Kaip žinia, patyręs sienos apsaugos pareigūnas nušovė jaunuolį, galimai nepatyrusį kontrabandininką ar kontrabandininko samdinį. Kas kaltas?
Šį kartą visus tyrėjus savo įžvalgomis aplenkė vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Jis netrukus po šio įvykio išplatino pareiškimą-laišką kolegoms/ pareigūnams (jį galima pasiskaityti internete). Laiške S. Skvernelis atsakė į šį esminį klausimą ir į kai kuriuos kitus su šiuo tragišku įvykiu susijusius ar nelabai susijusius klausimus.
Kas kaltas?
Pareiškime sakoma, kad pasienyje vyksta realus karas, „kuriame kariaujame tam, kad mūsų žmonės būtų saugūs, kad apgintume valstybės ekonominius interesus“.
Kadangi Lietuvos siena su Baltarusija bei Rusija yra kartu ir ES išorinė siena, tai tame kare mūsų pareigūnai gina ir ES žmones bei ekonominius interesus.
Kare šaudoma. Kai šaudoma, tai ir nušaunama. Dėl to nereiktų doro pareigūno laikyti kaltu ar labai kaltu. Ministras sako, kad doriems pareigūnams, patekusiems į bėdą, reikia padėti.
Problemiškiau su nušautu jaunuoliu. Jam padėti nebėra kaip. Nebent užsakyti šventas mišias. Pareiškimo viename sakinyje teigiama, kad „jis pats pasirinko rizikingą gyvenimo kelią“. Bet kitame sakinyje ministras jau tvirtina, kad jaunuolis negailestingų aplinkybių buvo nublokštas į tą kelią, kuriame jam buvo lemta žūti.
Galimas daiktas, kad ministras kaltuosius žinojo dar prieš šį tragišką įvykį. Bet anksčiau nebuvo progos juos paviešinti. Antra vertus, kam būtų įdomūs kaltieji, kol dar nepralietas kraujas. Dabar jis jau pralietas. Laikas kaltinti.
„Kalti esame mes, – rašo ministras, – kurie rūkome krauju permerktas kontrabandines cigaretes“. Logiška. Jei niekas nerūkytų tų cigarečių, tai niekas jų ir nevežtų. Pasieniečiai nešaudytų į sprunkančių automobilių padangas ir per klaidą (ar ne per klaidą – tai reikia įrodyti) nieko nenušautų.
„Kalti esame mes, – rašo ministras, – kurie pastūmėjome šį jauną žmogų pasirinkti galimai nusikaltėlio kelią, nepalikdami šalyje galimybės užsidirbti doru darbu“.
Čia kaltais turi pasijusti politikai, aukšti valdininkai, verslininkai, galbūt ir užsienio investuotojai. Visi jie kalti dėl bedarbystės Lietuvoje, o ypač dėl jaunimo bedarbystės. Jauni žmonės neturi galimybės užsidirbti greitai, nesunkiai ir gerai. Todėl jie priversti žengti rizikingais nusikaltimų kelias. Tokia žiauri gyvenimo realybė.
„Kalti tie, – toliau vardina kaltuosius ministras, – kurie pagailėjo centų, litų, eurų pareigūnų šoviniams, kad jie galėtų lavinti savo profesinius įgūdžius“. Žodžiu, pareigūnai neturi pakankamai galimybių pasimokyti šaudyti. Užtai ir prašauna, ir galimai ką nors nušauna.
Iš šio kaltinimo aišku, kad kažkas, greičiausiai Vyriausybė ir Finansų ministerija, turi pinigų, tačiau jų gaili šoviniams. Pinigai iššvaistomi kariuomenei, sveikatos apsaugai, švietimui ir pan.
Čia kalta ir Europos Sąjungą. Ji Lietuvos, o tuo pačiu ir ES, sienai apsaugoti skiria dešimtis milijonų eurų (gal dar daugiau). Pinigai duodami automobiliams, malūnsparniams, įvairiai technikai įsigyti.
Šiais metais pasieniečiams nupirktas modernus laivas. Sako, ant denio yra ir sunkusis kulkosvaidis. Laivas kainavo beveik 3,4 mln. eurų. ES lėšomis padengta 75 proc. šios sumos, kita dalis finansuota Lietuvos biudžeto. O štai šoviniams ES pagailėjo net centų. Tad kam tas kulkosvaidis?
„Kalti esame mes, – tęsia ministras, – kurie nesugeba rasti pinigų modernioms valstybės sienos stebėjimo sistemoms, padedančios Jums (pareigūnams. – J. J) apsaugoti valstybę ir jos sieną“. Vadinasi, pareigūnai paliekami kaip „gyvas skydas“, ginantis Lietuvos bei ES žmones ir ekonominius interesus.
