Svarbiau, baigiasi ar dar nesibaigia nešvarios politinės kovos, panaudojant nešvarius politinius ginklus – kagėbistines kompras (kompromatus). Kagėbizmas, tas šėtono išradimas, anais laikais naudotas prieš mūsų tautą, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę gudrių žmogelių buvo pasisavintas ir įsisavintas. Kai kurie asmenys KGB metodus, KGB dokumentus ir KGB „falšivkas“ panaudojo naujomis jau nepriklausomybės sąlygomis kovoje prieš netikėlius. „Netikėlių“ sąvoka yra gan plati, – ji gali reikšti tuos, kurie ne su mumis, ir/arba tuos, kurie mums trukdo.
Kai kurie eiliniai šio ginklo nešiotojai netgi labai neslėpė, kad jie jį naudoja savo partijos ar net asmeniniais interesais.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) buvau Sovietų Sąjungos KGB veiklai tirti komisijos narys. Komisijai vadovavo Balys Gajauskas.
Kolegos labai kaltinti negalėjau – juk žmogus juodą darbą dirbo iš idėjos. O kai dirbi iš idėjos, tai ir ne agentą gali pripažinti agentu. KGB buvo palikęs įvairių popierių, kuriuos galėjai interpretuoti kaip nori. O norų buvo.
Buvo ir asmeninių interesų, ne tik partinių ideologinių. Pavyzdžiui, vienas kolega, nustvėręs įdomesnę kompromituojančią medžiagą, nutarė pasilaikyti ją iki rinkimų, o prieš rinkimus tą komprą išmesti. Tai turėjo visiems padaryti didelį įspūdį, išgarsinti kompros autorių, ir autorius turėjo būti išrinktas į Seimą. Atėjus tinkamam laikui, kompra iš tiesų buvo išmesta. Bet didelio įspūdžio niekam nepadarė. Į Seimą kolegos neišrinko.
Kompros suaktyvėdavo bene prieš kiekvienus rinkimus. Buvo įdomių komprų ir prieš pirmuosius prezidento rinkimus.
Tada pas mane užėjo vienas žinomas pilietis (sovietų laikais sėdėjęs kalėjime, bet ne už politiką) ir paklausė, ar Egidijus Bičkauskas galėtų būti kandidatas į prezidentus. E. Bičkausko reitingai tada buvo aukšti, – jis buvo pirmajame penketuke, o kartais net ir trečiasis. Pilietis man pasakė: „Turime (ne turiu,o turime – J. J.) ant Bičkausko komprą. Kaip reiks – išmesim“. Ir išmetė. Nors E. Bičkauskas nė negalvojo kandidatuoti į prezidentus, bet profilaktiškai buvo apdorotas – apipiltas pamazgomis. E. Bičkauskas sujaudintas kalbėjo: „Jie manęs neparklupdys“. Aš jam pasakiau, kad niekas tavęs klupdyti ir nenori, o siekia tave tik apteršti, kad atrodytum nepatrauklus rinkėjams.
Maždaug tuo pačiu metu buvo išmesta kompra ir prieš neseniai mus palikusį poetą Justiną Marcinkevičių.
Poetas tuo metu (ir ne tik tuo metu) buvo žmonių mylimas ir kaip poetas, ir kaip Sąjūdžio vėliavnešys. Jeigu jis tik būtų kandidatavęs į prezidentus, labai tikėtina, kad būtų ir tapęs pirmuoju atkurtos Lietuvos vadovu. Deja, po Kovo vienuoliktosios jis iš politikos traukėsi. Jis ne tiek pats traukėsi, bet ir , jo žodžiais, „buvo pastūmėtas“.
Poetas kartą man sakė (turėjau garbės retkarčiais su Juo pabendrauti): „Prezidentas nuo žmonių, poetas nuo Dievo“. Jis renkasi tai, ką jam skyrė Dievas.
J. Marcinkevičius nekandidatavo į prezidentus. Bet kompros autoriai poetą taip pat apdorojo profilaktiškai. Ir jie gali būti patenkinti – jų darbas nenuėjo veltui. Poetas ilgai išgyveno dėl tos kompros. Jis sakė „Per dešimt minučių tave gali taip apjuodinti, kad per dešimt metų nenusiplausi“. Beje, apie tai galima paskaityti Poeto esė „Taburetė virš galvos“ paskutinėje knygoje „Pažadėtoji žemė“.
Poetas sako nežinąs, kieno ranka laiko užsimojusi taburetę virš jo galvos. Gal ir ramiau, kad Poetas nežinojo. Ir mums nėra ko čia spėlioti, nes bespėliojant galima prisispėlioti, kad ta taburetę laikanti ranka pati paženklinta smulkaus KGB agento slapyvardžiu.
Manau, kad kagėbistinių komprų laikai baigiasi. Ir ne todėl, kad tampam padoresni, tauresni, geresni. O dėl to, kad naujoji karta nelabai bežino, kas tas kagėbizmas, ir jų su kompromis nebesuviliosi. Be to, jiems tokių komprų ir neprikabinsi. Jie tada dar buvo negimę arba tik gimę, tad dar nebuvo KGB verbuojami kaip agentai.
Taigi tikėtina, kad ir Kazimiros Danutės Prunskienės pripažinimas nebendradarbiavus su KGB gali būti paskutinis.