Kol kas blefuoti V. Putinui sekėsi ganėtinai neblogai. Kaskart, kai „kolektyviniai Vakarai“ (kaip V. Putinas įvardija) ima niurnėti dėl kurio nors iš jo manevrų – Krymo aneksijos ir Donbaso okupacijos 2014-aisiais, masinės intervencijos Sirijoje 2015-aisiais, „Vagner“ samdinių veiksmų Centrinės Afrikos Respublikoje, Libijoje ir Malyje – jis pasistengdavo pakelti statymą, ir mūsų lyderiai, tiesiog sugluminti šitokio įžūlumo, pademonstravę šiokį tokį protestą ir paskelbę šiokias tokias sankcijas, sutikdavo perleisti kontrolę, kadangi ir toliau užvis labiausiai troško gauti V. Putino dujas ir naftą, taip, žinoma, tiesiogiai finansuodami į juos pačius nukreiptus destabilizavimo mechanizmus.
V. Putinas, nepajėgus suprasti netgi savoj šaly besireiškiančių kovotojų už laisvę, tikrai niekada nesuprato Vakarų piliečių, kurių nekenčia ir kuriuos niekina. Taigi, jis niekada neįtarė, kad, nepaisant pripratimo prie komforto ir polinkio nusileisti, mums egzistuoja ir tam tikros ribos, kurias peržengus joks grįžimas atgal tampa neįmanomas.
Vasario 24-ąją, kai buvo pradėta invazija į Ukrainą, kaip tik ir buvo peržengta tokia riba.
Į V. Putino paskelbtą mobilizaciją reikėtų pažvelgti iš perspektyvos: tada taps aišku, kodėl ukrainiečiai pernelyg dėl jos nesijaudina. Jėga sušaukti vyrai bus tik šiek tiek atmestinai apmokyti, aprūpinti antrarūše iš užsigulėjusių atsargų surinkta įranga ir žaibiškai pasiųsti kariauti. Viso to kaina, be abejo, – efektyvumas. Geriausiu atveju, jais pasiseks užlopyti skyles rusų gynyboje, tačiau atakose iš jų jokios naudos, juolab kad jų moralinis nusiteikimas ir vienybė veikiausiai bus artimos nuliui.
Šimtai tūkstančių vyrų kuo įvairiausiais būdais bėga iš šalies, o tie, kurie dabar atplėšiami nuo artimųjų, kad atliktų patrankų mėsos vaidmenį, režimą ir jo karą pradėjo regėti kitoje šviesoje. Vatnikai (kaip juos vadina ukrainiečiai), didžiulės žmonių masės, panirusios į proputiniškos propagandos paskleistą tirštą apatiją, tarsi į jaukų vilnos paltą, staiga suprato esą nuogi ir suvokė, kad šalta.
Nepaisant V. Putino pažado, ši mobilizacija jokiu būdu nėra dalinė: nežinia, ar besistengdami įvykdyti planą, ar jį viršyti, regionų gubernatoriai mobilizuoja ne tik įvardytą kriterijų (karinė patirtis) atitinkančius vyrus, na, gal dar sulaikytus demonstrantus, tačiau ir daugiavaikių šeimų maitintojus, strateginių įmonių darbuotojus, taip pat studentus (policija juos semia tiesiai iš paskaitų). Netgi ligotus ir neįgalius. Net keletas artimiausių V. Putino šalininkų pasijuto priversti priešintis tokiems „ekscesams“.
Kalbant apie „referendumus“, ypač skubotai surengtus tuoj pat po Rusijos pajėgų nesėkmių šiauriniuose regionuose, būtina pasakyti, kad jie taip ir liks vien fikcija. Okupuotų teritorijų gyventojai balsavo prigrasyti ginklu, balsadėžės buvo pripildytos tik tiek, kiek būtina, tad „rezultatas“ buvo aiškus.
Tokiu būdu priartėjame prie branduolinės grėsmės. Rusijos karinėje doktrinoje galimybė panaudoti branduolinį ginklą vertinama gerokai laisviau nei vakarietiškoje – priežastimi rusams gali tapti pavojus šalies teritoriniam integralumui. Negana to, nuo paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio, suvokdama, kad kariniu požiūriu yra silpnesnė už NATO, Rusija apsirūpino dideliu kiekiu vadinamųjų taktinių branduolinių ginklų, mažesnių už bombą, numestą ant Hirosimos, tačiau pakankamai galingų, kad ištrintų iš žemėlapio kelių kvadratinių kilometrų ploto teritoriją ir paskleistų nemenką kiekį mirtinai pavojingos radiacijos.
Pagal suformuluotą teoriją, šių ginklų panaudojimas prieš Ukrainos pajėgas, t. y. su branduolinėmis galiomis susijusių tabu sulaužymas, taip šokiruotų Vakarus, kad, pabūgę platesnio masto branduolinio konflikto, jie imtų ir priverstų ukrainiečius paklusti Rusijos reikalavimams – įvyktų „eskalacija dėl deeskalacijos“, kaip tai vadina JAV strategai.
