J.Jurgelis. Ar tiesa, kad prof. Kęstutis yra ne iš čia?

DELFI pasirodė gerbiamo profesorius Kęstučio Masiulio straipsnis pavadinimu „VU „juodosios buhalterijos“ byla rodo valstybės supuvimą“. Vienas internautas, komentuodamas straipsnį, tvirtina, kad gerbiamas profesorius „bus iš mėnulio iškritęs“, nes jis nesiorientuojąs elementariuose žemiškuose reikaluose ir tarsi pirmą kartą sužinojęs nuoširdžiai (ar nenuoširdžiai) stebisi, kad Lietuvoje duodami bei imami kyšiai.

Kokius blogus dalykus profesorius pastebi Lietuvoje

Klausimas, ar profesorius iš tiesų yra iš kitur, įdomus. Bet nemažiau įdomu bei svarbu ir tai, kad profesorius mato daug blogų dalykų Lietuvoje ir dėl to išgyvena. 

Profesorius mato, kad „visuomenė yra pakanti korupcijai“, kad „ žmonių sąžinė tokia pigi“. Profesorius nebijo žvilgterti ir į dar blogesnius dalykus – į „valstybės supuvimą“ ir netgi į pačios „visuomenės supuvimą“. Ir pagaliau pats blogiausias profesoriaus nustatytas faktas, kad „Lietuva – kaip mafijos už virvučių tampoma Sicilija”. 

Kas matė filmą „Krikštatėvis“, tas supras, kaip visa tai žiauru ir baisu. O kas nematė, verta pamatyti (vaidina geri aktoriai). 

Ne taip seniai atkūrėme savo valstybę ir jau spėjome patys supūti ir savo valstybę supūdyti. Kai atkūrinėjome, tarsi buvome nesugedę, o kai atkūrėme – tai ir supuvome. Peršasi nekokia išvada: priespaudoje nepražuvome, laisvėje supuvome. Netrukus atšvęsime 23-ąsias atkurtos, dabar supuvusios, valstybės metines. Gal geriau būtume neatkūrę?! 

Profesoriaus laikysena, jo straipsnio tekstas ir kontekstas byloja apie tai, kad pats profesorius asmeniškai jokio puvinio nepaliestas. Jis nepriklauso nei pagedusiai valstybei, nei patriušusiai visuomenei, nei kokiai nors siciliško tipo mafijinei struktūrai. Tai gal iš tiesų internautas teisus – profesorius yra ne iš čia?

Samprotaukime toliau. Jeigu profesorius iš tiesų nukritęs iš kažkur į tokią bjaurastį, tai jis negali jaustis komfortiškai. Būtent taip ir yra. 

Kuo tikėti, kai žmonės faktiškai nebeturi sąžinės? To klausia profesorius ir pats sau atsako: „tai gali būti tik „šešėlinių“ pinigų įtaka“.

Kas kaltas dėl profesoriaus pastebėtų blogų ir ypač blogų dalykų

Profesorius pakankamai tiksliai apibrėžia kaltųjų ratą. Tai Darbo partija ir jos vadovybė VU, VG, VV. Dar prie kaltųjų tam tikra prasme (bet ne pagrindine) autorius prideda Petrą Gražulį, kuris sakosi kažkada vežiojęs lagaminais nedeklaruotus pinigus ir kurių dabar generalinė prokuratūra (neturėdama ką veikti) pradėjo ieškoti.

Tarp kitko, Petras pats dažnai prisideda, prie ko nereiktų prisidėti. Čia jis klijuojasi prie gėjų, čia lenda prie lesbiečių, prie transseksualų, kimba prie policininkų. O po rinkimų Petras vėl prisideda prie Seimo ir advokatauja Darbo partijai.

Bet filosofine, o ne baudžiamojo kodekso, prasme (profesorius yra filosofas) didžiausi kaltininkai yra tie, kurie tuos subjektus gimdo, žindo ir augina. Tai jau minėta korupcijai palanki visuomenė, aptrešusi, apipelijusi valstybė. Ir visuma žmonių su pigia sąžine. Profesorius pastebi, kad būtent su tokia sąžine vien į Darbo partijos „nusikalstamą schemą buvo įtraukta (...) šimtai, o gal net tūkstančiai žmonių“. O kiek dar žmonių įtraukta į kitų partijų schemas? Partijų daug. O dar kiek judėjimų su visomis savo schemomis? Pavyzdžiui, Dariaus Kuolio judėjimas, Garliavos judėjimas ir kiti. Kai pagalvoji, mūsų tik trys milijonai, taigi visi (ar beveik visi) kažkur esame įtraukti.
Galime pastebėti, kad sugedusiųjų aibė ir kaltųjų aibė faktiškai sutampa – užkloja viena kitą. Logiška. Patys esame kalti dėl savo supuvimo. 

Bet nesunku pastebėti, kad profesorius yra už tų aibių ribų. Jis nei toks, nei anoks (nei papuvęs, nei kaltas). Tai kas galėtų paneigti, kad profesorius ne iš čia? 

