Mūsų vaikai, kurių, deja, nebeturime tiek daug, kiek norėtume. Kurie, deja, ne visi yra tokie, kokius norime matyti mes - Tėvai, Mokytojai, Viską ir apie Visus Žinantys. Apsiverkę, po kiekvieno egzamino kupini pretenzijų mokytojams, švietimo sistemai, pagaliau, visai valstybei. Reikalavimai „nukryžiuoti“ kaltuosius – praktiškai visus, bent kiek tiesiogiai dalyvaujančius švietime. Pradėtos kurti sąmokslo teorijos apie specialiai vykdomą žlugdymą, tyčinį kenkimą, siekiant, kad vaikai neįstotų į Vakarų ar apskritai jokius universitetus. Tad kas nutiko? Ar vaikai tiesiog verksniai, ar egzaminai tikrai niekam tikę, ar mokytojai neparuošia?
Mūsų vaikai
Geriau pripažinkime, kad mes, suaugę, kažką ne taip ar kažką per daug ar per mažai darėme. Abiturientai – mūsų, suaugusių, veiklos nemaža dalimi sąlygotas rezultatas. Ir, jei jie verkia ar viešai burnoja prieš sistemą, kurioje formavosi jų branda, mes neturime pykti, o turime pasakyti didelį ačiū, kad verčia mus keistis, tobulėti ir deramai susitelkti naujų kartų ugdyme. Kad tiesiog parodo mūsų klaidas. Viena jų -
„Pamesta“ mokyklos prasmė
Apie mokyklos prasmingumą pastaruoju metu diskutuota nemažai. Vieni siūlo ją kardinaliai keisti, kiti – išsaugoti tokią, kokia yra. Akivaizdus pačių suaugusių nepasitenkinimas tuo, ką turime. Akivaizdus nebežinojimas, kas yra mokykla. Tokiu atveju belieka atsigręžti į istoriją.
Pirmosios mokyklos buvo sukurtos tam, kad augančiai kartai perteiktų civilizacijos, bendruomenės, suaugusių pasaulio sukauptą vertingąją patirtį ir suformuotų pripažįstamus naudingais įgūdžius. Kas vertinga, kas ne – mokyklos steigėjai išdiskutuodavo ir tuo vadovaudamiesi, veikdavo. Žlugdavo mokyklos, žlugdavo ir civilizacijos. Ne veltui Platono akademijos uždarymą Bizantijoje VI a. kai kurie istorikai siūlo laikyti antikos pabaiga ir viduramžių pradžia.
Viena iš žmonijos sukauptų patirčių – žinios
Šiandien mokyklos galimybė ir mokyklos svarba perteikti žinias tapo ypač kvestionuojama: vis prikišama neribota interneto galimybė primaitinti Alkstantį žiniomis. Sakoma, kad galima mokytis ir neišeinant iš namų – keli klavišo paspaudimai ir tu jau žinai viską, ką daugybę šimtmečių kūrė visa intelektualioji (ir ne tokia) visuomenės dalis. Vaikams ši mintis labai patraukli: gi be galo smagu praktiškai neįdedant darbo vartoti. Daug ir visko. Tokia Bičių trano būsena: sėdi patogiame krėsle, tėvai vaikšto ant pirštų galų (Vaikas mokosi), neša jam maistą ir kitas gėrybes, o jis tik Vartoja.
O jei paklaustumėme, kokia šio vartojimo paskirtis ir kokia jo sukuriama pridėtinė vertė? Galva, išpampusi nuo padrikų žinių kratinio tam, kad sėkmingai sužaistum kokį ,,intelektualinį“ žaidimą TV ar kavinės protmūšyje? O po to laimėtum picą ar alaus bokalą? Na, piniginį prizą, iš kurio prisipirksi knygų (ar išmanųjį telefoną) tam, kad po to vėl „kautumeisi“?
Nes žinios savaime nėra vertė
Vertę jos įgyja tik tada, kai yra įkomponuojamos į patirčių darnią struktūrą. Kai tampa įrankiu mąstymui ir kūrybai. Kai tampa motyvu kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymus – spręsti esamas, realias problemas. Kai iš komforto zonos įstumia tave į ieškojimų lauką, kuriame jau nėra saugu ir patogu – kuriame reikia mąstyti. Žinios, negeneruojančios mąstymo, yra tarytum Miesto Varnų rinkmenos: reikalingos ir suprantamos tik joms pačioms.
