Lietuvoje itin dažnai atsiranda naujos politinės partijos ar judėjimai – Naujoji sąjunga, Modernieji krikščionys demokratai, Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, Tautos prisikėlimo partija, Drąsos kelias, atsigaivinusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LŽVS)– kurios greitai laimi rinkėjų palankumą ir pasitikėjimą, bet ir greitai jų netenka. Lietuvoje yra daugiau kaitos negu daugelyje Vakarų Europos šalių.
Naujoviškumo ilgesys tebėra gajus. Nepaisant visų nusivylimų ir neištesėtų pažadų, dar tikimasi, jog jaunų, kitokio profilio žmonių atėjimas į didžiąją politiką kaip nors ją praskaidrins, duos postūmį reformoms, leis įveikti įsisenėjusias problemas. Geriau būti optimistų negu ciniku, bet neaišku, kiek šis optimizmas pateisinamas.
Nors kaita įspūdinga, to negalime sakyti apie kaitos pasekmes ir rezultatus. Žadamos reformos sunkiai skinasi kelią per Seimo labirintus, visi trys minėti politikai seka savo pirmtakų pėdsakais, vis daugiau dėmesio skirdami viešajai polemikai bei santykių aiškinimuisi negu konkrečių problemų sprendimui. Ir kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas, jie dažnai pirma kalbą, tik po to galvoja.
Prezidentei Daliai Grybauskaitei kritikavus Vyriausybės veiklą ir atsiradus naujiems nesutarimams valdančioje koalicijoje, atsinaujino spėliojimai apie premjero ateitį. Vėl klausiama, ar jis atsistatydins, ar bus išstumtas, ar bandys suburti naują koaliciją? G. Landsbergis net abejoja, ar S. Skvernelis sulauks rudens sesijos premjero poste. Prieš reiškiant šią abejonę, G. Landsbergiui būtų buvę pravartu pagalvoti, kas pakeis premjerą, ir kokia nauja valdančioji koalicija palaikys jį. Sunku įsivaizduoti, kas tai būtų.
Šiomis dienomis jis neliko skolingas prezidentei, taikliai pastebėdamas, jog „per pastaruosius aštuonerius metus buvo pasirinkta pozicija stebėti iš šalies, vertinti, kritikuoti – tačiau realiai nieko iš esmės nedaryti“. Kaip minėjau, pastaba yra taikli. Bet prezidentės atmintis yra gera, jos kadencija tęsis dar dvejus metus, o Skvernelis jau turi priešų su kaupu. Ir ne be jo įnašo kilo šurmulys dėl galimo atsistatydinimo, jei Seimas nepatvirtins Vyriausybės urėdijų reformos plano. Nors premjeras paneigė gandus apie atsistatydinimą, jie kilo iš jo aplinkos, ir labai abejoju, jog koks nors klerkas ar patarėjas pats sugalvotų skleisti tokį gandą. Gal Skvernelis grasinimais pasitraukti stengiasi paveikti ir sudrausminti socdemus, bet grasinimai veiksmingi tik tuo atveju, jei jie įtikina. O jis jau ne kartą grasinęs ir greit pamiršęs tą grasinimą.
Man susidarė įspūdis, kad Landsbergis nutarė sudeginti tiltus su premjeru, su kuo anksčiau stengėsi turėti gerus santykius. Nesupratau kodėl, nes patyrę politikai paprastai siekia praplėsti, o ne siaurinti veiklos galimybes Gegužės mėnesį jis švaistėsi kaltinimais ir užgauliojimais LŽVS vadovui R. Karbauskiu, teigdamas, kad „reikia turėti šiek tiek garbingumo, bet, matyt, gerbiamam Kultūros komiteto pirmininkui tas bruožas nėra įgimtas.“ Įsivėlęs į asmenines polemikas su abiem valstiečių vadovais, jis lyg ir palaidojo viltis rasti susitarimą, kuris leistų konservatoriams dalyvauti valdžioje.
Tačiau naujausias valstiečių ir konservatorių susitarimas palaikyti vieni kitų siekius, aplenkiant sodemus, rodo, jog eilinės taisyklės nebegalioja. Vietoje tradicinės koalicijos žengiame menage a troix linkme, kas itin naudinga valstiečiams, kurie galės rinkti partnerį pagal įgeidį.
Kaip socdemų vadovas Paluckas turi aiškią, bet sudėtingą užduotį – atkovoti iš valstiečių bent dalį savo tradicinių rinkėjų, jiems parodant, jog socdemai yra pasiryžę ginti jų interesus, net jei tai sukeltų nesutarimų su valstiečiais, tuo pačiu užtikrindamas, kad įtampos koalicijoje liktų suvaldomos, ir socdemai nebūtų iš jos pašalinti. Tad siekiama atsiriboti nuo valstiečių bei rodyti savarankiškumą, išliekant koalicijos nare. Skirtumai tarp socdemų ir valstiečių ryškėja. Socdemai priešinasi Vyriausybės planui dėl urėdijų reformos, keli partijos deputatai įregistravo įstatymo pataisas grąžinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą šildymui, ką Skvernelis pavadino akibrokštu. Bet kol kas Paluckiui sekasi laviruoti, nors nežinia, kada išseks valstiečių kantrybė.
Vyksta kaita, vadovaujančius postus perima „nauji“ žmonės. Bet politika mažai pakitusi. Šalį valdo trapi, vidaus vaidų ir nesutarimų persunkta koalicija, grindžiama ne tiek bendrais principais ar siekiais, kiek abiejų partijų įsitikinimu, jog koalicijos tąsa yra mažiausia blogybė. Konservatorių lankstumas didina koalicijos išsilaikymo tikimybę, suteikia valstiečiams daugiau veikimo laisvės.