Du profesoriaus klausimai, bylojantys apie galimai nežemišką jo kilmę

Profesorius klausia „ką turi manyti įmonių vadovai apie valstybę, kai norėdami laimėti konkursą, turi mokėti duoklę“?

Lietuvos žemių gyventojams, juo labiau įmonių vadovams, tokie klausimai nekyla. Įmonių vadovai, siekiantys laimėti konkursą, neturi nieko manyti. Jie turi duoti kyšį. Jei ilgai manys – tai pavėluos. Kyšį pakiš kiti. Apie valstybę bus galima pamanyti, kai viskas bus sutvarkyta. Tada prie stikliuko bus galima pakeiksnoti jei ne valstybę, tai bent politiką ir politikus, kurie negeba ar nenori įvesti šalyje tvarkos, kad nereiktų duoti kyšių.

Ir antras nežemiškos kilmės profesoriaus klausimas: kodėl „visi nuolankiai mokėjo (davė kyšius. – J.J )“, kodėl visi „davė pinigus, tačiau tam nei vienas nepasipriešino, nei vienas nepranešė atsakingoms tarnyboms“?

Kodėl duoda, mes jau kalbėjome. O kodėl nesiskundžia? Todėl, kad skundikų niekas nemėgsta. O svarbiausia, kad su skundais Lietuvoje nieko nelaimėsi – tik pralaimėsi. Po to iš pralaimėjelio visi juoksis. 

Jei įmonės vadovas pasiskųs, kad dalyvaujant viešuose pirkimuose reikia duoti kyšius, tai po skundo iš jo niekas kyšio nebeims, ir skundikas nebelaimės jokių konkursų. Skundiko įmonė patirs finansinių sunkumų, gal kils ir bankroto pavojus, o gal ir bankrutuos. Įsivaizduokit, kiek žmonių bus atleista iš darbo. Skundikas galės nagus graužtis, jog kvailas buvo, kad skundėsi, bet niekas jam nebepadės, net tie, kurie skatino skųsti. 

Pasiskųs pilietis, kad atlyginimą gaunąs vokelyje. Tai greičiausia atsitiks taip, kad po to visai nieko negaus nei su vokeliu, nei be vokelio. Bus atleistas iš darbo su vilko bilietu. Žinome gal tik vieną moterį iš daugelio tūkstančių su pigia sąžine, kuri pasibrangino ir pasiskundė. Ji ne tik darbą, bet ir sveikatą prarado. 

Dabar vienas klausimas gerbiamam profesoriui. Jeigu žmonės, pasiskaitę jūsų rūsčios kritikos, susigės dėl savo niekingos padėties, dėl savo sumautos sąžinės ir ims protestuoti, skųstis, nebeduoti ir t. t. Ir po to nukentės. Ar jūs asmeniškai stosite jų ginti? ar jūs pasirūpinsite jais ir jų šeimomis? Ar surasite teisybę? Ir dar gausybė kitų klausimų. 

Kai korupcija (ir jai giminingos veikos) įsigali, kai ji / jos pasiekia sisteminį lygį, nei pavieniai žmonės, nei pavienės įmonės jai / joms pasipriešinti negali (nebepajėgia). Pasipriešinti gali tik protingai organizuota jėga. Tai valstybė. Ji ir privalo prisiimti atsakomybę už padėtį šalyje. Atsakomybę privalo prisiimti valstybės pareigūnai, jeigu jie suvokia savo misiją, jeigu jie jaučiasi esą iš čia ir atsakingi už tai, kas vyksta čia.

Kuri iš blogų partijų yra geriausia? Mįslės įminimas

Blogoje visuomenėje vargu ar gali būti gerų partijų. Bet profesorius, tarsi prieštaraudamas savo logikai (gal ten, iš kur profesorius, logika kitokia?), sako, kad gali. „Noriu tikėti, kad vis dėlto ne visos partijos ir politikai yra taip puolę“. Mums reikia suprasti, jog ne visos partijos ir ne visi politikai yra supuvę, bent viena ir vienas yra nesupuvęs. 

Tamsaus tunelio gale profesorius mato degančią lemputę ir dargi ne vieną, o bent dvi. Profesorius sako: „Dvi pagrindinės Lietuvos politinės jėgos – konservatoriai ir socialdemokratai visgi turi noro kurti kitokią politiką“. 

Taigi atėjo laikas pabandyti įminti profesoriaus mįslę. Po ilgų ieškojimų profesorius tamsos karalijoje išvysta šviesos spindulėlį. Kas jis? Tas spindulėlis – tai konservatorių partija. Bet kodėl ši partija taip spindi? Ogi todėl, kad jai priklauso profesorius. Ten, kur jo nėra, ten viešpatauja tamsa.
Smalsus skaitytojas paklaus: o kodėl profesoriui panašiai spindi ir amžinas konservatorių priešas – socialdemokratai? Ogi todėl, kad šiandien vieni konservatoriai paimti valdžios negali, – jie tai gali kartu su socialdemokratais.