Pralaiminčių visuomenių pavyzdžių galima pamatyti Amerikos indėnų rezervatuose ar treilerių vagonėliuose gyvenančių žmonių bendruomenėse. Nors čia reikėtų pridurti, kad amerikietiškos „nugalėtojų dvasios“ simbolis – septynis kart „Tour de France“ laimėtojas Lancas Armstrongas – yra kilęs iš treilerių bendruomenės.
Amerikos indėnų rezervatai, bent jau tie dveji, kuriuose teko pabuvoti, yra persismelkę neviltimi, bejėgiškumu, depresija ir alkoholiu. Ir taip pat bejėgišku pykčiu prieš „juos“ – valdžią, baltuosius ar globalizaciją. Kas lėmė tokios pralaiminčios visuomenės susiformavimą? Ogi pralaimėjimas, sutriuškinimas ir savigarbos praradimas.
Prie laiminčių bendruomenių galima priskirti daugumą anglakalbių šalių. Jungtinėse Valstijose nors ir apstu kritikos savo šaliai, visgi neabejojama, kad „Amerika – geriausia šalis pasaulyje“. Aišku, panašių pareiškimų būna ir kitose šalyse, bet tikriausiai vienintelėje JAV tai ištariama visai rimtai, tuo tikima ir tai dažnai kartojama. Na, iš dalies tai yra „objektyvu“, nes dauguma amerikiečių apsilankę užsienyje iš tiesų grįžta su nuomone, kad „pas mus geriau“.
Kita problema, kad dažnai amerikiečiai, teigiamai vertindami savo šalį, patys jaučiasi „nevykėliais“, nes nesugebėjo būti tokie sėkmingi kaip tie kiti, „kuriuos rodo per televizorių“. Anglai taip pat jaučiasi laiminčia visuomene, nors ir su nostalgija prarastai savo imperijai. Tačiau jų teigiamas požiūris į save yra grįstas ne tik didinga praeitimi ar anglų kalbos dominavimu pasaulyje, bet ir tikėjimu, kad pagarba asmens laisvei, teisingumas ir įstatymo viršenybė Anglijoje yra labiau gerbiami nei kitur, o ypač kontinentinėje Europoje.
Tiek amerikiečių, tiek anglų pasąmoninis savęs apibrėžimas, prasideda nuo teigimo, kad „ mes gyvename viename iš geriausių iš visų įmanomų pasaulių ir iš esmės esame sėkminga visuomenė, kuri gali išspręsti savo problemas ir kurioje daugumai žmonių yra gera gyventi”. Ir tik tuomet, antroje vietoje, prasideda begalinis įvairių problemų, neteisybių ir nuoskaudų sąrašas. Kitaip sakant, visuomenės savęs suvokimas stovi ant tvirto teigiamo pamato, ant kurio statoma, perstatoma ir restauruojama visa tai, kas galbūt nėra idealu ir gali būti padaryta geriau.
Lietuvių visuomenėje taip pat yra stiprus to teigiamo tikėjimo savimi grūdas. Kaip bebūtų, Lietuvos ekonomika vystėsi ganėtinai sėkmingai per pastaruosius penkiolika metų. Nors šiuo metu daug kalbama apie krizę, iš tiesų Lietuvos ekonomikos nuosmukis 1990-1993 metais buvo daugeliu atveju didesnis nei Didžiosios Depresijos metu Amerikoje ir Lietuvos visuomenė sėkmingai atlaikė šį iššūkį.
Lietuvos krepšinio psichologija taip pat remiasi „aksioma“, kad daug dirbant ir treniruojantis, pasirenkant gerą strategiją ir žaidžiant komandiškai galima nugalėti bet kurią komandą.
Kita vertus, jei būtų įmanoma atlikti psicholingvistinę dabartinio lietuvių kalbos „srauto“ (naudojamo tiek virtuvėje, troleibuse, mokykloje ar televizijoje) analizę, ko gero paaiškėtų, kad jame itin dominuoja žodžiai su „ne“ konstrukcija. Ne, neduosiu, neparduosiu, nepasiduosiu, neleisiu, neapgaus, nepatikėsiu, nesileisiu mulkinamas, negalima, niekada, nereikia, nenoriu...
Galbūt nesąmoningai iškart atsistojama į gynybinę poziciją – visų pirma stengiamasi apsiginti, neužleisti savo teritorijos, neleisti būti vadovaujamam. Todėl bet kokia kaita – nauji įstatymai, mokesčių pakeitimai, naujas vadovas darbe – yra visų pirma suvokiama kaip grėsmė ir pasitinkama su įtarumu.
Kita vertus, amerikietiškame žodžių sraute yra gerokai proaktyvių žodžių – darysiu, nugalėsiu, bendradarbiausiu, kandidatuosiu, siūlysiu, tarsiuosi, statysiu, įkursiu, keisiu... Tikėkimės, kad lietuviškas žodžių srautas irgi palengva kis šia linkme.
Ganėtinai tipiška yra ir dabartinė Lietuvos prezidentinių rinkimų situacija. Mano manymu, viena pagrindiniu priežasčių, kodėl dar nežinome pagrindinių kandidatų yra tai, kad aktyviai veržtis į prezidentus “yra negražu”. Reikia laukti kol kiti tave dešimtkart pasiūlys ir tuomet tarsi nenorom sutikti – „na nelabai noriu, bet pareiga šaukia“. Amerikietiškas – „aš tikrai laimėsiu šiuos rinkimus“ ar „kai aš būsiu Amerikos prezidentas“ – Lietuvoje kol kas dar nebūtų suprastas ir būtų palaikytas arogancija.
Taigi, prie jau pasiūlyto lietuvių kaip „drąsios visuomenės“ įvaizdžio, tikrai reikėtų pridėti „sėkmingos ir laiminčios“ visuomenės įvaizdį. Ir ne tiek išorinį įvaizdį, bet vidinę jauseną. Tačiau tokia jausena nesukuriama per mėnesį ar metus, tam reikia bent jau dešimtmečių. Tam reikia sąmoningų pastangų teigiamai vertinti save ir aplinkinius, įskaitant ir tą pačią valstybę ir jos institucijas. Ar valstybės institucijos iš tiesų taip prastai dirba? O gal tai tiesiog inertiško neigiamo savęs vertinimo pasekmė, neleidžianti padaryti objektyvesnio įvertinimo?
Laiminčios visuomenės kūrimas iš dalies yra išsipildanti pranašystė. Jei visuomenė pradeda teigiamai save vertinti, kelti sau realius tikslus ir objektyviai vertina daromą pažangą, netrukus tokia visuomenė iš tiesų pradės save priskirti prie laiminčių visuomenių, kuriose gera gyventi.