Čia kaltaisiais galėtų būti visi – tie patys, kaip ir aukščiau išvardintieji. Bet prie jų dar būtų galima priskirti mokesčių inspekciją, finansinių nusikaltimų tarnybą, STT. Šios tarnybos nesugeba rasti daugiau pinigų. Nesugeba rasti nuslėptų mokesčių. Nesugeba demaskuoti daugiau juodųjų buhalterijų (ne tik Darbo partijos). Nesugeba atskleisti naujų PVM grobstymo atvejų. Dėl viso to kenčia šalies biudžetas, o kartu ir sienos apsaugos modernių stebėjimo sistemų diegimas.
Šitoje vietoje ministras kaltųjų sąrašą užbaigia. Nors galėtų ir nebaigti. Argi nevertėtų apkaltinti švietimo sistemą ir Bažnyčią, kurios neišugdė mumyse imuniteto – nerūkyti kontrabandinių, ir ne tik, cigarečių. Rūkai – save žudai. Deja, ne tik save.
Bet ir be švietimo bei Bažnyčios akivaizdu, kas kaltas. Kalta aplinka. Nebūtų aplinkos, nebūtų kaltų. Bet ji visada yra.
Kaip gyventi pareigūnams šalyje, kurioje jais nesirūpinama
„Kaip Jums toliau elgtis?“ – klausia ministras visų pareigūnų, bet pirmiausia pasieniečių ir policininkų, ir pats atsako: „Yra dvi galimybės“. Pirmoji galimybė – nesiaukoti, „būti abejingiems, nematyti daromų nusikaltimų ir ramiai imituoti darbą“, kitaip sakant, nieko nedirbti, bet gauti algą ir dar reikalauti, kad ją padidintų.
Ministras nurodo pareigūnams ir antrąjį, alternatyvinį, kelią – „išlikti pareigūnais, stengtis sąžiningai ir kokybiškai atlikti savo darbą, ginti Tėvynę ir tautos interesus“.
Ministras pats asmeniškai renkasi antrąjį kelią ir kviečia kolegas eiti kartu su juo. Tačiau ministras, bent savo pareiškime, nesmerkia ir pirmojo kelio, nesupeikia šio kelio keleivių. Tegul pareigūnai, kurie atlieka gyvojo skydo vaidmenį ir kuriais niekas nesirūpina, pasirūpina patys savimi. Tegul pasirenka, su kuo jiems pakeliui.
Kai kurie pareigūnai (gerai, kad tokių tik vienetai) iš nevilties ar dėl kitų priežasčių renkasi trečiąjį kelią. Jie pasigeria. Tada sėda į automobilį ir viršija leistiną saugų greitį. O tada žinome, kas atsitinka. Tad valstybė tegul pagalvoja (jei dar turi galvą ir dar galvoja), į kokį kelią ji stumia pareigūnus ir kas iš to gali išeiti arba jau išeina.
Ministras pergudrauja prezidentę
Gal netyčia pergudrauja? Gal tiesiog išeina taip savaime. Tuoj po to įvykio spaudoje pasirodė prezidentės komentaras, kur sakoma: „Žinant aplinkybę, kad buvo šaudoma ir pataikyta į nugarą, ši detalė sako, kad nebuvo grėsmės persekiotojams, tai yra pasienio tarnybos žmonėms, jų gyvybei. Tai reiškia, ginklas panaudotas prieš žmogų pertekline prasme“.
Ministras savo pareiškime sudrausmino prezidentę. Jis tiesiogiai nemini, kam taikomi drausminantys žodžiai, tačiau visiškai aišku, kad jie taikomi prezidentei, nepalankiai atsiliepusiai apie tragišką įvykį ir pasieniečių darbo kokybę.
Prezidentė neturi teisės nieko kaltinti ar teisinti, kad nepadarytų spaudimo tyrimą atliekantiems pareigūnams bei teismams.
Bet ministras sau tokią teisę pasilieka. Užbėgdamas visiems tyrimams už akių, jis pasako, kas nuėjo rizikingu gyvenimo keliu, o kas yra garbingo karo narsus karys. Ministras iš anksto pasako, kad jis asmeniškai gins į bėdą papuolusius dorus pareigūnus.
Ministras nurodo pagrindines ir nepagrindines šio nelemto įvykio priežastis (blogas VSAT‘o finansavimas, nesąmoningi rūkoriai, kitos socialinės problemos, pavyzdžiui, jaunimo nedarbas. Ministras nepasako nė žodžio apie VSAT‘o ar VRM atsakomybę. Reiškia, ten atsakomybės nėra ir nereikia ten jos ieškoti.
