Dešinėje tik dešiniarankiai?
Viename interneto portalų Seimo narys Kęstutis Masiulis pavydėtinos optimistinės ekstazės būsenoje regi brandžios lietuviškosios demokratijos ženklus bei pateikia gan savotiškus samprotavimus apie partinės sistemos konsolidaciją ir bemaž politinį Ebolos virusą, šalies politiniame garde turintį numarinti kone visas Lietuvos politines partijas.
Anot politinių Seimo nario būrimų, atsiduodančių vėsoka socialdarvinizmo dvasia, turėtų išlikti tik du stipriausieji – krikščionys demokratai (Vladimiro Laučiaus (baugiai, nes taikliai) vadinami kryžiuočiais demokratais) ir socdemai. Bemaž ignoruojamas faktas, kad dvipartinės sistemos, pirmiausia ir svarbiausia, prasiskynė kelią į solidžias Vakarų valstybines sistemas ne be gilios, šimtmečius siekiančios demokratinės tradicijos, kuria mūsuose nė nekvepia. Dar, tiesa, jos būdingos ir autoritariniams režimams, su de facto vienintele politine partija tik skirtingu „prekės ženklu“. Panašiu principu valstybės kontroliuojamas komunikacijų tinklas veikia laisvuosiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur iš esmės egzistuoja vienintelis mobiliojo ryšio ir interneto šaltinis – „Etisalat“ – Emyratų telekomunikacijų korporacija ir kitu pavadinimu veikianti „savarankiška“ bendrovė „Du“.
Šis, bemaž liguistas konservatorių polinkis privatizuoti visos valstybės ir, svarbiausia, jos piliečių pasiekimus, yra dalis ideologinio smurto, kuris kaip niekad anksčiau išryškėjo konservatoriams valdant (dešine ranka, bet ne visada pusrutuliu) 2008-2012 metais. Vieninteliu sveiko proto garantu ir pagrindine priežastimi, kodėl iki šiol dar moraliai „neišsisprogdinome“ iš vidaus, kaip kad Viktoro Orbano (tikrąja to nuosavybės formą bylojančio žodžio prasme) Vengrija, tėra teisės sistema su Konstituciniu Teismu priešakyje. Tačiau vis dėlto labai tikėtina, kad ketveri valstybinio paternalizmo, agresyvaus ir metodiško nurodinėjimo, kaip žmogui gyventi, netgi brovimosi į privatų jo gyvenimą metai mus, kaip visuomenę kur kas labiau sugrąžino į sovietmečio būseną, nei kokie nors „gazpromai“, „putinai“ ar „paleičikai“, ir prireiks dar nemažai laiko daliai žmonių kone visiškai iš naujo statant asmeninės atsakomybės ar privačios iniciatyvos mūrus.
Trumpai tariant, K. Masiulio samprotavimai apie dvipartinę sistemą išties mažai ką turi bendra su postūmiais mūsų partinėje sąrangoje, veikiau yra konservatoriškosios pasaulėžiūros simptomas, kuris yra linkęs vidinį nejaukumą spręsti ne reflektuojant realybę, o ją konstruojant, užsiimant nervus raminančiu procesu, kurį vadinu realybės dizainu.
Realybės dizainas, plečiantis tiek individo, tiek grupės, kuriai jis priklauso, komforto zoną, gali būti apibūdinamas banaliu posakiu – „jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas pas Mahometą...“
Vieninteliai liberalai
Kol dvipartinės partinės sistemos Lietuvoje pranašystės dar tėra politinės retorikos ir spekuliacijų kontekstuos, galime diskutuoti apie tolesnę politinės dešinės ateitį šalyje. Pastaroji darosi kiek įdomesnė Liberalų sąjūdžiui, mano vertinimu, ne tik stipriausiai, bet ir bene vienintelei de facto liberalių pažiūrų politinei jėgai šalyje, ėmus save pozicionuoti kaip „sveiko proto dešiniuosius“.
LiCS praėjusių metų antroje pusėje savo greton priėmė politiniais savižudžiais tapusius „prisikėlėlius“, kurie nei tautą prikėlė, nei savo reitingus. Nuolatinės LiCS lyderių šnekos apie liberalių jėgų vienijimąsi tik dar labiau išduoda šios politinės partijos desperaciją stebint visuomenės pasitikėjimo reitingus, o chaotiški, pakankamai silpnų partijos lyderių pasisakymai, politinio nuoseklumo stoka sudaro sprogstamąjį užtaisą. Labai tikėtina, kad neradusi stipraus, ideologiškai (teoriniu aspektu, žinoma, nes liberalcentristų ideologijos man nepavyksta identifikuoti) artimo partnerio, o tokio dabartinėje mūsų politinėje sistemoje ir nėra, LiCS bus priversta žlugti arba eiti Naujosios sąjungos keliu – ištirpti kitos partijos masėje, sudarant neaiškios kilmės bei ateities amalgamą.
Liberalizmas mankurtų žemėje
Nepaisant turbulencijų liberalios minties politinėse jėgose, visad deklaravau ir dėl to susilaukdavau aršios bičiulių kritikos, jog išties nuoseklios ir ideologinį stuburą turinčios liberalios partijos, kokia vieną mūsų politinėje sistemoje aš įžvelgiu, masinės rinkėjų paramos Lietuvoje bent jau trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu neužsitikrins. Taip esti vien dėl to, jog dabartinė mūsų visuomenė (nors tai, nė kiek neabejoju, tėra kartų kaitos klausimas!) yra silpnos ir trokštančios būti vedama už rankos vaiko būklėje. Visuomenės pasitikėjimo reitingai valstybės vadove, kurios veiklos metodai sykiais ima panešėti į kaimyno Rytuose – pono Putino – įpročius, yra aiškus to simptomas.
Rinkėjų parama per visus dvidešimt antrosios respublikos metų visad buvo didžiausia būtent dviems stambiausioms šalies partijoms, kurios nors ir skirtingu būdu (bendruomenės parama arba tradicijos „vata“), tačiau panašiai atliepia svarbiausią laisvės sutraumuotų mūsų piliečių poreikį – saugumą. Liberalizmas, kurio ašinis principas visuomet yra individas, asmens atsakomybė ir privati iniciatyva, Lietuvoje kol kas neturi didelių šansų kovojant dėl masių paramos ir yra pasmerktas būti nedidelės „stipriųjų“ dalies ideologija. Pastarosios stiprybėje slypi ir josios Achilo kulnas – empatijos stoka (tas ryškiausia liberalų socialinėje politikoje) tiems, kuriems absoliučiai objektyviai ne taip pasisekė, nei tiems, kurie turėjo galimybę mokslus baigti „kembridžuose“ ir gerti ne kalio permanganatu skiestą kavą, o kokią nors „Costa light“.