Aišku, į Rusijos grasinimus reikia žiūrėti rimtai, netgi labai rimtai. V. Putinas visada įspėja, ką ruošiasi daryti, ir paprastai padaro tai, apie ką būna perspėjęs, tad dabartiniai skuboti jo veiksmai gali privesti prie paties blogiausio. Mįslingas sabotažas, susijęs su dujotiekiais „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ Baltijos jūroje, be jokio abejo, taip pat yra bauginimo strategijos dalis, apnuoginanti mums svarbios infrastruktūros pažeidžiamumą. Vis dėlto net branduolinė ataka nenumalšina ukrainiečių nusiteikimo kovoti iki pergalingos pabaigos, tiktai dar ryžtingiau ir su dar didesne neapykanta priešui. Kaip prezidentas V. Zelenskis neseniai pasakė, „Šaltis, badas, tamsa ir troškulys jau neatrodo tokie baisūs ir tokie mirtini, kaip toji „draugystė ir brolybė.“
Mes taip pat nesame bejėgiai tų grasinimų akivaizdoje. V. Putinas ir jo generolai labai gerai supranta, kad NATO yra daug galingesnė negu jie ir gali įvairiai reaguoti į branduolines atakas. Bet kuri šalis, perkanti rusiškas dujas ir naftą, taip pat atitinkamos draudimo ir gabenimo įmonės, gali atsidurti antrinių sankcijų taikinyje, todėl V. Putinas rizikuoja prarasti paskutinį pajamų šaltinį.
Pagaliau, akivaizdu, kad V. Putino „sąjungininkes“, pirmiausia – Kiniją ir Indiją, pradeda erzinti problemų keliantis draugužis ir jo beprasmis karas, silpninantis ekonomiką, sunkinantis pasaulinę prekybą ir darantis tiesioginę įtaką jų pačių stabilumui. Xi Jinpingas ir Narendra Modi per neseniai Samarkande vykusį susitikimą nutarė apie tai pranešti: pirmasis – puse lūpų, tačia antrasis – be užuolankų. Sunku įsivaizduoti, kad, perėjus prie branduolinių ginklų, šie lyderiai galėtų likti ramūs: kitaip nei Rusija, šios dvi galingosios valstybės, dabartinį statusą pasiekusios dėl esamos pasaulio tvarkos, sutiktų keisti taisykles sau naudinga linkme, bet tikrai nenorėtų griauti tos tvarkos. V. Putinas, savo ruožtu, žino, kad nevalia prarasti dar likusio diplomatinio ir ekonominio palaikymo, taip pat dar likusių ekonominių kanalų ir elektroninių komponentų šaltinių. Nusprendęs paversti savo šalį Kinijos vasalu, apsigalvoti jis jau nebegali.
2004-ųjų rugsėjį, kreipdamasis į tautą po teroristinio išpuolio, kurios taikiniu tapo 1-oji Beslano mokykla (minėtina, kad tąkart per prastai atliktą įkaitų išlaisvinimo operaciją žuvo 333 žmonės, tarp kurių buvo 186 vaikai), V. Putinas – tada dar tarsi nerimtai kaltindamas Vakarus teroristų rėmimu – išsakė nedviprasmišką pastebėjimą: „Pademonstravome silpnumą, o silpnus muša.“ Nuo šių metų vasario 24-osios – invazijos į Ukrainą datos – V. Putinas tik tai ir daro, kad rodosi pasauliui esąs silpnas. Pirmiausia tenka kalbėti apie silpnumą kariniu požiūriu: kompetencijos trūkumas, korupcija, polinkis į nusikaltimus, taip pat disciplinos ir tinkamos motyvacijos stoka – tiesiog akivaizdūs.
Būtina paminėti ir politinį silpnumą: paskelbus mobilizaciją žmonės sujudo, o valdžios organai nežino, kaip į tai reaguoti. Galų gale, reikšmingas ir strateginis bei diplomatinis silpnumas, apie kurį byloja negebėjimas surasti būdo, kaip baigti karą, kuris jau pralaimėtas. Taigi, ir vėl pakeltas statymas – tai aiškus ženklas, kad V. Putino rankose – bevertės kortos. „Aš neblefuoju“, – patikino jis kalbėdamas rugsėjo 21-ąją. Dabar mums jokiu būdu negalima pasuoti – negalima nė akimirkai susilpninti ekonominio spaudimo ir sumažinti paramos Ukrainai. Turime pasistengti, kad V. Putino režimas imtų braškėti iš visų pusių.
Garis Kasparovas, buvęs pasaulio šachmatų čempionas, rugpjūčio pabaigoje į Vilniuje surengtą kongresą susirinkusiems Rusijos opozicijos atstovams pasakė: „Rusijos išlaisvėjimas prasidės tik tada, kai virš Sevastopolio [2014-aisiais neteisėtai Rusijos aneksuoto Krymo sostinės] suplevėsuos Ukrainos vėliava.“ Tai sakydamas jisai norėjo perteikti mintį, kad V. Putinas nesusitaikys su Ukrainos pergale. Taigi, mes turime padaryti viską, kad toji pergalė būtų pasiekta: tai sąlyga, kurią privalome patenkinti, jei norime susigrąžinti į Europą politinį ir ekonominį stabilumą.
Prancūzų rašytojas Jonathanas Littellas pasaulyje pagarsėjo savo gigantišku istoriniu romanu „Erinijos“ („The Kindly Ones“), išleistu 2006-aisiais ir išverstu į 20 pasaulio kalbų, pagal kurį šiuo metu statomas spektaklis Vilniuje Jaunimo teatre. Taip pat jis žinomas politologų, žurnalistų bendruomenei kaip reportažų iš karo apimtos Ukrainos prancūzų „Le Monde“ autorius ir politinių diskusijų dalyvis. Su jo leidimu perpublikuojame straipsnį, kuris pirmą kartą buvo paskelbtas „Le Figaro“.
