Sunkiai narkotikų nevartojančiam žmogui suvokiamas ir toks faktas, jog ne komerciniame ir net ne Lietuvos banke mūsų Vyriausybė laiko daugiau kaip pusę milijardo litų ES ir biudžeto lėšų, bet užuot gavusi palūkanas už šias Liuksemburgo banke laikomas lėšas atseikėja 6 milijonus litų (už fondo valdymą lyg ir). Diržus kai kas, manding, užsiveržė ne tik ties pilvu, bet ir ties kaklu – kraujas galvon nebepatenka.
Ne mažesni stebuklai vyksta ir mūsų kultūros srityje, bėda tik ta, jog nėra lengva sutarti, ką reiškia sąvoka „mūsų.“
Maža Lietuva mąžtančiame pasaulyje
Pasibaigus Šaltajam karui Francis Fukyama sakė, jog žmonija pasiekė „istorijos pabaigą“, kuri reiškė ne tai, jog nebebus istorinių įvykių, bet tai, kad pagaliau susitarta dėl pamatinių žmonijos gyvenimą reguliuojančių principų, visų pirma, demokratijos, nekaltumo prezumpcijos ar žmogaus laisvių. Šiam teiginiu po dešimtmečio paprieštaravo politikos apžvalgininkas Robertas Kayganas teigęs, jog „istorija grįžo“, visų pirma, dėl to, jog valstybės ir atskiri jų lyderiai ėmė vėl minti pragmatizmo, nebe principų keliu.
Ir nors istorijos pabaigos idėja – ginčytina, šiandien nemažai kalbama apie geografijos pabaigą, kuri reiškia tai, jog pasiekėme tokį raidos etapą, kuomet geografiniai atstumai nebedalija pasaulio – anksčiau atstumo matu tapdavo netgi žmogaus kūnas (pėda ar žingsnis), antai šiandien tai nebetekę bet kokios prasmės, kai per parą galima pasiekti kone bet kurį planetos tašką.
Tačiau globalizacija yra nepaneigiamas faktas, jos sustabdyti neįmanoma, kaip ir suvaldyti daugelio jos pasekmių: netrukus Lietuvoje emigraciją pakeis imigracija ir turime jau šiandien sunkiai dirbti dėl to, jog Kovo 11-osios pseudopatriotų eisenos nevyktų kiekvieną savaitgalį kiekviename Lietuvos miestelyje. „Daugiakultūriškumas žlugo“ – pareiškė Angela Merkel, netruko jai pritarti Nicolas Sarkozy ir Davidas Cameronas, tačiau daugiakultūriškumo Europoje niekada ir nebuvo, nebuvo jokios strategijos, jokio veiksmų plano – tik pasimetimas ir apsimestinė tolerancija, kuri nuvedė į aklavietę, į kurią mes jokiu būdu negalime pakliūti.
(Ne) užmiršti herojai
Lietuvybė mūsuose visuomet buvo komplikuota kategorija. Ji buvo konstruojama, perkuriama, diegiama, pirmiausia ir svarbiausia, nuo tarpukario, kurį Lietuvoje (ypač Kaune) mėgstama idealizuoti ir nors tikrai esama kuo didžiuotis, istoriniai faktai byloja apie čia pat Laisvės alėjos pašonėje augintas kiaules, apie nesuvokiamai klaikų maistą (o sykiais ir lankytojų kontingentą) „Metropolyje“ ar itin mėgstantį privačiuose vakarėliuose (vienkiemio mentalitetas) išlenkti taurelę kitą, dvi, penkias... naująjį Lietuvos elitą. Bet apie visa tai kalbėti Lietuvoje yra šventvagiška, tai esti visiškas tabu, nes mes mėgstame gyventi savo susikurtoje iliuzijoje, savo nedideliame saugiame (drąsiame?) pasaulyje, nes realybė ne visuomet yra tokia jau daili.
Antai geriausi šių dienų sociologai nuo Anthony’io Giddenso, jau minėto Z. Baumano iki Ulricho Becko kalba apie „refleksyviąją modernybę“, kuri reiškia, jog turime nuolat peržiūrėti daugumą socialinės veiklos aspektų atsižvelgdami į naują informaciją ir žinias. Tokiu būdu, gerbiamieji, yra tobulėjama, atleiskite už akivaizdžius, bet erzinančius dalykus – iššūkiai būtent sau patys sunkiausi.