Mąstymas – tai procesas
O procesas gali būti įvairaus kokybinio lygmens: primityvus, padrikas, kryptingas, akademinis.
Be abejo, tam, kad pasiektum kokybiško mąstymo, reikia sunkiai dirbti. Šio darbo rezultatai priklauso nuo dirbančiojo našumo. O našumas priklauso nuo organizavimo, planavimo, konsultacijų, tarpinio vertinimo ir įsivertinimo, veiklos korekcijų, kompetencijų gilinimo, strategijų pasirinkimo ir taip toliau. Kurie jūsų pasiūlysite visa tai susirasti savo vaikui (kad ir pačiam genialiausiam) internete? Neišeinant iš namų?
Dėl to ir vedame vaikus į mokyklas. Nes viena svarbiausių mokyklos paskirčių – organizuoti mokinių veiklą taip, kad jie išmoktų kryptingo, „akademiško“ mąstymo. Toks Mąstymas pagrįstas Gebėjimu žinias rasti, patikrinti, įvertinti ir, atsirinkus patikimiausias, jas įkomponuoti į augančių patirčių sistemą. Toks mąstymas reiškiamas atitinkamos kokybės žodynu ir atitinkamos konstrukcijos sakiniais. Jie, greičiausiai, skiriasi nuo vaikui įprastos šnekamosios, buitinės kalbos.
Tai mąstymas, įspraustas į civilizacijos sukurtus sutartinių ženklų, simbolių, prasmių rėmus. „Neįrėminta“ (nesunorminta, neapibrėžta) veikla visada turi pavojų nuklysti į lankas, išskysti ir nepasiekti jokio tikslo.
Aišku, vaikui būti įspraustam į rėmus gal ir nelabai patinka. Tačiau ir Naminiu (ar Laukiniu – skonio reikalas) Paukščiu virtusiam vairuotojui gal nelabai patinka Kelių eismo ženklai. Bet Civilizuotas Žmogus supranta, kad tie rėmai būtini. Dėl to jis reikalauja, kad vaikas laikytųsi mokykloje esamų taisyklių. Nepritaria vaikui, tvirtinančiam, kad anglų mokytojas prasčiau už jį moka angliškai, nes išbraukė iš jo rašinio visus iš amerikoniškų filmų prigaudytus gatvės žargonus su prierašu, kad jie nevartotini. Nes suvokia, kad jo vaikas moka šnekamąją kalbą, o mokytojas –visokias kalbos formas, ir šnekamąją, ir Šekspyro.
Mes pamirštame vaikams pasakyti, kad mokykloje jiems reikės dirbti
Kryptingai, pagal programą, vadovaujant Diplomuotam specialistui. Pamirštame pasakyti, kad kuo sunkiau – tuo geriau. Nes jei lengva, reiškia, tu netobulėji, tu stovi vietoje, esi ,,ką tik Papietavusio Katino ant saulėtos palangės“ būsenoje. Pradedame pirmiau už vaikus verkti, kad jiems dideli krūviai, kad jie pervargę, kad nespėja. O pamirštame patikrinti, ar jų dienotvarkė subalansuota: deramas valandų skaičius Gryname ore, aktyviai fizinei veiklai, poilsiui, medijoms. Pamirštame pasakyti, kad , apskritai, ir pats gyvenimas nėra lengvas ir sunkumai mokykloje mokantis nepribaigia, o užgrūdina. Kai vaikas grįžta iš mokyklos, neklauskime ,,kaip tau sekėsi“ – mokymuisi nereikalinga sėkmė.