Žinant, kad tarnybinį tyrimą atlieka VSAT‘o pareigūnai, o ikiteisminį tyrimą – policijos pareigūnai, ministro pozicija tyrėjams negali nedaryti įspūdžio. Taip vadinamose jėgos struktūrose hierarchija yra svarbus dalykas. Jei pirmasis asmuo pasakė taip, o ne kitaip, tai ir pavaldiniams dera sakyti taip.
Sudrausminęs prezidentę ir sudėjęs svarbius taškus dėl tragiško įvykio vertinimo, ministras BNS pasakė: „Aš nieko nesiaiškinu, jokių aplinkybių, aš esu politikas ir tyrimo neatlieku“.
Pasirinkimo laisvė demokratinėje šalyje
Demokratinėje šalyje yra daug laisvių, daug pasirinkimų (mūsų šalis demokratinė). Lietuvos piliečiai gali emigruoti, gali neemigruoti. Pareigūnai, kaip matėme, irgi turi mažiausiai du pasirinkimo kelius.
Pasirinkimą turi ir ministras. Jis gali parašyti tokį pareiškimą, kokį parašė. Bet gali parašyti ir kitokį. Pavyzdžiui, ministras gali viešai pripažinti, kad prisiima atsakomybę (ar dalį atsakomybės) dėl to, kas įvyko, ir įvardinti, ko nepadarė ministerija ir VSAT‘as ir ką privalu nedelsiant padaryti, kad ateityje būtų išvengta tokių tragiškų dalykų.
Jis gali pripažinti, kad šoviniai – tikrai ne valstybės galvos skausmas, o VRM ir VSAT‘o problema ar apsileidimas. Apie tai nederėtų viešai net kalbėti. Reikia šovinių nusipirkti ir išmokyti pareigūnus gerai šaudyti.
Bet dar svarbiau – išmokyti pareigūnus ne šaudyti, o naudoti kitas kontrabandininkų sulaikymo priemones bei būdus. Ypač kai pareigūnai gerai net nežino, kas tame sulaikomame automobilyje sėdi.
Ministras galėtų pripažinti, jog reikia pareigūnams geriau ruoštis sulaikymo operacijoms, ypač kai jau yra išankstinė informacija. Reikia numatyti visas galimas situacijas, kad nebūtų išprovokuotas rizikingas ginklo panaudojimas.
Pareigūnai turi labai gerai žinoti, kada galima ar negalima šaudyti. Tas žinojimas turėtų būti pagrįstas tiek Lietuvos įstatymais, tiek Europos Sąjungoje įtvirtintomis teisinėmis nuostatomis, kitų valstybių praktika.
Ministras galėtų pastebėti, jog negerai, kad karas su kontrabanda vyksta tik pasienyje. Tačiau šalies viduje kontrabandinės cigaretės platinamos beveik laisvai ar visai laisvai. Kontrabandos bosai (kurie patys paprastai kontrabandos neveža, jiems perveža samdiniai) jaučiasi saugūs, į juos niekas nešaudo, jie gyvena gerai it bajorai.
Dėl stebėjimo sistemų pasienyje įdiegimo / neįdiegimo ministras galėtų pripažinti, kad čia irgi galimai esama vidinio darbo broko, o ne tik finansavimo trūkumų. Pavyzdžiui, šiais metais, atrodo, pasienyje, nesugebėta įsisavinti ir grąžinta atgal Europos Sąjungai keli milijonai eurų. Jie buvo skirti modernioms stebėjimo sistemoms diegti Baltarusijos pasienyje. Sistemos neįdiegtos. Kai prarandami milijonai, dėl centų nevertėtų viešai sielvartauti.
Visa, kas čia pasakyta, tėra tik diletantiški pasamprotavimai. Ministrui problemos žinomos geriau.
Yra ir dar vienas variantas. Jis turbūt perteklinis, bet ir jame yra logikos. Sakykime, dėl to, kas įvyko, ministras prisiima atsakomybę ir įteikia premjerui ar prezidentei atsistatydinimo pareiškimą. Veikiausiai, premjeras ar prezidentė pareiškimą atmestų ir įpareigotų ministrą kuo greičiau padaryti viską, kas nuo jo galioje, kad tokie tragiški dalykai nepasikartotų.
Beje, ministras, ko gero, pasirinko optimaliausią kelią, – jis parašė, kad kalti kiti. Tad tegul tie kiti ir dirba, ir išpirkinėja savo kaltes. O ministrui bei jo komandai nėra ko išpirkinėti, nėra ką čia labai ir daryti. Nebent sudrausminti prezidentę. Bet tai jau padaryta.
