Postmodernybės eroje, ar veikiau – vėlyvojoje modernybėje – tikrovės sulig kiekviena diena mažėja. Tikrovę pamažu keičia makabriškas abejonės ir tikėjimo santykis, kai visi faktai vertinami nuolat abejojant ir priešpastatant juos turimų įsitikinimų, kompleksų ir prietarų spektrui.
Tikrovę nuolat deformuoja rinkodaros specialistai, reklamos kūrėjai, politiniai demagogai, viešųjų ryšių specialistai ir žurnalistai (pastaruosius vienus nuo kitų atskirti darosi vis sunkiau). Lietuvoje talentingais tikrovės deformatoriais galima laikyti kone visus viešai kalbančiuosius, kuriuos jungia vienas įmantrus žodis – pseudokorektiškumas.
Pseudokorektiški
„Nežinau, kvailas ar drąsus esi, juk gyvename per mažoje šalyje, kad savo noru ieškotum priešų“, – man kartą patarė vienas bičiulis, reaguodamas į mano publikacijas. „Kas man, jaunam ir nepriklausomam?“ - atitariau, nors bičiulio žodžiai ir ilgam įstrigo galvon.
Galbūt kaip tik šis mažos šalies ir mažos visuomenės faktorius – kai visi vieni kitus pažįsta, kai kone visi vieni su kitais yra bokalą alaus išlenkę bei nugirdę daugiau nei reikėtų – ir lemia tą apsimestinį ir apgailėtiną korektiškumą, kai šaltu veidu, šypsančiais lūpų kampučiais, kreipiantis mandagiu „jūs“, norima savo pašnekovą kuo labiau įžeisti, pažeminti ir užčiaupti visiems laikams. Tikram mandagumui, džentelmeniškumui ir korektiškumui vietos nelieka.
Modernioje valstybėje (net ir tik modernėjančioje, tokioje, kaip Lietuva) yra suprantama, jog būti rasistu, ksenofobu, homofobu ar antisemitu – visiškai nepriimtina. Lietuvoje, tiesa, taikomi kiek kiti kriterijai, nes žmogaus teisių pažeidimai ar arogancija akis į akį su morale ar paprasčiausiu padorumu net valstybės pareigūnų lygmenyje mūsų „šventuolių“ žemėje yra nacionalinės kultūros dalis. Tačiau bet kurioje kitoje modernioje visuomenėje atviras tokių nuostatų deklaravimas yra viešai pasmerkiamas. Deja, Europoje galima įžvelgti radikalių nuotaikų stiprėjimą – štai atvirai antisemitinė Vengrijos „Jobbik“ partija parlamente gavo net 47 (iš 386) mandatus balandžio gale vykusiuose parlamento rinkimuose – bet vargu ar tai europinė tendencija.
Vis dėlto kritinis visuomenės (ir jos elito) sluoksnis slepiasi po pseudokorektiškumo kauke – apsimeta turį platų požiūrį ir besą neįtikėtinai tolerantiški. Tiesa, ta tolerancija grindžiama tam tikrų grupių nesikišimu į viešąją erdvę, de facto izoliacija ir išnykimu, taigi neabejotinai neturinčia nieko bendra su tolerancijos principu apskritai. Bet už netolerantišką žmogų daug šlykštesnis yra tas, kuris tolerantišku dedasi, o į tokių apsimetėlių gretas galėtų drąsiai stoti ne vienas garsus žurnalistas ar visuomenės veikėjas.
Pseudokorektiškumo nemažai esti ir mūsų politikoje – vienas ar kitas politikas kone visada turi vienokią ar kitokią nuomonę kolegos atžvilgiu, tačiau atviras jos deklaravimas užkirstų kelią politinio „sanguliavimo“ galimybėms ateityje, nes juk lietuvis nuoskaudos nepamiršta – velkasi ją į kapus.
Štai dėl ko Lietuvoje taip nepopuliaru (imunitetą tam turi tik politikai) išreikšti savo politinę tapatybę. Pavyzdžiui, siekdamas socialinio teisingumo, būsi siejamas su Lietuvos socialdemokratų partija, taigi ir tam tikra galios grupe (jų pasiūla – beribė), tokiu būdu automatiškai tapdamas oponuojančių šiai grupei priešu. Štai dėl ko mūsų šalyje taip neprotinga atvirai deklaruoti paramą vieniems ar kitiems visuomenės veikėjams (net ir skriaudžiamiesiems!), nes būsi amžiams susietas ne tik su tuo žmogumi, ar daug svarbiau – jo puoselėjamomis vertybėmis, tačiau su jo aplinka, galios grupe, su kuria šis tapatinamas. Kitaip tariant, mes gyvename ne „švogerių“ krašte, o nesuvokiamai viena kitai priešiškų galios grupių, su viena kurių visi esame siejami, visuomenėje.
