Makabriška, o dargi kaip beprotiškai neteisinga – tau veriasi dangus, o tuo pat metu, kai tavo kūną ir širdį kausto paralyžius, aplinkui nieko neįvyksta, gyvenimas teka įprasta vaga. Ir ne taip jau svarbu, ta patiriama tragedija asmeninė, kaip artimojo mirtis, ar valstybinė, kaip brutalus Maidano šturmas.
Kas nerašyta to nėra. Vis dar?
Prieš gerą dešimtmetį mama man papasakojo anekdotą apie vyrą, ramiai sau gulintį svetimoje lovoje pas meilužę. Netikėtai pasigirsta rakinamų durų garsas, meilužė besivilkdama chalatą stumia sugulovą pro balkono duris ir nervingai šnabžda: „mano vyras baisiai pavydus, jei tave užtiks – užmuš mus abu. Šok per balkoną.“ Pusnuogis sugulovas panikoje šaukia: “ar tu pablūdai, čia juk aštuntas aukštas?!“ Nepermaldaujama meilužė suvapa, kad „nieko nežinau, šok ir viskas“ ir išstumia svečią per balkono turėklą.
Tas sau krenta ir galvoja (laiko yra – vis dėlto aštuntas aukštas): „ot tai durnas aš, tokią gerą žmoną turiu, vaikai jau paauginti, nebe vargas, turim gražius namus, sodą su vaiskrūmiais aplink sklypą, Dieve, jei tu suteiktum man antrą šansą, aš kaip gyvas niekada gyvenime į šoną nežiūrėčiau, būčiau ištikimas ir atsidavęs šeimai iki pat savo gyvenimo pabaigos.“
Nepriklausomai nuo mūsų humoro jausmo, svarbus ne anekdotas, bet jo prasmė. O pastaroji slypi ne žmonių santykiuose, nes anekdotas visai ne apie neištikimybę, jis yra apie žmogaus prigimtį. Vienas tos prigimties sluoksnių – užmaršumas, savotiškas užsnūdimas, kai žmogui patogu ir gera.
Žmogaus prigimtis apskritai gan nepatogi – mes mikliai priprantame prie malonių dalykų ir patogumų, sykiu greitai pamiršdami savo pareigas. Ypač nemalonias ir nepatogias.
Štai prieš dešimtmetį įstojome į NATO, į ES ir nepamiršome tik vieno – kiaulės akimis reikalauti. Pasikeitė tik tie, iš kurių reikalaujama, ir sugriežtėjo tonas – rusas anksčiau bent jau galėjo išvežti į Sibirą, jei nepatiko žvilgsnis ar sakinio skyryba, tolerantiški Vakarai gali nebent pagrasinti sankcijomis. Mums pati baisiausia sankcijų forma, žinoma – europinių pinigų įšaldymas. Nes tada sunku juos įsisavinti.
O kalba – išdavikė. Kalbėdami apie ES fondų lėšas mes juk nesakome „investuoti“, mes sakome „įsisavinti“. Ir baisiai liūdna, kad be jokio komentaro visi puikiai suprantame šiuos prasminius kalbos niuansus.
Tad mes toliau tobulinome gebėjimą visko reikalauti ir dar reikalauti už dyką – europietiškų išmokų žemdirbiams, pinigų geležinkelių tiesimui ir elektrinių demontavimui, naikintuvų ir patriotų Marijos žemėje dislokavimo už JAV ir Europos mokesčių mokėtojų suneštus pinigus. Žinoma, kiek nepatogu, bet visa tai turi labai apčiuopiamą kainą ir ji kasdien už mus mokama. Mokama tokių pačių žmonių, kaip ir mes. Net ir Vakaruose pinigų mitologiniai aitvarai nesuneša.
Kartu taip ir nesugebėjome pamiršti vieno – arogantiškai atmesti bet kokius priminimus apie mūsų pareigas, net kai reikalaujama ne, pavyzdžiui, didesnių išlaidų gynybai, bet tarkime ginti mūsų pačių piliečių žmogaus teises ir orumą.
Prieš kiek daugiau nei dvejus metus jau rašiau apie pavojingą simptomą, kuris nuskambėjo iš vis dar rekordiškai populiarios šalies vadovės Dalios Grybauskaitės lūpų, kai diskusijų apie NATO biudžeto formavimą metu J.E. pareiškė – „kai taisyklės nerašytos, reiškia jų nėra.“
Ir, mieli ponai ir ponios, neturėkime jokių iliuzijų, turėdami tokius galingus, neprognozuojamus, egomanijos, istorinių ir psichologinių traumų kankinamus kaimynus, krašto gynybai galime skirti nors ir 50 proc. BVP – mus sutriuškintų beregint. Tačiau tinkamas krašto apsaugos finansavimo didinimas turi du aspektus – pirma, privalome vykdyti sutartinius ir moralinius įsipareigojimus partneriams, maloniai įsipareigojusius mus ginti. Ir antra – karo akivaizdoje bent jau iki kolektyvinių karinių pajėgų atvykimo galėtume apsaugoti šalies vadovus bei strateginius objektus ir nušauti vieną kitą žalią žmogeliuką, tuo pačiu apsaugant ir tautos, visuomenės bei Valstybės garbę, kad nekapituliavome sukišę galvas į smėlį, į kurį ką tik savo reikalus padarė kaimynų katė.