Lietuva nėra nei moderni, nei refleksyvi ir tas matyti ne ekonomikoje, ir net ne politikoje – netgi pastarojoje esama dalykų vertų pagarbos. Nesame nei moderni, nei refleksyvi visuomenė, visų pirma, kultūros srityje – mes nemėgstame protingesnių už mus, nemėgstame, kai jie parodo mūsų klaidas, o labiau už viską mes nemėgstame, kai tie protingesnieji ir sykiais platesnį požiūrį turintieji atvyksta iš užjūrio, kur yra pripažįstami intelektualai, kultūros veikėjai. Paradoksalu, jog net pusei civilizuoto pasaulio šventai tikint šių žmonių autoritetu, talentu, minties gyliu, mūsų niekaip neįtikina jų argumentai, nes paprasčiausiai jie nėra... „tikri lietuviai.“
Šių „negrynakraujų“ lietuvių kategorijai, su visa derama pagarba jiems, nes jie visi yra mano herojai ir dalis jų tą asmeniškai žino, priskiriu tokius dvasios aristokratus, žinoma, jų esama nelyginamai daugiau, kaip Tomas Venclova, Česlovas Milošas, Jonas Mekas ar Valdas Adamkus. Ir taip, aš puikiai suprantu savo žodžių paradoksalumą dėl to, jog dalis jų nuolat mirga mūsų laikraščių puslapiuose ir yra gerbiami bei populiarūs asmenys, tačiau ta neapykanta, tas skepsis, tas nepasitikėjimas yra toks kažkoks nebylus, poodinis, į jį sunku rodyti pirštu, nes tai sunkiai pamatuojami dvasiniai dalykai, nei iš pažiūros apčiuopiami visuomenės pasitikėjimo reitingai. Beje, su vienu iš jų man teko gan ilgai šia tema bendrauti ir to paradoksalumo pasidarė netgi dar daugiau. Sykiu pasidarė dar ir liūdinančiai kartu.
Šie žmonės nekenčiami Lietuvoje dėl to, jog praaugo nemažą dalį čia gyvenančiųjų, sukūrė sėkmingą gyvenimą Vakaruose, sulaukė pripažinimo, sėkmės bei visam pasauliui įrodė savo talentą. Dalies šie žmonės nekenčiami dėl to, jog „pabėgo“, sunkiausiu šaliai metu ir neva nekovojo už šalies nepriklausomybę. Dalies jie nekenčiami dar ir dėl to, jog mūsuose didžiai heroizuojamas kentėjimas per se, kaip didingiausias pasiaukojimo tėvynei manifestas, o jie viso to nepatyrė.
Dar daugiau, mes ne tik mėgstame kentėti, bet ir užjausti, netgi susitapatinti su kenčiančiaisiais. Iš pirmo žvilgsnio tai gražus tautos bruožas, be to, atleidimas yra ir vienas svarbių katalikybės principų. Tačiau bėda ta, jog mes neretai atleidžiame tiems, kuriems atleisti visai nereikėtų jau vien todėl, jog jų kančia yra apsimestinė, ji veikiau tėra niekingas atgailos simuliakras. Bet mes vis tik kantriai ir nuolankiai vėl ir vėl atleidžiame Viktorui Uspaskichui, Artūrui Zuokui, Rolandui Paksui etc., nes jie išties „nuoširdžiai“ kankinasi, bet taip ir nepajėgiame suvokti, jog šis nelemtas kančios fetišizmas Lietuvoje yra vienas mūsų politinės sistemos vėžių nemaža dalimi atsakingų už tai, kad gyvename kleptomaniškų, ciniškų ir bukų politikų valdomoje valstybėje.
Kančios heroizavimas matyti netgi mūsų šventėse: užsieniečiui, džiaugsmingai su visa tauta švenčiančiam nacionalines šventes kur Vakarų ar Šiaurės Europoje, Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios šventimas Lietuvoje greičiau asocijuotųsi su šalies okupacijos ar kalbos draudimo metinėmis. Nors reikia pasidžiaugti, jog labai pamažu ši kančia persmelkta valstybės švenčių tradicija mūsų šalyje nyksta.
Vis dėlto manau, jog labiausiai šie mūsų herojai, apie kuriuos kalbu, nekenčiami Lietuvoje dėl to, jog jų tapatybė niekaip netilpo, o dažnai ir netelpa į nedidelės tautinės Lietuvos rėmus – jie vienodai gerai jautėsi ir Kaune, ir Paryžiuje, ir Niujorke, ir Vašingtone. Žmogus gali gyventi daugiau nei vieną gyvenimą, sakė Jonas Mekas, bet už šiuos žodžius „tikrieji lietuviai“, jums gerbiamas pone, niekada neatleis – lietuviu teleista būti.
Nobelio literatūros premijos laureatas, Česlovas Milošas, deja, dar menkai žinomas Lietuvoje, nėra ir „pakankamas lenkas“ nacionalistinėje Lenkijoje, nors man visad atrodė, jog jo nereikia savintis nei lietuviams, nei lenkams, nei prancūzams, nei amerikiečiams – tereikia skaityti jo poeziją...
