Kaip jau buvo skelbta, naujausias pilietinės galios tyrimas nustatė, kad pusė respondentų, jei prireiktų, gintų šalį ginklu ar kitais būdais. Kita pusė liktų nuošalyje, galbūt bėgtų arba tiesiog nežino, kaip pasielgtų. Situacija atkartojanti pusės stiklinės tūrio fenomeną: vieniems ji pasirodo popilnė, kitiems – potuštė. Kol kas neaišku, kiek susidomėta šio tyrimo rezultatu valdančiųjų kabinetuose. Vienas įtakingas konservatorių atstovas viešai patikino, kad tyrimas verčia iš naujo apmąstyti nacionalinio saugumo politiką, ypač akcentuodamas visuomenės įsitraukimo, rezistencijos ir sąveikų tinklo svarbą.
O kaip su ta puse, kuri nežada prisidėti prie gynimo? Kažkaip šis klausimas praslydo. Profesorė Ainė Ramonaitė, pristačiusi tyrimo rezultatus, akcentavo šią gerokai fundamentalesnę problemą: „Man kelia nerimą, kad ta didėjanti socialinė atskirtis didina ir tą atotrūkį nuo valstybės... Mes negalime sau leisti turėti žmonių, kurie tiek neturtingi, kad neberemia savo valstybės ir neitų jos ginti.“
Modernios Lietuvos valstybingumo pradžios nuostata „Vienybė težydi“ nebuvo ir nėra tik graži geidžiamybė, šiandieną ji turi daug realių projekcijų – ir keliančių pasididžiavimą ir, kaip matome, kitokių. Visuomenės integralumo, o kalbant apie piliečių santykį su valstybe – santarvės problema negali ir neturi likti paraštėse, ji prašosi perkeliama į kompleksinių planų ir projektų darbotvarkę.
Apie integralumą ir santarvę kalbėta ir rašyta visus trisdešimt trejus nepriklausomos Lietuvos metus politikų dešinės ir kairės stovyklose, žiniasklaidoje, viešose sueigose. Kalbėta ir linkėta visomis progomis ir be progų, šiaip dėl iškalbos.
Vienybės sąvoka tapo simboliu, geidžiamybe, kuri – gerai, jeigu būtų, bet nežinia, kaip ją prisišaukti. Gėsmė, kurią tam tikromis progomis reikia prisiminti.
Žvelgdami į trečdalio amžiaus Lietuvos kelią randame ne tiek jau mažai strateginės santarvės epizodų gynybos ir saugumo politikoje, nelegalios imigracijos, valstybinės sienos apsaugos srityse ir, žinoma, paramos Ukrainai klausimais. Santarvės įdirbio randama ir regionuose: savivaldoje po kiekvienų rinkimų sudarinėjamos koalicijos.
Nors tokios koalicijos labiau primena kompanijos šokį aplink laužą nei vieningos ilgalaikės programos vykdymą, vis dėlto jos kuria tiek praktinę (planų ir uždavinių koordinavimo), tiek ir moralinę (bendradarbiavimo, bendruomeniškumo patirties) vertę.
O štai socialinėje ir aukštesnėje – dvasinėje – sferose integralumo masteliai neatrodo guodžiantys. Būtent čia aptinkame žinomo personažo Liuciferio kanopų pėdsakus. Socialinis laukas stokojo ir tebestokoja verslo ir dirbančiųjų civilizuotai reguliuojamo solidarumo.
Tai buvo problematiška visose pokomunistinės raidos šalyse. Lietuvoje ši spraga įgavo ypač aštrių apraiškų dėl darbuotojų išsisklaidymo, dėl silpno profesinio organizuotumo ir atstovavimo jų interesams, dėl nacionalinio verslo trumparegystės jo vystytojams siekiant bet kokia kaina sugeneruoti kuo daugiau turto, net ir aukojant darbuotojų gerovę.
Socialinės anomalijos palieka ilgą blogio šleifą. Skurstančiųjų gausa nėra vien socialinė problema. Tai „nacionalinio saugumo klausimas“, teigia prof. A. Ramonaitė.
