Profesoriau, nebesapnuokite, nebeprikelsite, nebeapkabinsite, nebetarsite jam padrąsinančio žodžio Justinai, laikykimės – kas rovė, neišrovė, Lietuva bus laisva. „Toks jau žvaigždės likimas savo esmę išreikšt kritimu“. Justinas sudegė. Liko jo šviesa.
Bet ar ji liko, ar kažkas kito, visai nepanašaus į krintančios žvaigždės šviesą? Tad ar verta sapnuoti gailestingus sapnus? Sakoma, kad dažnai besikartojantis gailestis, kaip ir aukštas kraujo spaudimas, gadina besigailinčio sveiktą. Kam to reikia. Visi esame ne amžini. Atgulsime kas kur, ačiū Dievui, ne prie Laptevo jūros, ne Igarkoje, ne Vorkutoje. Atgulsime savo žemėje, gal ir profesorius Vytautas amžinam poilsiui pasirinks vietą menininkų kalnelyje netoliese Justino (juk profesorius irgi poetas), štai tada ir atsivers begalės laiko pokalbiams, prisiminimams, atsiprašymams, gal ir ateities planams. Juk pasakyta – prisikelsim.
O dabar, kai jus ir Justiną vis dar skiria lemtinga riba, tiesą sakant, jūsų sapnai ir žodžiai ištarti prabudus, dugiau nemalonūs nei malonūs. Tai lyg futbolo spardymas į tuščius vartus. Kai jūs tik spiriate, taip ir įvartis. Justinas apginti savo garbės nebegali. Jis anapus visų žaidimų, anapus visų intrigų, apkalbų. Tikriems spardymo meistrams reginys nuobodokas. Gal tikrai jau gana tų įvarčių.
Ir visgi, profesoriau, tęskite procesą. Jūsų sapnai turi neįkainojamą visuomeninę – politinę – istorinę reikšmę. Kaip savo laiku sakė psichoanalizės tėvas Froidas, sapnai yra karališkas kelias į mūsų pasąmonę. Anot Froido, pasąmonė, kuri ženkliai didesnė už sąmonę, dažnai nulemia mūsų veiksmus, poelgius, mūsų nusikalstamas ir nenusikalstamas veikas. Kartais po pasąmonės sukeltų nesąmonių įsisjungia sąmonė. Žmogus pagalvoja, „o Matka Boska, o Juozapai šventas“, ką aš padariau, bet šaukštai po pietų, jau pridaryta. Žmogus sako, taip tai jau tikrai nebebus. Kartais jam pasiseka nedaryti, kartais ne. Bet dažnai po pasąmonės iškrėstų išdaigų sąmonė taip ir neįsijungia. Ir tada žmogus toliau tą patį negerą darbą daro. Taip eina gyvenimas ir praeina.
Tad jūs, gerbiamas profesoriau, papasakodmas savo sapnus, paliekate tyrėjams puikų kelią į paslaptingus jūsų pasąmonės labirintus, paliekate lobius jūsų, kaip pirmojo faktinio šalies vadovo, geresniam pažinimui, įvertinimui, jūsų įamžinimo paminklo statybai. Bet vargu ar kas tokį vertingą paminklą sugebės pastatyti ir ar jo jums reikia. Kaip rašė dar vienas poetas‚ „pastačiau sau paminklą ne ranka statytą“ ir niekas gražesnio man nepastatys.
Kartais atrodo, profesoriaus sapnas tiksliai sutampa su realia tikrove o kartais ją ir aplenkia. Pagal Froidą, taip būti gali. Paprastam žmogui tampa neaišku, kur jūs pasakojate susapnuotą dalyką, o kur kalbte apie jau įvykusį ar vykstantį faktą. Viskas tarsi „Vilniaus pokeryje“. Tad atleiskite, jei kas bus ir neteisingai suprasta, suklysta.
Iš pradžių jūs, profesoriau, sakote „o juk galėjo būti taip“, gi paskui sakote, kad taip ir buvo. Poetas Justinas buvo apraizgytas KGB, bei pačios komunistų partijos, jūsų žodžiais „raudonosios komunos“ pinklėmis. „Ar neatsitiko taip, kad visa Justino kūryba ir keista iškilimo karjera ir net sąjūdinė veikla tautos išsivadavimo kelyje yra tik vienas didelis pasiteisinimas „bet aš atpirksiu, esu labai kaltas, bet nenorėjau kad būtų dar blogiau“.
Taigi galimai Justino trilogija, jo eilėraščiai, virtę dainomis, buvo ko gero ne laisvo poeto, laisvės šauklio, Sąjūdžio moralinio autoriteto, o kažkuom tai nusidėjusio, į pavojingas komunos pinkles įkliuvusio, besistengiančio iš tų pinklių ištrūkti ir vis labiau besipainiojančio talentingo žmogaus sopulingos aimanos, pasiteisinimai, mušimasis į krūtinę, esu kaltas, esu labai kaltas, daugiau taip nedarysiu, bet darė. Viskas vyko čiki čiki pagal Froidą, pagal raudonosios komunos užmačias, pagal profesoriaus Vytauto sapną, kurį aprašydamas profesorius pradžioje prideda žodelį „gal“, bet toliau žodelis „gal“ dingsta.
