E-balsavimas yra greitas, tikslus ir patogus būdas išreikšti savo balsą. E-balsavimo naudojimas (manoma) padidintų rinkėjų dalyvavimą, ilgalaikėje perspektyvoje leistų sutaupyti mokesčių mokėtojų lėšų. E-balsavimas yra matomas kaip demokratijos evoliucijos, modernizavimo forma. Išmaniųjų technologijų amžiuje elektroninis balsavimas matomas kaip politinio proceso racionalizavimas ir pavertimas labiau prieinamu. Jei galime rinktis geriausią Lietuvos talentą, kodėl negalime rinkti valstybės vadovo. Taip jau nutinka, kad dažnai elektroninio balsavimo proponentai labiau pasitiki technologijomis ir internetu nei Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausiąja rinkimų komisija.
Palikime „nepakeičiamąjį“ Vaigauską nuošalėje ir pagvildenkime, kokie yra argumentai prieš elektroninio balsavimo įvedimą Lietuvoje. Skaidrumo stoka, ribotas e-balsavimo sistemos supratimas (kur nueina mano balsas), anonimiškumo užtikrinimo rizika, galima manipuliacija asmenų, galinčių prieiti prie technologinių išteklių, neįmanoma suderinti poreikio išlaikyti rinkėjo anonimiškumą ir jo išreikšto balso patikrinamumą. Jei balsavau „už“ paspausdamas pelę, ar esu tikras, kad mano balsas „už“ netapo balsu „prieš“ dėl technologinės klaidos ar sąmoningos nusikalstamos veikos?
Tada e-balsavimo entuziastai prabyla apie galimybę balsavimo teisę susieti su didėjančiu elektroninės bankininkystės vartotojų skaičiumi. Iš tiesų, elektroninės bankininkystės pranašumai žinomi daugeliui, o ir elektroninio pinigų grobstymo atvejai yra vienetiniai. Šiuo atveju skeptikai primena, kad elektroninės bankininkystės vartotojas, atlikęs bankinį pavedimą, gali pasitikrinti, ar šis pavedimas įvykdytas teisingai, paprašydamas operacijos išrašo. Elektroninio balsavimo atveju toks išrašas, patvirtinantis, kaip balsavo rinkėjas, pažeistų balsavimo slaptumo įpareigojimą. Lietuvos Respublikos Konstitucija sako, kad balsavimas turi būti anonimiškas. Jei įmanoma balsavimą patikrinti, dingsta anonimiškumas, o jei anonimiškumas lieka, niekas negali garantuoti, kad slapčia nebus keičiamas rinkėjo pasirinkimas. Painu? Taip. Deja, painumas nėra geras dalykas, kai kalbame apie demokratinius rinkimus ar skaidrų politinį procesą.
Analizuojame toliau. Bet Estija gali, o mes ne? Iš tiesų, Estija įgyvendina e-balsavimą jau nuo 2005-ųjų, o 2011 metais 24 proc. rinkėjų balsavo internetu. Vis dėlto tais pačiais 2011 metais Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) atkreipė dėmesį į šalies elektroninio balsavimo sistemos trūkumus ir iš to kylančias potencialias grėsmes. ESBO kvestionavo elektroninio balsavimo skaidrumą, kritikavo vietinės Vyriausiosios rinkimų komisijos narių galimybes ir kompetenciją patikrinti technologinio e-balsavimo įgyvendinimo patikimumą, vietos įstatymai taip pat nenumatė, kaip internetinio balsavimo rezultatai gali būti pripažinti negaliojančiais. Skaudžias elektroninio balsavimo manipuliavimo pamokas teko patirti ir valdančiosios Reformų partijos vadovams. Dar praėjusių metų vasarą paaiškėjo, kad vidiniame partijos balsavime internetu viena iš partijos lyderių buvo įtariama perkanti elektroninius balsus. Aišku, tai vidinis partinis balsavimas, ne e-balsavimas nacionaliniu lygiu, bet e-balsavimo sistemų technologinis progresas atitinkamai verčia pasitempti ir suinteresuotus asmenis pasinaudoti šios sistemos spragomis vykdant neteisėtą veiklą.
O kaipgi kitos Europos šalys? E-balsavimo rėmėjams žinios nekokios.
Olandijoje dvidešimt metų vykdytas elektroninis balsavimas buvo nutrauktas 2008 metais dėl nepakankamo sistemos saugumo užtikrinimo. Airijoje 2005–2009 metais įgyvendintas elektroninis balsavimas buvo nutrauktas, nes sistema neužtikrino pakankamos apsaugos ir reikalavo per didelių investicijų. Vokietijoje 2009 metais Konstitucinis Teismas pripažino e-balsavimą antikonstituciniu. Jungtinė Karalystė 2005 metais vykdė bandomuosius e-balsavimo projektus vietos savivaldybėse. Išanalizavusi patirtį vietos Vyriausybė pateikė išvadas, kuriose nurodoma, kad e-balsavimas yra brangus, generuoja tik minimaliai didesnį rinkėjų aktyvumą ir nesudaro galimybių tinkamai audituoti rinkimų sistemos.
Nuo tų laikų, kai pasaulyje vyko pirmieji rinkimai, buvo bandoma klastoti laisvai reiškiamą rinkėjų valią. 2012 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose Mičigano universiteto studentai patikrino Vašingtono Kolumbijos apygardos elektroninio balsavimo sistemos patikimumą. Studentams pavyko įsilaužti į sistemą ir pakeisti rinkėjų išreikštą valią. Po tokio sėkmingo bandymo „Wall Street Journal“ išleido antraštę „Ar kiti rinkimų rezultatai bus suklastoti programišių?“
E-balsavimo saugumas neturėtų tapti politiniu klausimu. Tai techninis klausimas. Į e-balsavimo įteisinimą reiktų pažvelgti iš kibernetinio saugumo perspektyvos. O kol nėra technologinio sprendimo, galinčio užtikrinti visapusišką saugumą, anonimiškumą ir kartu balsų patikrinamumą, vargu ar įmanoma įgyvendinti teisėtą e-balsavimą.