Juk pykstame, kai vaikas ima teisinti savo prastus pažymius argumentu ,,man šitas dalykas nesiseka“. Geriau paklauskime - ,,ko šiandien išmokai, kokią šiandien padarei pažangą“. Tada vaikas įpras stebėti savo pažangą, suvoks, kad ji – jo Atsakomybė ir jo Siekiamybė, o ne kažkokios išorinės jėgos – sėkmės – dovana. Šis įprotis tikrai jam pravers per egzaminus – jis nelauks sėkmės - „geros“ užduoties, „geros nuotaikos“, „gero“ paruošimo. Tai bus jo Diena, jo ilgo, kruopštaus mokymosi rezultatų vertinimo diena. Ir jei užduotis bus ne tokia, kokios jis tikėjosi, jis nepradės verkti ir kaltinti kitų – jis tiesiog sakys – štai dar vienas, eilinis iššūkis. Aš 12 metų mokiausi juos įveikti ir įveikdavau, ir šiandien vėl tai padarysiu. Jei užduotis pasirodys per lengva, nepatikrinusi jo visos pažangos, jis dėl to neverks, jis didžiuosis – mano Pažanga didesnė, nei reikalaujama tam, kad gautum Brandos atestatą. Ji ir liks su manimi po visų egzaminų, ji – didžiausia vertė, o ne egzaminų rezultatai.
Vertybės
Be tam tikro lygmens akademiškumo, Mokykla perduoda ir kitą svarbų civilizacijos atributą – vertybes. Vėlgi, ši funkcija šiandien smarkiai kvestionuojama: gal vertybes turėtų perduoti Šeima, Aplinka ar, apskritai, vaikas išsigrynins asmeninę vertybinę sistemą? Suprantama, kad naujojo liberalizmo ir individualizmo kultu persunktoje aplinkoje tai skamba patraukliai.
Tačiau joks liberalizmas ir joks individualizmas dar nesukūrė atitikmens, galinčio tapti pakaitalu šiandieninei Visuomenei. Visuomenės komfortiškumas yra sąlygojamas jos susikurtų normų, vertybių , simbolių žinojimo, supratimo ir priimtinumo visuomenės narių daugumai bei tos daugumos įsipareigojimo jų laikytis.
Marginalai – žmonės, atsiskiriantys nuo tos visuomenės savo nepritarimu dominuojančioms normoms ir tvertybėms – erzina, netgi piktina visuomenę. Tačiau jie, nors atrodantys pavojingi ir nepatogūs, yra būtini, kadangi skatina visuomenę tobulėti, atsinaujinti, žengti į priekį. Elitas – žmonės, įkūnijantys aukščiausius visuomenės siekius, idealus, pavyzdines elgesio, viešo buvimo normas – traukia visuomenę paskui save. Tad irgi yra būtini, ir, nors dažniausiai neatrodo pavojingi, kartais, deja, tokiais būna – veda visuomenę ne į Progresą, bet į Realybės šou televizijoje ar į Plastikinio grožio salonus. Du savaip svarbūs ir reikalingi kraštutinumai įrėmina viešąją erdvę, kurioje, atsižvelgdami į tas paraštes, stengiamės susikurti komforto zoną, priimtiną daugumai – pirmiausiai tuo, kad tai Kompromiso zona.
Štai kodėl mums ir reikalinga Mokykla. Institucija, kurioje iš individualios, šeimos ar kitos terpės atvestas vaikas susipažįsta su bendrabūviu ir jo normomis. Išmoksta, įgyja praktikos, kaip gyventi su visais įvairiais, jam patinkančiais ir nelabai. Susipažįsta su prasmėmis, visuomenės naudojamais sutartiniais ženklais, simboliais. Išsigrynina savo Tapatybę.
Kas liktų iš visuomenės bendrystės, jei visi skirtingai suprastų sąvokas Pareiga, Tėvynė, Lietuva, Paveldas, Garbė, Orumas? Mokykla visiems tiems skirtingiems vaikams tampa bendrąja Patirtimi, juos vienijančia Patirtimi. Mokykla vaikų įgyjamas žinias ir vaikų galvose vykstantį mąstymą įkrauna, o darbą įprasmina tos visuomenės Pamatinėmis Vertybėmis. Nes jei to nebūtų išsivystytų toks šiurpus reiškinys, kurį įvardinčiau „Kaliningrado sindromu“. Kas buvote Kaliningrade, suvoksite, apie ką aš. Nebuvusiems šiek tiek ekskurso:
Kaliningrado sindromas
Per II pasaulinį karą dabartinio Kaliningrado centre stovėjusi viduramžiais statyta valdovų pilis, kaip ir didesnė miesto dalis, nukentėjo nuo antskrydžių. Įvertinus nuostolius, buvo aišku, kad pilį galima atstatyti. Tačiau tai visiškai nesiderino su aukštų Maskvos valdininkų požiūriu. Gi negalima leisti praeities reliktui savo jėga, didybe ir grožiu nustelbti būsimas komunizmo statybas. Pilis buvo nugriauta. Prireikė nemažai sprogmenų, kad jos karo neįveiktas bokštas susmegtų žemėn, virsdamas gruntu, kuriame buvo pradėtas statyti milžiniškas, sudėtingų konstrukcijų betoninis „kubas“ , vietomis nudažytas vaiskiai žydra slaviškų cerkvių giliai Rusijoje fragmentų spalva. Statinys, pasitelkus didžiules lėšas, aukščiausias žinias ir giliausią mąstymą iškilo virš viso miesto....