Lieka nuogi faktai, skambantys iš profesoriaus Vytauto lūpų – „vis dėlto liko jis (Justinas J.J.) ilgo komunos lošimo viltinga korta, prireikus panaudotina. Gerai išstudijavus Justino talentą, nuoširdumą ir silpnybes manyta, kad bus kontroliuojamas. Net valstybės vadovybei prireikus“
Šie profesoriaus žodžiai skamba jau ne kaip sapnas ar sapno atpasakojimas ar jo interpretacijos. Žinoma, tokios mintys, tokie pastebėjmai pradžioje galėjo susiklostyti profesoriaus pasąmonėje, bet paskui praėjo sąmonės filtrą, pasikoregavo ir tapo tikru teiginiu, tapo faktu. O gal jis visa tai ištraukė iš kokių nors slaptųjų archyvų, o gal visa tai sužinojo iš vis dar gyvų kgbistų bei komunistų? O gal profesorius, kaip sako Vytenis, buvo kažkaip pats susijęs su tomis velnio tarnybomis ir kažkokiu būdu pats dalyvavo poeto apipainiojime? Todėl viską ir žino.
Žinoma, kad profesorius veržte veržėsi į Justino trilogijos spektaklius. Teatro administracijos prašė kokių nors bilietų, kur salės gale ant pristomos kėdutės. Bet teatro direktorius pasistengė ir pasodino jį dargi su žmona į trečią eilę, bei palinkėjo gražaus reginio. O kai visa salė spektaklio metu atsistojusi skandavo Lie-tu-va, Vytautas darė tą patį. Gal jau tada profesorius suvokė, kad tos dramos tik dramatiškai įsipainiojusio ir įpainioto poeto sopulingas šauksmas, tik „pasiteisinimas motinai ir nežinomam dievui“? O gal po spektaklio Vytautui susisapnavo tokie dalykai? O gal Vytauto pasąmonėje užgimė pavydo jausmas, kuris vėliau prasiverš gan rafinuotomis formomis –„na, Justinai palauk“.
Pagaliau profesorius galutinai daro išvadą. Justinas yra raudonosios komunos rankose, ir jeigu taps prezidenu, Lietuvai bus blogai. Kokio blogumo tas blogis, profesorius nepasako. Ką gali žinoti, gal prezidentas Justinas nakčia, slapčia nuvažiuos į Maskvą ir parveš mums Putino saulę. Juk kaip kas jau važiavo ir parvežė. Tik saulė buvo ne Putino, o Stalino. Koks skirtumas? Jokio. Jų saulė kruvina.
Ir atsitik tu man taip, kai tauta mąstė, ką čia išsirinkus prezidentu, ant poeto galvos buvo išpiltas kibiras paplavų. Kitam tos paplavaos būtų vieni juokai. Žmogus būtų nusipirkęs naują kostiumą, naują kalaraištį, apsišluostęs veidą ir atrodęs dargi šauniau, kiečiau, negu prieš apdergimą. Gi Justinas sakė, kad jam reikėsią bet dešimties metų tam dvokui nusivalyti. Paplavos suveikė. Ir dar Justinas sakė, kad jis niekada negalvojęs tapti prezidentu. Ir tai buvo žinoma daug kam.
Tai gal paplavų nereikėjo? Visgi reikėjo, kad poetas nepersigalvotų. Talentingais poetais pasitikėti negalima. Nežinia, kas jiems gali šauti į galvon. Juk jo pagrindinė misija buvo ne neilėraščiai, ne dramos, ne Lietuvos Konstitucijos preambulė, kurią jis parašė. Jo misija, kaip įžvelgė profesorius, buvo būti viltinga korta raudonosios komunos rankose. Taigi, iš vso to, kas pasakyta, darosi aišku, kad vienintelis doras, be galo padorus, tyras kaip ašara Dievo aky buvo, yra ir bus profesorius Vytautas. Tai ir reikjo įrodyti.
Visgi šioje painioje įrodymų grandinėje trūksta kai kurių argumentų Vytauto tezei pagrįsti. Tikėkimės, kad artimiausiu laiku jis juos pateiks, o jeigu nepateiks? Tad priekabūs prokurorai Vytauto žodžiuose galės įžvelgti nusikalstamos veikos, vadinamos šmeižtu požymius. Ką jie tada darys? Greičiausiai nedarys nieko. Tik oficialiai pareikš, tai Vytauto sapnas. Sapnų karalystė įstatymais nereguliuojma, už susapnuotus blogus sapnus žmogus neneša jokios, netgi moralinės atsakomynės. Tad sapnuok, žmogau, kiek nori, sapnuoti sveika (taip kalbėjo ir Froidas).
Ir tada sakysime, dabar tikrai viskas aišku. Vytautas, ir tik jis yra su švaria kaip sniegas biografija, su skaidria, it ašara Dievo aky sąžine, su neišsenkama meile Lietuvai ir visiems jos žmonėms (įskaitant šunaują)
P.S.
Ir visgi iš pagarbos poetui iš pagarbos jo artimiesiems, iš pagarbos poetą mylėjusiems ir tebemylintiems, nebesapnuokite Vytautai Justino. Garbės užteks visiems. Ir vietos istorijoje užteks. Kad tik užtektų sveikatos. Jei pageidaujate būti pirmu, būkite. Jokia čia problema. Tik dėl Dievo meilės, nebedrumskim Justinui ramybės.
