Nė vienas nėra tobulybė, net ir gražuolės, dirbančios fotomodeliais, gali būti ekspromtu prigautos ne taip prisimerkusios ar kvailu rakursu. Bet kad taip tankiai ir vieningai žmonės šaipytųsi iš kokio nors žinomesnio asmens kaip šaiposi iš I. Šimonytės ir kitų šios kadencijos ministrų fizionomijų bei drabužių, ypač retas atvejis.
Partiečių komunikacijos specialistai karščiuoja ir klaiksta, suvokdami, kad jų banalios viešųjų ryšių strategijos jau visai neveikia. Tuo metu TV laidose vis tos pačios rotuojamos galvos, pristatomos kaip politologai ar ekspertai, bijodamos įžeisti savus politikus, kažką atsargiai ir per aplinkui vapa apie „neteisingą Vyriausybės komunikaciją“, tačiau vis tiek nieko konkretaus nepasiūlo.
Pirmiausia jiems išduosiu paslaptį: visuomenė nebegali normaliai žiūrėti į ministrus, juos mato vien kaip iškamšas, kaliauses arba tarybinių veikėjų parodijas visai ne dėl jų išvaizdos. Ir realybėje jie nėra tokie baisūs kaip (įsi)vaizduojami.
Gali būti, jog rinkėjams iš tikro labiausiai kliūva ne valdančiųjų asmenų fiziniai duomenys ar manieros, o elegancijos ir grakštumo trūkumas, visiškas nelankstumas, nevalyvumas jų vykdomoje politikoje.
Nusivylę piliečiai pasąmoningai negali pakęsti nelogiškų, nukreiptų prieš mokesčių mokėtojų bei verslo interesus konservatorių bei laisviečių sprendimų, o pašaipos iš tarpudančio ar kokios kvarbatkos iš tiesų tėra tik susikaupusio bendro gyventojų nepasitenkinimo valdžia metafora.
Todėl mūsų ministrai, norėdami sulaukti bent šiokios tokios tolerancijos, turėtų pradėti pirmiausia taisyti ne aprangos, bet darbo stilių. Tada žmonės pakęstų juos labiau ir būtų atlaidūs, net jei šie raugėtų ir snarglėtųsi.
Lietuvos likimui neabejingi piliečiai lygiai taip pat juokiasi ne tiek iš stačiokiškų, arogantiškų politikų frazių, kiek iš jose slypinčios veidmainystės, dvejopų standartų. Jei dar praeitais metais mūsų valdantieji savo nekompetencijas ir akivaizdžius žmogaus teisių pažeidimus galėjo dangstyti beatodairiška kova su Covid-19, tai šiais metais įsibėgėjo naujos primityvios manipuliacijos: dėl visų nesėkmių, aferų ir užsienio politikos, jei tą chaosą išvis galima vadinti politika, jie kaltina mistinius algoritmus elektros biržoje ir, aišku, karą Ukrainoje.
Ne visi apdovanoti puikia iškalba. Išprusimo stingančius ar bendravimo sutrikimų kamuojamus politikus galima pamokyti sumažinti auditorijos baimę, taisyklingai ir aiškiai tarti dažnai jų kalboje pasikartojančius žodžius, kurių yra ne ką daugiau nei kad buvo įvaldžiusi Eločka Ščiukina.
Minčių raiškos problemų turinčius partinius galima išmokyti truputį tonuoti, sustiprinti balsą ir nespygauti isteriškai (nors Maldeikiukui tai greičiausiai nepadėtų, bet tiek tos – ne apie jį juk aš čia). Tačiau gyventojų neapykanta jiems ne tik kad nesumažės – piktdžiuga tik augs, jokie retorikos meno žinovai nepadės, jei viešieji kalbėtojai nesistengs pirmiausia pakeisti savo santykio su aplinka apskritai.