Visiškai priešingu keliu nuėjo estai. Mano teorija paprasta – kitataučių mažuma Estijoje tokia didelė, jog nacionalinės, visos valstybės tapatybės negali vynioti it vijų vien apie estiškąją kultūrą – privalai ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Tie taškai gali būti tokie, kaip anglų kalba, vakarietiška kultūra, taikaus sugyvenimo drauge principo puoselėjimas. Ir nors kaimyninėje Estijoje viskas toli gražu nėra tobula, bet Lietuvoje esti visiškai priešinga istorija – visą valstybės kultūrą grindžiame lietuviškumu, bandome atmesti viską, kas nelietuviška, siekiame tautinio grynumo, kuris globalizacijos fone apskritai yra saviapgaulė ar bent nykus miražas.
Tas ypač ryšku mūsų skulptūroje – bet kur naujai statomas paminklas šalyje būtinai atiduos pagarbą kokiam tautos didžiavyriui/didžiamoteriai, ar kokiam didžiam istoriniam įvykiui, tačiau netarnaus, kaip neutrali, estetiška erdvė taikiam ir jaukiam visų buvimui. Ir čia nesama jokio prieštaravimo tarp pagarbos savo istorijai bei kultūrai, kuriomis be jokios abejonės reikia didžiuotis, ir supratimo, jog nesame vieniša sala, kurios neveikia nei pasaulyje, nei šalies viduje vykstantys procesai.
Asmeniškai aš labiau didžiuojuosi kone ne steriliai lietuviškumu kvepiančia Lietuva, o tuo laikotarpiu, kai įvairios tautos šalia sugyveno taikiai. „Nacionalizmas yra XX amžiaus liga“ sakė Česlovas Milošas, norėčiau tikėti, jog nuo jos pamažu pasveiksime ir mes.
Refleksyvi Lietuva
Aš taip pat nesu tikras lietuvis – tiesa, čia gimiau ir užaugau, abu mano tėvai yra lietuviai, aš ėjau į Bažnyčią, o didžiausia metų šventė mums visuomet buvo Šv. Kūčios su visais 12 patiekalų. Tačiau tikrųjų lietuvių nuomone aš esu nepilnavertis ir ne tik todėl, jog mano mėgstamiausias miestas yra Niujorkas, mano mėgstamiausias patiekalas yra graikiška moussaka, mėgstamiausias alus – čekiškas, o visų blogiausia – aš nemėgstu krepšinio.
Nesu pilnavertis lietuvis dėl to, jog drįstu kritikuoti tą padavimų, mitų ir stebuklų šalį, kurioje kritika tapatinama su nelietuviškumu, išdavyste ir meilės stoka tėvynei. Ir kaip matome net nereikia susidurti su kelių tapatybių derinimo dilema, kaip pavyzdžiui, Leonidui Donskiui (o gal jam tai veikiau yra primetama?), gali būti „grynakrauju“ lietuviu, bet tau vis tiek neleidžiama kritikuoti tėvynės ar lietuviškumo. Ką jau bekalbėti apie tai, jog šioje šalyje daliai žmonių nepriklauso net jų nuosava pavardė, kurios jie negali rašyti, kaip norį, ar apie tai, jog nė vienam šalies piliečiui nepriklauso netgi jo kalba, nes represinis valdžios aparatas nustato griežtas taisykles, kurių nevalia laužyti.
Ir sulig kiekvienais metais, kuo labiau Lietuvoje pabrėžiamas lietuviškumas, kuo tiksliau ir aiškiau valstybės vadovai, pavyzdžiui antrasis žmogus šalyje (Seimo pirmininkė Irena Degutienė), sveikindami piliečius su didžiosiomis metų šventėmis taria „sveikinu su tautinėmis, katalikiškomis ir šeimos šventėmis“, tuo labiau aš jaučiuosi esąs bet kas (lenkas, judas ar europietis), bet nepriklausąs šiems dusinantiems rėmams, į kuriuos beviltiškai bandė įsprausti okupantai, bet sėkmingai spraudžia laisva Lietuva.
Didžioji mūsų visuomenės problema ne ta, jog dalies mūsų batai vis dar trenkia mėšlu, net jei mūsų kojos ir apautos „Giorgio Armani“, mūsų problema ta, jog nuo to beprotiškai bėgame, sau meluojame ir vieni kitus keiksnojame. Savais herojais reikia didžiuotis, juos reikia saugoti, jiems privalu atiduoti deramą pagarbą, net jei jie senokai priklauso ne tik mums, bet ir visai žmonijai.
Kai kurie mūsų herojai net ir gyvendami išeivijoje kartais Lietuvą myli labiau, nei čia iš jos kasdien besityčiojantieji. Juk tėvynės neįmanoma išplėšti ir tėvynė visiems priklauso, ne tik tiems, kurie jau senokai perėmė autorines teises į valstybės nepriklausomybę, kultūrą ir netgi pačią valstybę.
Ir jei tik pagrindinis šalies įstatymas leistų, aš tikrai kreipčiausi į Konstitucinį Teismą prašydamas išaiškinti, ar tokia valstybės privatizacija neprieštarauja Konstitucijai?