Juozas Lakis. Kodėl rinkimų kampanija tokia monotoniška?

Trečdalį Lietuvos balsuotojų sudaro žmonės, vyresni nei 60-ties. O pridėjus tuos, kuriems reikalinga nuolatinė socialinė parama, bus dar kur kas daugiau. Jie sudaro silpniausią visuomenės segmentą. Tačiau rinkimų metais jie bet kuriam kandidatui yra tokia pat galybė, kaip generolui jo armija prieš lemtingą mūšį. Jos atsidavimas gali lemti pergalę arba pralaimėjimą.

Tad žvilgtelkime, kaip pensininkų ir socialiai remiamų grupių problemos atsispindi pretendentų į Daukanto aikštės rūmus programose.

Programos, kurias skelbia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), yra labai lakoniškos, jų turinio analizę pajėgus atlikti pirmo kurso sociologijos studentas. Žinoma, Prezidento rinkimų programa nėra veiksmų planas, bet ji pristato kandidato politinį profilį.

Ir jei kreipinio į rinkėjus užtaisas paremtas „aš geriausia(s), nes tvirtinu kitaip, nei sako konkurentas(ė)“, tai ko iš kandidato galima tikėtis jam laimėjus rinkėjų simpatijas? Įsipareigojimų sąraše be pasmerkimo lieka nekas – tai lyg keli barškaliukai ant eglutės Kalėdoms pasibaigus.

Žinoma, toks „programos“ stilius imponuoja tiems, kas nepakenčia kitaminčių, tad „savųjų“ balsus garantuoja. Bet valstybei negarantuoja strategiškai mąstančio prezidento.

Ši rinkiminė kampanija paremta prielaida, kad Lietuva išorės jėgų stumiama į didelės rizikos ir pavojų lauką. Tad poreikis stiprinti saugumą ir prisiimti didesnę išlaidų naštą atgrasymo ir gynybos priemonėms pabrėžiamas daugumos kandidatų programose. Nors, tiesą sakant, ne visų. Oponuojantis šiam požiūriui pretendentas interpretuoja tokią leksiką kaip potencialaus agresoriaus provokavimą. Tiek jau to, rinkėjai įvertins, kas ką provokuoja.

Panašu, kad ši, o ir paskesnė rinkimų kampanija dėl vietų Europos Parlamente dėliosis tarp dviejų polių – valstybės saugumo stiprinimo ir visuomenės socialinės integracijos. Tik kad tas antras polis dabartinėje geopolitinėje situacijoje turi gerokai mažiau magneto. Neatsitiktinai apie pensininkus, neįgaliuosius daugumoje pretendentų programų jei ir užsimenama, tai tik per kablelį. Nedaug ir rinkiminių prisistatymų, kuriuose pretendentai sietų valstybės saugumą su aktyvia socialine politika ir visuomenės ryžtingesnės integracijos bei vidinių saitų joje stiprinimo siekiu.

Socialinė problematika tik iš pažiūros mažiau aktuali. Ir tai ne kartą ir ne du patvirtino įvairios apklausos. Nes visuomenės ryžtas remti valdžios ir savivaldos institutus, išlaikyti savo suverenitetą, priešintis užsienio provokacijoms kyla būtent iš socialinių santykių ir socialinio teisingumo.

Nes socialinio gyvenimo kokybė – tai visų pirma valdysenos etika ir viešoji moralė. Kažkas pasakys: „užtikrinkite ekonominę pažangą ir naujas technologijas ir mes būsime viršūnėje.“ Nėra taip. Taip mąstant susidirbta ne kartą. Kai perspektyvi darbo jėga iš Lietuvos pajudėjo link turtingesnių, demokratiškų ir aukštesnių tarnybinės etikos standartų valstybių, teko išgirsti iš verslo paprotinimus: tebėga, išeivių iš Rytų pasisamdysime pigiau.

Kokios pasekmės? Gal jie ir neša pelną verslui, bet tikrai ne darbo kultūrą ar tarnybinę etiką, jau nekalbant apie tautines vertybes. Ne veltui jau dabar aukšti pareigūnai kalba, kad geriau atsipirkti nei priimti imigrantus pagal Europos Sąjungos nustatytas kvotas.

Socialinių sąsajų kokybė ir moralinių saitų tvirtumas yra universalūs, jie persmelkia visas be išimties politikos, verslo, viešojo lauko apraiškas. Tą patvirtina nesenos istorijos su verslininkais, pildančiais priešiškų valstybių iždus, arba kad ir vadinamieji čekiukų skandalai. Jei turėtume aukštesnius viešosios moralės standartus, tokie reiškiniai būtų buvę neįmanomi.

Išvados? Prezidento, kaip, beje, ir būsimųjų Europos Parlamento, rinkiminė kampanija įgaus dinamikos ir išjudins rinkėjus, jei kandidatai bus pasirengę dalykiškai kalbėti per socialinio gyvenimo prizmę.