- Jūsų naujausią darbą – biografinę interviu knygą su dailininku Petru Repšiu „Piešimas buvo tarsi durys“, perskaičiau vienu prisėdimu. Prisipažinsiu, maniau, kad istoriko rašyta knyga bus labiau akademiška. Specialiai vengėte akademiškumo?
- Knygos rašymo stilius susiformavo natūraliai, tam palankus interviu žanras. Pokalbio arba susirašinėjimo metu žmonės jaučiasi laisviau, mažiau apsiginklavę teorinėmis sąvokomis ir gelžbetoniniais argumentais. Pašnekovas Petras Repšys yra puikus gyvenimo stebėtojas ir istorijų pasakotojas. Interviu – lyg tango, kuris šokamas dviese, todėl toks ir rezultatas – ne sunkiasvorė, ne akademinė knyga.
Galima sakyti, tokio rezultato sąmoningai siekėme kartu su knygos bendraautoriumi.
- Kuris dailininko pasakojimas apie gyvenimą ir darbą sovietmečiu sulaužė išankstinius stereotipus?
- Sovietmetis nebuvo vienspalvis - buvo vietos ir ironijai, ir autoironijai, ir kūrybiškumui, tačiau visą tai reikėjo sunkiai, o kartais - ir gudriai išsikovoti.
Bendraujant su P. Repšiu, teko patirti, kaip skausmingai šis žmogus ir jo artimi draugai ėjo kūrybiniu keliu. Jiems beveik kasdien teko spręsti asmeninės laisvės lygtį. Bent centimetrą laisvės tekdavo atsikovoti kasdien. Kalbantis su juo, vis pagaudavau save mąstant – kokia brangi yra laisvė.
- Mane iki ašarų prajuokino knygoje aprašytas absurdo epizodas, kaip buvo atsiskaitoma su skulptūros „Eglė žalčių karalienė“ autoriumi Juozu Kalinausku. Viskas tuo metu valdžios buvo reglamentuota, kainos surašytos – už žmogaus skulptūrą – tiek, už gyvūno – tiek, už augalo - tiek. Taigi J. Kalinauskui (citata): „Už eglę moka kaip už moterį, o už žaltį, kuris apsivyniojęs aplink kelmą, nemoka. Kalinauskas pirštu parodė žaltį. Kainyne, šliužų skyriuje, nurodyta suma. Viskas aišku. Tada Kalinauskas ir sako: „Bet šitas žaltys tai iš tikrųjų yra vyras“. Gediminas Jokūbonis (Vilniaus „Dailės“ kombinato dailininkas – I. L past.) neatlaikė ir pasakė: „Gerai, Kalinauskai, mes tau už žaltį sumokėsim kaip už vyrą, o už eglę kaip už medį“.
- Nors Petras nevengė į daugelį dalykų pažiūrėti su humoru, bet šis siužetas man irgi įstrigo labiausiai. Tai ir labai graudi, ir labai juokinga istorija, parodanti, kaip toli jau nuo mūsų nutolusi sovietmečio epocha. Nuostabu ir keista – kokia kitokia ta dar visai neseniai egzistavusi praeitis.
- Na, ir jau mažiausiai istoriko ir dailininko pašnekesių knygoje tikėjausi aptikti kruopščiai surašyto kai kurių produktų sąrašo: spirituoto vyno „rašalo“ butelis (1,02 rb), cigarečių pakelis „Prima“ (14 kp), karbonadas su bulvių koše (1 rb), arbatos stiklinė (2 kp) ir t.t.
- Petrui atrodė labai svarbu pasakoti ne tik apie to meto kūrybą, bet ir buitinius dalykus. Galbūt tai ir stebins. Pradžioje ir aš kiek pasvarsčiau, ar tai neiškris iš knygos konteksto, bet vėliau supratau, kad kasdienybės istorijos fragmentai irgi yra svarbios gyvenimo detalės, kurios, beje, labai greitai užsimiršta. Žinau, kad dėl kainų Petras konsultavosi ir tikslinosi su savo draugais. Visa tai tik dar kartą primena – ir kūrėjai ne vien tik padebesiais skraidžioja, tuo tarpu istorikams įdomios ne vien tik „dvasingos“ temos.
Svarbus ir kitas sąrašas, kurį pateikia Petras. Jis tiksliai surašė, kokiose dirbtuvėse Vilniaus senamiestyje kūrė garsiausi to meto menininkai. Tai gali būti labai svarbūs faktai ateičiai.
- Iš klausimų, kuriuos pateikiate pašnekovui, matyti, kad gerai žinojote jo biografiją, faktus apie jo artimiausią aplinką. Tai išsiaiškinote bendraudamas ar kuitėtės archyvuose?
- Ar ilgai tęsėsi jūsų bendras darbas? Dažniausiai menininkai nėra labai disciplinuoti.
