Šios ir ankstesniųjų apklausų procentai palyginami. Ne kažin kas pasikeitė ir gyvenime. Karas Ukrainoje paryškino, bet reikšmingai nepakeitė Lietuvos piliečių santykio su valstybe ir jų požiūrio į jos gynimo būtinybę. Turėjome ir tebeturime valstybėje „savus“ ir kategoriją kitokių, kurie... „nevisai“.
Valstybinės institucijos ir pilietinės organizacijos dėjo pastangas priartinti tos antrosios grupės gyventojus arčiau Lietuvos valstybingumo ir bendrinio etoso. Procentai rodo, kad tai nebuvo veiksminga. Ir be procentų buvo akivaizdu, kad lietuviško patriotizmo propagavimas šalia pozityvių žinių remiasi stačiokišku priešpastatymu vienos piliečių grupės kitai, kuri išradingai pravardžiuojama vatnikais, komuniagomis, putinistais.
Pasidarbuota entuziastingai, visuomenė perskirta į geriečių ir blogiečių klases. Kada nors mokslas įvertins šio laikotarpio propagandos organizatorių kompetencijos lygį. Užmeskite žvilgsnį į komentarus pasirodžius bet kuriai kritiškesnei socialinio, politinio arba kultūrinio spektro publikacijai. Primityvių, bukų, niekinančių komentarų – nors vežimu vežk. Kas pasėta, tas ir dygsta.
Taip ir norėtųsi pasakyti: mes ginsime Lietuvą, tik apginkite mus nuo lietuviškų chunveibinų.
Drįsčiau galvoti, kad tokių randasi žiniasklaidoje, akademiniuose kolektyvuose, bet ir politikų
bei politikuojančių entuziastų gretose.
Bet ne propaganda sukūrė atskirtį. Ieškokime giliau, kaip sakė vienas literatūrinis personažas.
Kultūrinio pakraščio šaknys turi daug ištakų ir pavidalų , tarp svarbiausiųjų – istorinės ir
socialinės.
net ne tiek pragyvenimo lygio prarajos, kiek kaimelių, miestelių užleistumas, ypač kai žvelgiama į rytinį valstybės pasienį. Pasiremsiu pavyzdžiu iš rajono, kuriame išaugo minėtas spaudoje rusofilas jaunuolis.
buvo linkę prie slaviškų tarmių ir papročių. Jų potencialūs vedliai, galėję artinti juos prie
etninio lietuviško arealo - šlėkta, dvarus aptarnaujantys ekonomai, bažnyčios kleras lygiavosi
į nobilitetą , o per Lenkiją – į platesnę vakarų Europą. Todėl, kad tai išskyrė juos iš mužikų
masės, teikė jiems kilmingesnį įvaizdį.
Sovietmečio rusų atvykėlių dalis, dauguma jų vaikų bei anūkų sėkmingai adaptavosi Lietuvos
kultūroje ir kuo puikiausiai reiškiasi viešajame gyvenime. Gal mažuma vis dar gyvena
„vieningos tarybinės liaudies su rusų tauta priešakyje“ nuotaikomis.
Ir turime naujųjų imigrantų iš Baltarusijos, Ukrainos, kitų posovietinių regionų konglomeratą. Dalis jų, galbūt akultūruosis ir ilgam įleis šaknis Lietuvoje. Akivaizdu, kad jiems reikalinga adaptacijos ir įpilietinimo programa. Ir ne bet kokia.
Tačiau labiausiai kultūrinį paribį konservuoja socialinis apleistumas. Beje, tai ne tik ir galbūt
net ne tiek pragyvenimo lygio prarajos, kiek kaimelių, miestelių užleistumas, ypač kai žvelgiama į rytinį valstybės pasienį. Pasiremsiu pavyzdžiu iš rajono, kuriame išaugo minėtas spaudoje rusofilas jaunuolis.
Šalčininkų rajono pakraštyje yra Eišiškių miestelis, turintis ilgą nuo Vytauto Dydžiojo laikų
istoriją, vykdęs svarbiausių valstybės kelių priežiūros funkciją, naudojęsis Magdeburgo miesto statusu ir garsėjęs didžiuliais turgumis. Karas ir Holokausto tragedija pakirto jo įtaką regionui.Tačiau dar ir tarybmečiu, kol miestelis turėjo rajono centro statusą, jis buvo gyvybingas. Antrą po Holokausto smūgį miestas išgyveno sovietmečiu.
Tuomečiai veikėjai sumanė reformuoti sėkmingai funkcionavusį Eišiškių rajoną – nukirpo etniškai lietuvišką šiaurės vakarinę dalį su Valkininkais, Naniškėmis, Čižiūnais, Dargužiais, Čebatoriais, o likusią teritoriją prijungė prie etniškai mišraus Šalčininkų konglomerato.
Miestelis, įspraustas į Lietuvos ir Baltarusijos pasienį, buvo pasmerktas degraduoti ir tapti romų taborų apsistojimo vieta. Per dešimtmetį (2011–2021) miestelis neteko penkių šimtų registruotų gyventojų. Jeigu miestelių nykimas yra globalios raidos tendencija, gali atsitikti taip, kad Eišiškių pavadinimas liks tik istorijos žinynuose.
kiekvienas išbandymas ir anaiptol ne kiekvienoje situacijoje telkia ir mobilizuoja. Išgyvendamos tuos pačius, tarkime, ekonominius sunkumus, viena šeima neatlaiko ir suyra, o kita iškenčia, susitelkia ir įveikia sunkumus sustiprėjusi. Valstybių ir tautų istorijoje apstu tokių tiek tragiškų, tiek ir laimingų atvejų.
Pasirodo, JAV sostinėje miestelis vertas dėmesio. O Lietuvoje ir konkrečiai Šalčininkuose? Eišiškėse būtų gerai matoma surinkta į vieną pastogę istorinė etnografinė medžiaga atskleidžianti šio regiono vaidmenį LDK ir vėlesniais laikais, įpaminklinanti lenkų, lietuvių, žydų tautiečių pėdsakus dviejų tautų istorijoje. Tuomet ir vietinio jaunimo savivertė bei mokyklų ugdomoji veikla būtų aukštesniame lygyje.
Miestelyje apsilanko kūrybinės grupės ir šiaip įdomūs kolektyvai iš Lenkijos. Ir tai puiku.Gal klystu, bet štai informacijos apie lietuviškų meno kolektyvų arba akademinės bendruomenės pasiuntinių lankymąsi beveik neteko matyti. Atrodo, kad prigeso prieš kelis metus rengta strategija „Vilniaus kraštas 2040”.
Joje minėtas lietuvių ir lenkų dvasinio bendravimo ir dalykinio bendradarbiavimo trūkumas, kaip buvo taip ir lieka skaudžiu ir destrukciją keliančiu faktu. Parlamentaras E.Gentvilas pavadino tai dvikrypte lenkų nuo lietuvių atskirtimi.
Bendrumo jausmas valstybėje stiprėja tuomet, kai įvykių raida pamėtėja išbandymus. Bet ne
kiekvienas išbandymas ir anaiptol ne kiekvienoje situacijoje telkia ir mobilizuoja. Išgyvendamos tuos pačius, tarkime, ekonominius sunkumus, viena šeima neatlaiko ir suyra, o kita iškenčia, susitelkia ir įveikia sunkumus sustiprėjusi. Valstybių ir tautų istorijoje apstu tokių tiek tragiškų, tiek ir laimingų atvejų.