Antai lenkų poetas, gimęs Lietuvoje, Česlovas Milošas, savo Nobelio paskaitoje sakė, jog „privalome viešai pareikšti apie savo prisirišimą prie kai kurių pavardžių, nes tokiu būdu aiškiau apibrėžiame savas pozicijas, negu vardindami pavardes, kurios mums visiškai nepriimtinos.“ Taip kuriama pozityvioji tapatybė – ne neigiant tuos, kuriais bodimės (negatyvioji tapatybė), o pagerbiant tuos, kuriais žavimės.
Toks neįprastas Lietuvoje atviras savo idealų ir autoritetų deklaravimas yra pavojingas – tavo autoritetas kažkam neišvengiamai neįtikins, o tai tolygu tam, jog išsyk neįtiksi ir tu. Gali būti net ir taip, kad pradžioje gerbtinas visuomenės veikėjas susikompromituos (ar bus sukompromituotas), taigi pagarbą išsyk prarasi ir tu. Taigi kone visi viešai kalbantieji laikosi suokalbiškos tylos įžadų.
Politinės kirmėlės
Tikrovę nuolat deformuoja ir politinės kirmėlės, kurių dauginimuisi bei komfortabiliam gyvenimui idealiai tinka klimatinės Lietuvos sąlygos.
Politinės kirmėlės lanksčiai prisitaiko prie landšafto nelygumų, išsaugo nepažeistus narelius ir iškenčia neramius bet kokių sistemų pokyčius. Šios politinės kirmėlės išsyk susiriečia vos pajutusios pavojų – tą padaryti joms leidžia unikali jų anatominė struktūra – jos paprasčiausiai neturi stuburo.
Štai dėl ko per du dešimtmečius Lietuvoje taip ir nepatyrėme esminės valdančiojo elito kaitos – kirmėlės sugebėjo prisitaikyti prie skirtingų sistemų poreikių ir išliko galios hierarchijos viršuje. Tiesa, veidai kartais keitėsi – vertybės išliko – ėmė rastis ir naujų, neva Vakaruose išaugintų kirmėlių rūšių.
Ne mažiau už netikrų autoritetų supratimą yra svarbu išmokti atskirti idėją nuo jos autoriaus – neteisingi žmonės gali pateikti teisingų sprendimų. Lietuvoje toks požiūris neįprastas, bet jis veda į nuolatinius konfliktus ir permanentinę „visų kovą prieš visus“, kurios pralaimėjusiaisiais esame mes visi – net ir tie, kurie manė tą kovą laimėję.
Štai dėl ko aš iki šiol manau, jog Gugenheimo-Ermitažo muziejų filialas Vilniuje – nuostabi idėja. Lygiai taip pat aš lig šiol manau, jog oranžiniai dviračiai šalies sostinėje buvo viena tų iniciatyvų su dideliu pliuso ženklu – jos autoriai nieko dėti dėl to, jog mūsų visuomenė nepajėgi tokio įsipareigojimo prisiimti. Taip pat aš iki šiol manau, jog šios idėjos (ir daugybė kitų) yra išties nuostabios ir neturėtų būti atmestos vien todėl, kad mes amžiams praradome pasitikėjimą jų autoriumi.
Nedeformuota tikrovė
Būtina kalbėti apie pseudokorektiškumą ne tik tam, kad suprastume, kaip jis klaidina visuomenę ir iškraipo tikrovę, bet ir tam, kad suprastume, kiek daug jis pasako apie patį kalbantįjį.
Pseudokorektiškais juk neretai dedasi esą žmonės, kurie tiesą mato, pasaulį supranta, jo neteisybę regi ir su daug kuo jame nesutinka, tačiau štai taip suokalbiškai tyli. Tyli, nes supranta, jog nedidelėje Lietuvoje per daug sunku turėti principingą poziciją, geriau patylėti, geriau neteisiųjų neįvardinti, savo nervus, bet, svarbiausia, pinigus pataupyti. Bet juk tyla taip pat yra pozicija.
Šiandien išties stinga žmonių, kurie turėtų visuomenės pasitikėjimo mandatą, patikimos informacijos ir bendraminčių (ne įtakingos klikos) užnugarį tam, kad turėtume nors vienintelį šaltinį, vedantį mus tikrovės pažinimo link.
Tiesa, nors medijuota patirtis mums teigia esą visiškai priešingai, tikrovės neįmanoma pažinti per kito žmogaus patirtį – tikrovę būtina pačiam išgyventi. Bet, svarbiausia, apie tikrovę reikia nepaliaujamai kalbėti.
Taikliai apie tai kalbėjo jau sykį minėtas Č.Milošas: „salėje, kada visi susirinkusieji vieningai palaiko nutylėjimų suokalbį, vienas tiesos žodis skamba tartum pistoleto šūvis; ir dar blogiau, pagunda jį ištarti, panaši į ūmai kilusį niežėjimą, tampa nenumaldomu liguistų minčių potroškiu ir neleidžia galvoti apie nieką kitą.“