- Nuo sumanymo iki knygos pasirodymo praėjo penkeri metai. Viena vertus, atrodytų, labai daug laiko sugaišome, tačiau planuoti mūsų darbus buvo ganėtinai lengva. Nepaisant to, kad Petras Repšys palieka laisvo, bohemiško, po Vilnių ramiai vaikštinėjančio ir su pažįstamais besišnekučiuojančio žmogaus įspūdį, iš tikrųjų yra labai susitelkęs ir atsakingas žmogus. Iš anksto sutardavome, kiek ir kada skirsime laiko šiam darbui. Tai buvo mūsų abiejų juodas ir kruopštus darbas, o taip pat ir linksmos džiazinės improvizacijos. Jis yra padaręs daugybę darbų, o tai gali tik labai susitelkęs žmogus. Nedisciplinuotas tiek daug nuveikti nepajėgtų.
- Judu esate skirtingų kartų atstovai, skirtingų patirčių žmonės. Tai jums šiame darbe labiau padėjo ar labiau trukdė?
- Žinoma, mūsų patirtys labai ir net per daug skirtingos. Jaučiau tarp mūsų egzistuojantį patirties plyšį, bet, viliuosi, jis nebuvo per didelis. Mano nepatirtis kai kada ir buvo mano stiprioji pusė. Matydavau, kad nesuprantu vieno ar kito dalyko, kuris Petrui savaime aiškus. Prašydavau detaliai paaiškinti, norėjau, kad nebeliktų klaustukų kitiems nežinantiems.
- Kodėl nusprendėte rašyti knygą būtent su Petru Repšiu?
- Jis, mano nuomone, pats istoriškiausias dabar gyvenantis lietuvis dailininkas. Niekas kitas neskyrė tiek daug jėgų apmąstant ir piešiant, tapant, liejant medaliuose tam tikrus istorinius siužetus. Aš labiausiai domiuosi dalykais, susijusiais su istorija, todėl man buvo labai įdomu, kaip žmogus, atstovaujantis dailės pasauliui, susidomėjo praeitimi, kokiais būdais pastaroji jį užvaldė ir ilgus dešimtmečius nepaleido. Istorija buvo tas dėmuo, kuris mus suvesdavo į vieną teritoriją.
- Kuris iš dailininko darbų jus labiausiai žavi?
- Knygoje P. Repšys nepeikia santvarkos, kurioje gyveno, žinoma, ir negiria, nedejuoja dėl to, o tiesiog pasakoja, kaip tada gyveno ir dirbo. Apie ką byloja tokia jo pozicija?
- Jis nenori gailėtis savęs, savo kartos žmonių. Jis nedemonstruoja liūdesio. Verkiantis ir nieko nedarantis žmogus tikrai yra blogesnėje situacijoje už tą, kuris bando pakeisti jį netenkinančią aplinką. Jis nenorėjo liūdėti ir skųstis, tačiau iš pasakojimų aišku, kad laikas nebuvo lengvas. Bandymas daryti tai, ką nori, kainavo daugybę dvasinės energijos. Jis yra sakęs: „Gerai, kad sovietmečiu buvau jaunas, nes dabar, būdamas senas, vargu ar atlaikyčiau visą tą absurdą, ideologinį presą“.
- Tyrinėjate vėlyvąjį sovietmetį, rašote apie jį. Kodėl susidomėjote būtent tuo periodu? Galbūt todėl, kad jūsų vaikystė ir paauglystė taip pat prabėgo sovietmečiu?
- Iš dalies taip. Kai kuriuos istorijos reiškinius ir fenomenus mums tarsi gintaro gabaliukus jūra vis dar išmeta ant smėlio, tačiau juose kartais pasitaikantys inkliuzai - jau negyva, sustingusi praeitis. Mane gi labiausiai domina tai, kaip gyvoji praeitis su dabartimi kalbasi arba pykstasi. Vėlyvasis sovietmetis ypač palankus tyrinėti, nes jame gyvenę žmonės ir dabar dar yra šalia, dirba, kuria, gali paliudyti apie savo patirtis, taip sukurdami savotiškus tiltus tarp vakardienos ir šiandienos.
- Ką jūs pats labiausiai prisimenate iš to meto?
Sovietmetis mano prisiminimuose grįžta ir raudona spalva, kai pro langą stebėdavau Vytauto gatve su transparantais žygiuojančius žmones Juliaus Janonio skulptūros link.
Nerūpestingai sovietinei vaikystei, kuomet, mirus eiliniam generaliniam sekretoriui, per televizorių rodydavo mirtiną nuobodulį kėlusį baletą „Gulbių ežeras“, galas atėjo su Gorbačiovo perestroika.
Man pasisekė, kad lemtingos permainos prasidėjo tuomet, kai iš vaikystės žengiau į paauglystės laikotarpį, kuomet ima kilti vis daugiau klausimų ir taip svarbu į juos gauti nesumeluotus atsakymus.
- Ką planuojate ateičiai?
- Esu susirašęs keletą temų, kuriomis norėčiau plačiau pasidomėti. Tačiau tikrai žinau, kad mane ir toliau domins kai kurių žmonių likimai. Man atrodo, kad istorikams reikia kalbėti ne tik apie istorines schemas, stengtis modeliuoti globalinius praeities paveikslus, bet ir dėmesingai stebėti žmonių gyvenimus. Beje, esu įsitikinęs, kad jau atėjo metas domėtis ir pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, nes daugelis dalykų stebėtinai greitai užsimiršta. Žmonės ir miestai neatpažįstamai keičiasi. Reikia skubėti fiksuoti kaitą.