Dūsaujame dėl emigracijos srautų, viliojame jau išvykusius, bet taip ir nepavyko subrandinti kompleksinės strategijos, kad būtų socialiai apsaugotos balansuojančios ant pragyvenimo lygio ribos ir pažeidžiamos grupės, kad būtų palengvintas kelias į mokslus vargingai ir atokiai gyvenančių šeimų vaikams, kad būtų patrauklios jaunimo profesinio rengimo ir darbo paieškos galimybės. Gerai žinoma, kad yra du emigacijos varikliai: vienas – toks siurblys, kuris svetur traukia palankiomis uždarbio sąlygomis. Bet ne jis lemia. Yra ir kitas – toks „stūmikas“, kuris išspiria į nežinią sunkiai gyvenančiuosius, „nerekalingus“ savo aplinkoje, varganų užkampių bedalius.
Kiek dar genofondo turime prarasti, kad atsirastų kokybiška, ilgalaikė Lietuvos visuomenę integruojanti programa? Ne taip seniai viešą šurmulį sukėlusioje diskusijoje apie demografiją Lietuvoje bene pagrindinis akcentas buvo dedamas, kaip pritraukti į šalį daugiau imigrantų iš kaimyninių šalių. Pasigirdo net džiugesio šūksnių: „pagaliau didėjame“.
Viltis išspręsti problemas imigrantais yra ne taip jau ir guodžianti. Ji gali būti netgi žalinga, jei imigracijos korta bus laikoma koziriu sprendžiant socialines problemas. Trumpalaikėje perspektyvoje imigrantai gerina situaciją darbo rinkoje. Sakykime, verslui tiek ir tereikia. Bet kad imigrantai taptų kultūros kūrėjais, reikia pirma, kad jie įsišaknytų pastoviam gyvenimui šalia autochtonų, antra, kad jie įveiktų ilgą socializacijos, aktyvios kultūrinės adaptacijos procesą. Tai mažiausia, ko reikia, kad šios dienos imigranto palikuonys įsijungtų į Lietuvos kultūrą ir taptų jos kūrėjais. Tai įvyksta, bet ne pirmos imigrantų kartos gyvenime.
O gal mes viliames, kad Lietuvos kultūrą kurs ir ja mėgausis lietuviai ir kitataučiai čiabuviai, o atėjūnai šluos gatves? Tokių patirčių nestokojama Vakarų Europos šalyse ir už Atlanto: svetimėjimo procesai suformuoja uždaras svetimtaučių bendruomenes, miestų kvartalus, kuriuose turistui nepatariama lankytis.
Kas pasakys, kiek į Lietuvą atvežama, atnešama, atplukdoma arielkos, rūkalų arba kad ir vaistų ar grikių kruopų? Kiek šiandieną turime vežėjų ir nešėjų iš tos pačios Baltarusijos? Ne tik niūriose liaudies pasakose jau minėtas personažas nuvilioja žmones į pelkę – tikrovė atkartoja pasakas. Skirtumo tik tiek, kad tikrovės pastūmėti ir Liuciferio suviliotieji turi Lietuvos piliečio imunitetą.
Aukštesnėse dvasingumo sferose – nei bendrų iniciatyvų, nei vieningos švietimo bei kultūros politikos. Štai čia ir yra paslėpta mina. Kodėl būtent čia? Todėl, kad tvari santarvė, darna, vienybė randasi ne iš trumpalaikių pragmatiškų paskatų, o iš tautos etoso, iš viešosios moralės, iš aukštosios kultūros ir išsilavinimo. Ir jeigu toje dvasingumo padangėje viršų ima konkuruojančių grupelių interesai „o kas man iš to?“, tai mes, trijų milijonų bendruomenė, esame verti tik laikinų koalicijų. Globalizacijos lygintuvas arba potencialios agresijos buldozeris tokį pabirusį sociumą netruks sudėlioti į klanus ir kastas: nedaugeliui – pelnas, gera tarnyba, o mažutėliams – degtienė ir grikių kruopos iš kaimynų valdovo.