Tačiau jis buvo toks baisus, toks neįsivaizduotinai baisus, kad jame neįmanoma buvo Būti. Šiandien jis, neužbaigtas, su išdužusiais langais, su aplinkui suvešėjusiais šabakštynais stovi kaip paminklas ir moralas žmonijai, liudijantis, kas nutinka, kai lėšos, mokslas, protas nėra įkraunami tos Vietos, tos Žemės, tos Istorijos išgimdytos Savasties ir Paveldo vertybėmis. Kūryba ir protas, veikla ir darbas, neįprasminti civilizacijos pamatinėmis vertybėmis gimdo Kaliningradą.
Pražiūrėta paskirtis
Tad mokykla, šis visuomenės ir civilizacijos kūrinys, turi niekam kitam nepriskirtą misiją: atidengti vaikui, kas sudaro jo Paties, jo Gimtų namų, jo Tėvynės unikalaus Tapatumo turinį. Supažindina, pratina Juo įprasminti savo veiklas, ugdo instinktą Jį tausoti, saugoti, įpareigoja Jį išlaikyti, perduoti vėlesnėms kartoms. Jei mokykla to nedarytų, visuomenė subyrėtų. Ji išskystų ir ištirptų kitose visuomenėse. Vertybių ugdymas – esminė mokyklos paskirtis. Bet, panašu, kad mes ją pražiūrėjome. Mūsų vaikai pyksta, kai siūloma istorijos egzaminą padaryti privalomu. Šiek tiek pritarčiau – istorija per siaura. Reiktų daryti Valstybės pagrindų egzaminą. Mūsų vaikai pyksta, kad istorijos egzamine klausinėjama apie Kultūrą – mūsų egzistencinį turinį. Vadinasi, mes ne iki galo jiems atvėrėme, kad Kultūros suvokimas ir įtraukimas į save – tai mūsų tapatybės priešnuodis, gelbstintis nuo Kaliningrado sindromo.
Mūsų vaikai po egzamino verkia ir skundžiasi, sakydami, kad bėgs iš tokios šalies. Vadinasi, mes nesugebėjome jiems pasakyti, kad ta Šalis yra jo kraujyje, jo giluminėje sąmonėje ir nuo jos pabėgti neįmanoma – juk neįmanoma pabėgti nuo savęs. Mes nepadarėme tiek, kiek reikėjo, kad mūsų abiturientas suvoktų, kad Brandos atestatas – tai visuomenėje naudojamas sutartinis ženklas, turintis ne pagrįsti jo turėtojo gebėjimą apsiverkus ar ne išlaikyti du egzaminus, o įrodantis Brandą. Brandą, kuri susideda ne iš gebėjimo vartoti daug ir greitai. Ne iš gebėjimo skųstis ir kaltinti. Bet iš Gebėjimo padėkoti. Už gautą naudingą patirtį – teigiamą ir neigiamą. Už iššūkius ir pagalbą juos įveikiant. Už pratinimą dirbti. Iš Gebėjimo realiai įvertinti situaciją ir gebėjimo priimti pastebėtus trūkumus kaip iššūkį ir įpareigojimą savo veikla ir darbu juos pašalinti. Brandos atestatas turi būti duodamas už tikrą Brandą – Piliečio, Patrioto, Atsakingo, Įsipareigojusio, Aktyvaus, Mąstančio, Moralaus, Pasiruošusio veikti, Kultūringo Civilizuoto Asmens pagrindinį skiriamąjį ženklą.