K. Girnius. Kažkas negerai konservatorių karalystėje

Sekmadienį vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime turėjo vyrauti šventiška nuotaika. Antrą kartą iš eilės įvyko demokratiški partijos pirmininko rinkimai, kuriuose galėjo dalyvauti kiekvienas partijos narys.

Abu kartus sunkiasvoriai partijos vadovai varžėsi vienas prieš kitą. Nereikėjo įtikinti eilinio partijos nario kelti savo kandidatūrą prieš iš anksto pateptąjį vadovą, siekiant, nors ir dirbtinai, sukurti demokratijos ir konkurencijos regimybę. Abu kartus, ko gero, laimėjo tinkamiausias kandidatas.

Rinkimai netapo partijos švente, neskatino vienybės ir susitelkimo, o porinkiminę nuotaiką itin sudrumstė Manto Adomėno skundas prieš buvusį partijos vadovą Vytautą Landsbergį – Landsbergis esą klaidingai kaltino Adomėną, kad jis pagamino ir skleidė prieš Landsbergį nukreiptą reklamą. Seimo narys reikalavo, kad Landsbergis arba įrodytų arba viešai atsiimtų pateiktus kaltinimus, nors jis turėjo suprasti, kad nei vieno, nei kito nebus. Net labiau konfrontacinis buvo Adomėno reikalavimas, kad būtų atskleidžiama, kas Landsbergiui pateikė tą „melagingą informaciją“ apie jį, kitaip tariant, kad Landsbergis išduotų savo patarėjus ar artimos aplinkos žmones, pažeistų tarpusavio konfidencialumo ryšius. Sąmoningai ar nesąmoningai Adomėnas siekė demonstratyvaus partijos kūrėjo pažeminimo, o partijos vadovybė tylėjo.

Andriaus Kubilius pasyvumas yra nesuprantamas. Ką gi galvotum apie Landsbergį, jis nėra eilinis partijos narys, bet jos patriarchas ir iškiliausias valstybininkas. Kubilius turėjo greitai įtikinti Adomėną atšaukti savo skundą arba viešai pareikšti, kad skundui nepritaria. To jis nedarė.

Partijos suvažiavime apie Landsbergį kalbėta tik gerai ir labai gerai. Kubilius pavadino jį partijos tėvu, siūlė Landsbergio kandidatūrą į Politikos komiteto pirmininko pareigas, neturėdamas Landsbergio sutikimo. Per suvažiavimą buvo pakeisti įstatai, įsteigiant garbės pirmininko postą, į kurį Landsbergis buvo tučtuojau išrinktas. Bet šitie reveransai atrodo dirbtiniai ir nenuoširdūs. Sekmadienio audringi plojimai neatsveria ankstesnės tylos, ką, manyčiau, jaučia ne vienas konservatorius. Ko gero, taip jautėsi ir pats Landsbergis, kuris atsisakė toliau vadovauti Politikos komitetui.

Pirmininko rinkimai patvirtino, kad konservatorių dauguma laiko Kubilių partijos vadovu. Jie taip pat parodė, kad nemažai nepritaria, kaip partijai vadovaujama. Buvo reiškiami jau tradiciniais tapę priekaištai, kad partijos vadovybė tinkamai nedirba su skyriais, nepaiso eilinių narių prašymų ir siūlymų. Landsbergis nekartą piktinosi, jog ignoruojami Politikos komiteto siūlymai. Nežinau, kiek ši kritika pagrįsta, ir ne visada esu linkęs manyti, kad nėra dūmų be ugnies. Bet jei taip abejingai buvo laikomasi Landsbergio atveju, nesunku įsivaizduoti, kad gali būti grubiai elgiamasi su eiliniais nariais.

Kritikos sulaukia Kubiliaus vadovavimo stilius, kuris esą sukūrė sau ištikimą, partijoje dominuojančią nomenklatūrą. Vadinamojoje šešėlinėje vyriausybėje, taip pat ir naujai išrinktuose partijos organuose akivaizdžiai vyrauja buvusio premjero šalininkai ir jo aplinkos žmonės. Nežinia, kokiais principais buvo parinkti šešėlinės vyriausybės nariai, ir kam buvo leista tarti žodį juos renkant. Aišku tik tai, kad atrankoje nedalyvavo eiliniai partiečiai, nebuvo atsiklausiama jų nuomonės. Be to, šešėlines vyriausybės sudėtis buvo paskelbta prieš partijos rinkimus ir suvažiavimą, o tai reiškia, kad Kubilius sau prisiskyrė teisę spręsti, kas bus kviečiamas ir į kurį postą. Būtų buvę demokratiškiau sulaukti partijos pirmininkų rinkimų rezultatų, perrinkimą laikyti suteikimu mandato formuoti šešėlinę vyriausybę ir jai vadovauti.

Kiekvienam vadovui reikia ištikimų patarėjų, žmonių, kuriais jis pasitiki, ir kurie jį gerbia, yra susipažinę su iššūkiais ir problemomis, su kuriais vadovas turi grumtis. Tokių patarėjų neturės vadovas, jei jis į jų ištikimybę neatsakys savo ištikimybe ir palaikymu. Bet ištikimybė negali būti akla, politinis vadovas turi gebėti laiku nutraukti ryšius su artimos aplinkos žmonėmis, jei šitie elgiasi ne taip. Galima pažeisti partijos, ypač tos, kuri skelbiasi vykdanti sąžiningą politiką, principus įvairiais būdais ir ne vien nusikalstama veikla. Idealiai pats patarėjas susipranta ir atsistatydina, bet jei jis to daro, pats vadovas turi nutraukti ryšius.

Kubilius yra ištikimas savo artimiesiems. Jis vengė įvertinti Vito Matuzo, įtarimo susitarimu dėl viešųjų pirkimų organizavimu, piktnaudžiavimu, dokumentų klastojimu ir kitomis nusikalstamomis veikomis. Konservatorių Sąžiningos politikos paktas įpareigoja „iškilus pagrįstiems įtarimams, nedelsiant inicijuoti“ jų tyrimą, o Priežiūros komitetas gali iš karto sustabdyti įtariamo nario veiklą partijoje. Kubilius per ilgai palaikė Ūkio ministrą Dainių Kreivį, paaiškėjus, kad Kreivys neskaidriai išpildė privalomą turto deklaraciją, nuslėpdamas savo turto dydį. Kreivys pakviestas į šešėlinę vyriausybę, ir ne be Kubiliaus pritarimo išrinktas vienu partijos vicepirmininku. Adomėnas irgi laikomas artimu bendradarbiu. Atlaidžiai vertinamos gudriais ir pažangiais save laikančių vyrukų neskoningos ir kartais neetiškos išdaigos, kaip rinkimų kampanijos klipas su besikeikiančia jauna mergaite.

Išrinktas partijos pirmininku, Kubilius turi mėginti gydyti žaizdas ir pašalinti išryškėjusius trūkumus. Reikia į partijos vadovavimą įtraukti oponentų, perdėm neužsisklęsti siaurame artimų patarėjų rate, neužmerkti akių į netinkamus jų veiksmus. Nemažiau svarbu sugalvoti veiksmingesnių bendravimo su skyriais būdų. Konservatorių partijos ateitis yra gana šviesi, būtų gaila ją užtemdyti nereikšmingais skundais ir ne taip sunkiai išsprendžiamomis problemomis.