Įsiminė technologijų pirmeivio Manto Mikucko žodžiai: „Jeigu mes išsibarstysime ir Lietuva bus ‚visko po truputį‘, tai niekur nebūsime pakankamai stiprūs, kad būtume konkurencingi globalia prasme. Man atrodo, ‚visko po truputį‘ mažai šaliai nelabai gera strategija. Bet kol kas mes esame labiau ‚visko po truputį‘, negu aiškiai sufokusuota ir koncentruota tauta, kuri apsisprendė – va čia yra mūsų ateitis.“ „Už tai ir paminiu švietimą. Pirma sritis, kur galime turėti intelekto dividendus, – tai labai moderni gera švietimo sistema, kuri reaguoja į šiuolaikinį pasaulį ir yra pasiruošusi priimti tą ateitį, kuri yra visai čia, ant slenksčio, ateina pas mus.“
Karo žaibai netoli Lietuvos sienų ir užtrukusi pandemija sukaustė visuomenę, įtampa ir susikaustymas nesisklaido. Tačiau kodėl ši būsena taip slegiančiai veikia dialogą ir polilogą visuomenėje? Kodėl dauguma bendrapiliečių, taip pat ir tie, kurie profesionaliai pasirengę viešajai diskusijai, vengia atvirai kalbėti, nebent virtuvėje?
Galėtum suprasti, jei taip būtų buvę pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kol pilietinė visuomenė stojosi ant kojų.
Skaldymo siekiant savo partijos arba grupės intereso naujausioje Lietuvos istorijoje buvo, ko gero, daugiau nei taikinimo. Visuomenė atlaiko kovas ir dargi įgyja santykių reguliavimo patirties, jeigu nesutrypiama viešoji etika ir pagarba pamatinėms valstybingumo vertybėms. Destrukcija atsiranda tuomet, kai konfliktai tampa kurios nors organizuotos galios įrankiu siekiant dominavimo arba kaip visuomenės reakcija į sukčiavimą, į politinę korupciją, į pamintą teisingumą.
Kaip danguje, taip ir ant žemės. Žvalgydamiesi į netolimą Lietuvos praeitį aptinkame įvykių ir skandalų, kurių dalies galbūt išvengti nebuvo įmanoma, bet kurie iki kritinio taško sukeldavo temperatūrą santykiuose tarp pasisklaidžiusių visuomenės grupių bei politikos subjektų. Kiek tokių užtemimų jau išgyventa? Kai viršūnėse žaidžiama ne pagal taisykles, tai ką jau kalbėti apie miestelių ir provincijos kasdienybę? Ten kompanijoje įtarimą sukėlęs kortų malkos maišymas gali pasibaigti peilio dūriu.
Besikartojantys karščiavimai socialiniame kūne, skilimai ir tarpusavio priešiškumas kerta per pasitikėjimą. Vieni į kitus pradeda žvairuoti įtariai, ieško slaptų planų ir sąmokslų. Galiausiai nukenčia visuomenės integralumas.
O kartu ir valstybės galia, intelektiniai pajėgumai, žmogiškasis kapitalas. Prieinami dokumentai ir informacijos šaltiniai rodė smunkančio visuomenės etoso tendenciją: mažėjo politinių institutų rėmimas, pasitikėjimas šalies vadovybe, darbdaviais, savo ir valstybės gerove, demokratija. Nuo 1992 metų laipsniškai traukėsi AT vertinimai.
Piliečių atsiribojimas nuo Seimo, kitų auksčiausių politinės valdžios institucijų nežymiai svyravo visą trijų dešimčių metų laikotarpį. Štai paskutinė 2022 m. „Vilmorus“ apklausa: klausta, ar respondentas pasitiki Lietuvos institucijomis. Pasitiki Prezidentūra 37,9 proc.; savivaldybėmis – 27,6; Vyriausybe – 14,4; Seimu – 7,7 proc. Sutikime, kad vertinant santarvės visuomenėje kokybę ir valstybės galią tie skaičiai verčia suklusti.
Santarvė valstybėje ir visuomenės integralumas vienodai veikia politinius susitarimus strategijos klausimais, pilietinės visuomenės ir valdžios institutų sanklausą, darbdavių ir darbuotojų principinį susitarimą, politinių partijų vertybinį požiūrį į sveikatingumą, į švietimą ir kultūrą.
Priklausomai nuo konsolidacijos ir solidarumo laipsnio visuomenė aktyviai arba santūriai dalyvauja valstybės saugumą stiprinančiose programose, bet kuriame kitame pilietiniame veiksme. Tai parodė ir minėtas tyrimas.
