant planuojamos griežtos atrankos, šie pabėgėliai, virtę ekonominiais migrantais, staiga nesuvoks, kad jie simpatizuoja ne Lietuvai, o Vokietijai. Peršasi išvada, kad mes į tai, kaip ironizuoja Vladimiras Laučius, turėtume reaguoti ramiai, tarsi į lytį keičiančius asmenis. Atseit, pasirinkote teisingą orientaciją ir paliekate mus? Goodbye, my love, goodbye. O jeigu jie pasiliks?
Ar skurdi Lietuvos socialinių pašalpų sistema nepaliks migrantams kitos išeities kaip tik sąžiningai dirbti ir integruotis į visuomenę? Duok Dieve, kad būtent taip ir nutiktų, o veidmainiais vadinami gerieji samariečiai, turėtų pagrindą pažeminti skeptikus, kurie nemato nieko, išskyrus tamsiąją žmogaus prigimties pusę.
O, jeigu skeptikai teisūs ir įvykiai vystysis pagal tokį scenarijų, kai spjovę į aborigenų religiją, įstatymus ir tvarką, migrantai niekins kitatikius ir ciniškai jais naudosis? Ar tuomet veidmainingą ir kvailą chamiškumo, agresijos bei įžūlumo toleranciją, mes įvardysime žodžiais „europietiškos vertybės“?
