Gyventojams pradėjus boikotuoti prekybos tinklus dėl brangstančių prekių, verslininkų atstovas klausė, ar dalis boikotą organizuojančių asmenų neprisidengia akcija, vykdydami Kremliui palankią politiką. Premjeras Algirdas Butkevičius teigė, kad mokytojų streikus palaikančioms švietimo darbuotojų profesinėms sąjungoms įtaką galbūt darė ir Rusija. Pasak premjero, „kas galėtų paneigti galimybę, kad ten yra derinami ir tam tikri veiksmai.“
Maskvos ranka buvo įžiūrėta JAV energetikos bendrovės „Chevron“ 2013 m. nutarime nutraukti skalūnų dujų paieškas Lietuvoje. Bendrovė aiškiai nurodė, kad nutarimą lėmė pokyčiai mokesčių, teisinėje ir reguliavimo aplinkoje bei priešiškos kai kurių politikų nuostatos. Pasipylė kaltinimai, jog Kremlius finansavo ir organizavo protestus, radęs naudingų kvailių, lyg vietos gyventojai negalėjo priešintis dujų paieškoms, nes nenorėjo gręžinių savo kaimynystėje ir nuogąstavo dėl galimo poveikio sveikatai ir aplinkai. Būta užuominų, kad referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams irgi sulaukė Maskvos paramos. Kai kurie Lietuvos „kremlinologai“ aiškino, jog Rusija pradėjo savo antpuolius Sirijoje, siekdama padidinti pabėgėlių skaičių ir tuo pakenkti Europos Sąjungai (ES).
Valstybės saugumo departamentas (VSD) vaidina svarų vaidmenį, kurstant šias baimes. Paskelbus metinę VSD ataskaitą, VSD generalinis direktorius Darius Jauniškis tvirtino, kad besiruošdamos karui nedraugiškos šalys, būtent Rusija, siekia „palaužti valią priešintis, o tai galima padaryti veikiant ekonomiką, per informacines operacijas“, ir nurodė du Nepriklausomybės akto signatarus, kurių pasisakymai esą kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Leidžiama suprasti, jog šie ir kiti „kenkėjai“ yra sąmoningai ar nesąmoningai Rusijos veikiami. Negalima užmiršti ir buvusio VSD direktoriaus Gedimino Grinos idėjos atsisakyti tautinių mažumų mokyklų, nes „tokios mokyklos visiškai neugdo pilietiškumo“.
Neseniai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Lietuva tapo pačia rusofobiškiausia NATO valstybe. Linas Linkevičius suskubo jį pataisyti, nurodydamas, kad mes gerbiame rusų kultūrą, organizuojame renginius, į kuriuos atvyksta intelektualai, žurnalistai, rašytojai, politologai. Rusofobijos nėra, tinkamas žodis būtų „kremliofobas“. L. Linkevičius tiksliau negu S. Lavrovas nurodė Lietuvos fobiją, bet fobija lieka fobija, būtent intensyvi baimė kažko, kas tikrovėje kelia mažai ar visai nekelia tikro pavojaus.
Prieš kelerius metus vienas draugas man nurodė, kad po kažkokio komentaro Mykolas Katkus feisbuke rašė, kad K. Girnius rašo, „kaip Prancūzijos Nacionalinio fronto veikėjas, kuriam Rusija – kažkokia tolima grėsmė, o jos pinigai – sielą šildintys ir artimi.“ Šiek tiek apgailestauju, kad M. Katkus nenurodė sąskaitos, į kurią įplaukė Kremliaus pinigai, kad galėčiau naudotis savo judišku uždarbiu. Nežinia, kiek žmonių yra įbauginti, arba nutaria vengti viešųjų diskusijų, nes žino, kad bus kaltinami esą kvaili ar klastingi. Kvaili, nes negeba atsispirti Kremliaus įtakai ir informacijos karui; klastingi, nes bendrauja su Rusijos agentais ir siekia tai nuslėpti. Bet Lietuvos demokratijos kokybė, jau ir taip ne itin aukšta, nukenčia.
VSD vis labiau įsijaučia į tautinės drausmės sargo vaidmenį. Kaip pažymi Z. Norkus, VSD siūlo įstatymo pataisą, pagal kurią numatoma bausmė tiems, „kas viešai skleidžia melagingą informaciją arba iškreipia faktus apie Lietuvos Respublikos vykdomą politiką, gynybinius pajėgumus, valstybės institucijas, strateginę ar svarbią reikšmę valstybei turinčius objektus, siekdamas pakenkti Lietuvos Respublikos interesams ar destabilizuoti padėtį Lietuvos Respublikoje“. Jei žmogus pritartų S. Lavrovo teigimui apie rusofobiją, ar jis būtų kaltinamas viešai skleidęs melagingą informaciją, iškreipęs faktus apie Lietuvos politiką? Koktu net galvoti apie tai.
Yra ir kita neigiama pasekmė. Rusų agentų paieškos, polinkis tik blogai rašyti apie Rusiją mažina Lietuvos rusų pasitikėjimą Lietuvos valstybe. Ribojant Rusijos televizijos laidų retransliavimą, kurios esą kursto karą ir neapykantą, netiesiogiai reiškiamas nepasitikėjimas rusakalbiais, į juos žiūrima kaip į potencialią penktąją koloną, priešiškai nusiteikusią Lietuvos atžvilgiu. Nemanau, kad jų įtikina valdžios aiškinimai, jog draudimai nėra jiems taikomi. 2014 m. rudenį prokuratūra dvejose rusakalbėse gimnazijose, kurių moksleiviai nuolat vežami į rusų organizuotas sukarintas stovyklas, demonstratyviai darė kratas pamokų metu. Pasipiktinusi Lietuvos rusų bendruomenė nutarimą kratas vykdyti pamokų metu pavadino viešųjų ryšių akcija, kuria „siekiama tik vieno tikslo – suformuoti rusakalbių, kaip Lietuvos priešų, įvaizdį.“
Neseniai pristatytos Šiaurės ministrų tarybos biuro kokybinio jaunimo medijų vartojimo įpročių tyrimo išvados, kurios rodo, jog nelietuvis jaunimas labiau mano, kad patikimos informacijos nėra, o jos patikrinti – neįmanoma. Šitokia nuostata glumina, bet prieš suverčiant visą kaltę Maskvai, reikia klausti, kiek prisideda mūsų politikų, komentatorių ir žiniasklaidos vienpusiškumas.