Lyga maža gėdos Lietuvai būtų padaręs dar P. Lesčinskas nesidrovėjo D. Britanijos teismo salėje pareikšti, kad Lietuvoje už tokius saliutus, Hitlerio ūsų imitavimą ir beždžioniškų garsų pamėgdžiojimą nebaudžiama. Atvirai sakant, tokie įkliuvusio penkiamečio pasiaiškinimus primenantys virkavimai sukėlė pykčio audrą, todėl tikėjausi bent keleto aštrių komentarų Lietuvos spaudoje, nekalbant apie oficialių institucijų reakciją.
Bet, atrodo, tikėtis visuotinio rasizmo ir antisemitizmo pasmerkimo Lietuvoje – tai tas pats kaip tikėtis, kad obelis rudenį sunokins kriaušes vietoj obuolių. Seimo narė Aurelija Stancikienė nusiuntė paklausimą Užsienio reikalų ministerijai, kuri pradėjo dievagotis, kad viskas padaryta, kad būtų išsiaiškintos rankų (drįsčiau sakyti ne tik) nevaldančio Lietuvos krepšinio aistruolio suėmimo aplinkybės.
Lietuvos krepšinio sirgaliai išplatino pareiškimą, kuriame smerkia bet kokias diskriminacijos formas (bravo!), bet P. Leščinskas esą buvo neteisingai suprastas britų: „vienos ar dviejų rankų pakėlimas po plojimo – dažnai naudojamas Lietuvoje sporto renginiuose ir jokiu būdu nėra „nacių saliutas“. O beždžionių imitavimas – irgi Lietuvos krepšinio fanų būdas palaikyti krepšinio rinktinę? Fiurerio ūsų vaizdavimas – tai tik nosies krapštymas dviem pirštais?
Švelniai tariant, keistą dūdą papūtė ir Vilniaus meras Artūras Zuokas. Socialiniame tinkle „Facebook“ „inovatyvusis“, „vakarietiškasis“ meras paskelbė nuotrauką, kurioje šalia P. Leščinsko britų aktorius Rowanas Atkinsonas (geriau žinomas kaip ponas Beanas) per olimpiados atidarymo ceremoniją laiko iškeltą dešinę ranką. Taip pat pora kitu nuotraukų, kuriose pakelta dešinė ranka, taip lyg bandant pasakyti, kad vargšas Lietuvos sirgalius buvo nubaustas už tai, ką kiti taip pat daro.
Be abejo, dažnai į viršų pakelta ranka simbolizuoja džiaugsmą, pasiryžimą, galų gale paprasčiausią pasisveikinimą. Bet ar tikrai P. Leščinskas tik nekaltai sirgo už Lietuvos krepšininkus? Kodėl nebuvo nubausti kiti šalia jo buvę sirgaliai, kurie taip pat laikė iškėlę rankas į orą? Taip, tiesa, pamiršau, kad P. Leščinskas savo nosį mėgsta krapštyti dviem pirštais, o džiaugsmą jis išreiškia susitapatindamas su beždžione.
Tokiame kontekste, matyt, per daug nestebina ir tai, kad Vilniaus mero profilį „Facebook'e“ puošia ir už dopingo vartojimą diskvalifikuoto disko metiko Romo Ubarto nuotrauka. Ko jau ko bet Lietuva nesusitepusių atletų nestokoja, bet kodėl merui imponuoja sukčiavęs sportininkas, jau, matyt, kita tema…
R. Meilutytė bene kiekviename savo interviu pabrėžė, besididžiuojanti galinti atstovauti Lietuvai ir garsinti jos vardą. Jos frazė – standartinė, būdinga Lietuvos sportininkų komentarams, kurie atrodo visada besidžiaugiantys galėdami būti pozityviais Lietuvos ambasadoriais. Kodėl taip fanatiškai besistengdami būti žinomi pasaulyje savo pastangas lyg į unitazą nuleidžiame nesmerkdami rasistinių ir antisemitinių išpuolių? Deja, realiausias paaiškinimas yra be galo liūdnas ir niūrus: iki šiol nesupratome holokausto bei rasizmo baisybių ir kančių masto.