Tad mums, DELFI skaitytojams, belieka laukti, kol rūkoriai nustos rūkyti kontrabandines cigaretes (ir patiems skaitytojams nederėtų jų rūkyti); kol jauniems žmonėms bus sukurtos darbo vietos; kol pasienis vėl gaus pinigų iš ES ar iš biudžeto modernioms stebėjimo sistemoms diegti; kol pareigūnams kas nors parūpins šovinių ir jie išmoks gerai šaudyti. Ir tada jie vėl gaudys ir šaudys į automobilių padangas, gaudys ir šaudys, kol ką nors nušaus. Ir vėl bus konstatauota – kalta aplinka. Ir visa tai bus visai nejuokinga.
Vis dėlto šio rašinio pabaiga turėtų būti labiau pakylėta, įkvepianti pasitikėjimo ir vilties ar ko nors panašaus, kaip ir ministro pareiškimo pabaiga.
Drąsa nugalės baimę
Ministras pareiškimo pabaigoje akcentuoja baimę. Ir ne be reikalo, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jokio reikalo nėra.
Vienintelis žodis, kurį ministras rašo didžiosiomis raidėmis, yra ne tėvynė, ne atsakomybė, ne pareiga, o BAIMĖ. Ši žodį ar jo variacijas pareiškimo baigiamojoje dalyje ministras pavartoja penkis kartus, iš jų keturis kartus rašydamas didžiosiomis raidėmis.
Ministras pats pasižada NEBEBIJOTI ir nebijoti. Jis ragina pareigūnus NEBIJOTI ir dar kartą NEBIJOTI, ir nesiklaupti prieš BAIMĘ. Baimės tiek, tarsi būtų išmušusi paskutiniojo teismo valanda. Bet ar ji ne perteklinė?
Ko konkrečiai turėtų bijoti ar nebijoti pareigūnai, iš pareiškimo teksto nelabai aišku. Nors galima suprasti, kad pareigūnams nereiktų bijoti nusikaltėlių, kontrabandininkų, nelegalių migrantų, smurto, galbūt ir prezidentės.
Ta proga žvilgterkime šiek tiek atgal į netolimą istoriją, kai į pareigūnus šaudė OMON‘as. Tada pareigūnai nepabėgo iš postų, darbo neimitavo ir nenuėjo pirmuoju keliu.
Sausio tryliktąją pareigūnai, jauni policijos kursantai, stovėjo prie TV bokšto, saugodami beginklę minią nuo ginkluotų smogikų. Jiems greičiausiai buvo baisu, bet jie stovėjo. Niekas (net ministras) tada jų nedrąsino, nesakė „NEBIJOKIT“. Toks padrąsinimas būtų nuskambėjęs kaip pareigūnų įžeidimas.
Tad kodėl reikia dabar bijoti ir dargi klauptis, kai niekas nei klupdo, nei gąsdina (gal kartais kažkiek ir pagąsdina). Skaitykime pareiškimą, ir viskas paaiškės.
„Aš asmeniškai Jums pažadu NEBIJOTI, – rašo ministras, – nebijoti dirbti dėl Jūsų, dėl mūsų visų. NEBIJOKITE“.
„Dėl Jūsų“ – tai reikštų dėl pareigūnų, o „dėl mūsų visų“ – tai, ko gero, dėl visos tautos.
Taigi jei niekas nebijo, tai nereikia nieko ir drąsinti. O drąsindamas ministras prabyla ne tik kaip ministras, bet kaip žymiai didesnė figūra. Žmonėms gali tai patikti. Žmonėms gali patikti ir ministro pademonstruota drąsa prezidentės atžvilgiu, ir nuoširdus neatsakomybės prisiėmimas, ir greitas kaltųjų demaskavimas, ir drąsus kolegų, papuolusių į bėdą, gynimas, ir „kietas“ požiūris į šaudymą ir visa kita.
Šį ministro pareiškimą galime traktuoti (galime ir netraktuoti) kaip šūvį į politinę perspektyvą. Labai tikėtina – šis šūvis bus sėkmingesnis už pareigūno šūvį į automobilio padangas. Netrukus ateis rinkimai į Seimą, po to ir prezidentus. Tada ir pamatysime – pataikė ministras į dešimtuką ar šiek tiek nepataikė.
Kaip ten bebūtų, bet jau šiandien galime konstatuoti, kad ministras laimėjo. Jis tragišką įvykį, kurio nemalonus šešėlis galėjo kristi ant jam pavaldžios institucijos – VSAT‘o, pavertė savo politine sėkme.
Ministro pareiškimas, jo pasisakymai, spendžiant iš internautų komentar bei publikacijų žiniasklaidoje, yra sutinkami palankiai ar net labai palankiai. Tai geras ženklas, geras pažadas ateičiai. Nėra abejonės, – šalies politinis elitas, tuo pačiu ir Lietuva, praturtėjo dar viena ryškia politine asmenybe.