Iš dvasinės emigracijos lai grįžta lyderiai
„Nuo klasikinės ir viduramžių literatūros laikų lig pat devynioliktojo amžiaus buvo dedamos didžiulės pastangos, siekiant pavaizduoti, koks turėtų būti geras žmogus ir gera visuomenė. Tokios idėjos iš dalies pasireikšdavo filosofinių ar teologinių traktatų forma, iš dalies – kaip utopijos. Dvidešimtasis amžius pasižymi tokių vizijų nebuvimu“, – rašė Erichas Frommas. Bei pridūrė, „kai nėra paveikslų, vaizduojančių „geresnį“ žmogų ir „geresnę“ visuomenę, tai paralyžiuoja žmogaus tikėjimą savimi bei savo ateitimi.“
Ar šiandien mums nestinga kelrodžių, visuomenę telkiančių riboženklių, kurie mus kaip žmonių bendriją, kurią sieja ne tik bendra žemė, bet ir bendra kultūrinė bei vertybinė tapatybė? Ar Lietuvos nekankina dvasinė emigracija? Emigracija, kurios ašyje verdama prėska, bet labai nuodinga neteisingumo, korupcijos, susirūpinimo vien savo genties (šeimos) gerbūviu bei visiško abejingumo kažko didesnio už save (a la Vilius Kaikaris) likimu košė.
Net tauriausias ir gražiausias nacionalines šventes gebame pagadinti niekingais nacionalistų paradais Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, dieną, kurias turėtume švęsti su dar nesutikto Lietuvos brolio ar sesers delnu rankoje. Tačiau ne, esame išdidūs ir veikiau visiems priminsime, kad šventa pagonių žemė tik šventiesiems (ir tikintiesiems), o spalvotieji lai renkasi šiltus kraštus.
Apmaudu, kad deramai ir primenamai tokių žygeivių pasmerkti taip ir nesugebėjo jokie Lietuvos autoritetai. Unisonu. Griežtai. Be interpretacijų.
O galbūt problema kitur – kokie Lietuvoje dar autoritetai? Ar apskritai mes jų beturime? Juk patyčios yra tapusios mūsų nacionalinės kultūros dalimi, išsityčioti dabar galime iš bet ko. Ir tą daro ne tik „feisbukininkai“ ar „blogeriai“, Algis Ramanauskas ar Artūras Račas, tą daro Vytautas Landsbergis.
Caro beprotybė yra mūsų galimybė
Ir vis dėlto nutinka netikėtas dalykas – pasyvi, apatiška tauta (o gal aritmetinė genčių suma?), kurios ateitimi ar net išlikimu nebetiki nė ji pati, staiga sukyla ir pademonstruoja neįtikėtiną vienybę. Po kelerių metų nusivylimo kupinos tylos, paprastai skylanti ir begal atomizuota Lietuvos visuomenė (ne valdžiažmogiai, o paprasti piliečiai) vėl susiima už rankų. Staiga nebesvarbios tampa idiotiškos lenkiškos gatvių pavadinimų lentelės, niekam neberūpi Veronikos laikus menantys siūlymai drausti abortus ar saugoti vaikus nuo homoseksualų propagandos.
Tad caro beprotybė, grasinanti ne tik regioniniam saugumui, bet ir pasaulio tvarkai, į šeštą ar dešimtą planą staiga nustumia visą idiotizmą, kuriame su malonumu murkdomės. Ir kuo purviniau, tuo mums labiau patinka.
Nelaisvės grėsmės akivaizdoje staiga persimaino dangus ir įvyksta trumpas prablaivėjimas. Štai dėl ko caro beprotybė gali būti mūsų galimybė – mūsų vertybių kristalizavimosi galimybė.
O vertybės žmogui, visuomenei ir valstybei – būtinos. Ir Vladimiras Putleris turi pranašumą – ideologiją, racionalizuojančią visą beprotišką jo kleptokratinę, egomaniakišką, banditišką politiką ir tas yra beprotiškai pavojinga.
Jie skambina tau
Būsiu skausmingai banalus cituodamas klasikinę Ernesto Hemingvėjaus frazę, kuria jis pradeda vieną geriausių savo romanų, kurio Valstybės vadovė Loreta, matyt, dėl gerokai didesnio puslapių skaičiaus (96 psl. vs. 688 psl.) taip ir nebus skaičiusi.
Vis dėlto neretai taip jau nutinka, jog geriausi, tauriausi ir prasmingiausi dalykai žmogaus gyvenime yra beprotiškai banalūs, tačiau ne prasmės, bet vartojimo požiūriu, mat įvairaus plauko analfabetai juos nepagarbiai tąso nesuvokdami nei konteksto, nei minties gylio: „bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.“
Ukrainos varpai šiandien skambina tau ir man, jie skambina Lietuvai. Tai yra bene geriausia mūsų galimybė per visą Antrosios Respublikos laikotarpį iš naujo reflektuoti būtį, įvairėjančią mūsų visuomenę ir svarstyti bei kurti Lietuvos ateities viziją. Ukrainos varpai yra geriausia mūsų galimybė galutinai pasirinkti savo pažangos vektorius ir pajusti vidinę ramybę dėl savo vietos pasaulyje. Šiandien turime vienintelę ir paskutinę galimybę – būti Vakarų civilizacijos dalimi. Ir belieka dėkoti žvaigždėms, Dievui ar likimui (nelygu jūsų pažiūros), kad esame atsigręžę veidu į Vakarus ir užpakaliu į Rusiją.