Jie turi dėti pastangas, kad skaidrios mintys persverstų jų galvose dominuojantį tamsumą. Kai į politiką įsitrynusių asmenų mąstymas taps sveikesnis ir švaresnis, o ketinimai – humaniškesni, žodžiai patys plauks iš jų burnos ne kaip glitnūs, nuodingi šliužai ir bjaurūs ropliai, o kaip rožių žiedlapiai, pertepti liepų medumi, ir tik tuomet jau bus prasminga tobulinti antraeilius dalykus – sakinių struktūrą, leksiką, kirčiavimą bei toną. Kitaip tariant, pradėti taisyti sagas, kai po paltu – tuštuma ir nėra ant ko pamatuoti, dažnai beprasmiška.
Kita svarbi sąlyga – rinkėjams įtikti. Būtent – įtikti. Nors reti „išsišokėliai“, kurie bando atsižvelgti į gyventojų pageidavimus ir vertybes, vadinami populistais ir kitaip menkinami, iš tikro tamsuoliai yra būtent tie tautos išrinktieji, kurie atvirai iš mūsų tyčiojasi ir teigia priešingai nei esti realybėje, pavyzdžiui, kad ši Vyriausybė „yra geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai“, ir elgiasi žymiai agresyviau nei prieš rinkimus žadėjo arba daro visiškai ką kita, nei juos rinkę žmonės reikalauja.
Mūsų garsiesiem ministrams, seimūnams paprastus dalykus prisiminti gali būti sudėtinga, bet bent jų patarėjai turėtų nepamiršti: tautos į valdžią patikėti asmenys eina žmonėms tarnauti – ne persekioti gyventojų, bet jiems tarnauti ir pildyti jų norų. Jei dar tiksliau, savo rinkėjus, tiksliau, darbdavius, stengtis padaryti laimingesnius. Visų padaryti vienodai laimingų neįmanoma, bet įdėti pastangų – tikrai galima.
Visi mes pagal galimybes turime vieni kitiems kurti laimę, ir kiekvienos profesijos atstovų tikslas yra kitus padaryti laimingesnius. Gydytojų misija – ligonius išgydyti, kad šie mažiau kentėtų nuo skausmų ir tokiu būdu taptų laimingesni. Mokytojai vaikus turi taip mokyti, kad šie mokykloje įgytas žinias sėkmingai pritaikytų gyvenime ir taptų laimingi. Lavonų grimuotojai ir duobkasiai, net ir tie, jei pasigilintume, dirba vien tam, kad gedintieji taptų laimingesni. Rūmų klounai irgi reikalingi tik tam, kad aplinkinius padarytų laimingesnius. Taip kad ir politikai – ne išimtis, ir jie turėtų įsisąmoninti, jog pagrindinė jų užduotis – daryti žmones laimingus. Aišku, ne vien iš savų rato.
Patikrinti, kaip pavyksta šį tikslą įgyvendinti, paprasta – viso labo patarėjai savo seimūnų ir ministrų turėtų paklausti ir apsvarstyti, ar nuo to, ką jie šiuo metu išdarinėja, dauguma piliečių tampa laimingesni, o jei didesnė dalis nesijaučia laimingi arba jaučiasi mažiau laimingi nei anksčiau, tai tuomet ką galima būtų pakeisti, kad tautiečiai pasijaustų jaukiau ir saugiau savo šalyje.
Siekiant išsiaiškinti tikrus žmonių lūkesčius ir poreikius, reikia ne visuomenės apklausas su sau palankiai suformuluotais klausimais užsakinėti, ne oponentus ir kitaip mąstančius primityviai juodinti, per valstybės šventes apsistačius barikadomis ar kitaip slopinant vien simptomus. Vertėtų atsisukti į esmę, į pasakų išmintį. Pamenate istorijas, kaip karaliai ir princai persirengdavo paprastais žmogeliais ir elgetomis, kad išgirstų, ką apie juos mano tie, kurie gyvena už pilies ar dvaro ribų?
Tą patį turėtų padaryti mūsų išrinktieji – neatpažįstamai pakeitę įvaizdį, nepabijoję paišdykauti su perukais, charakteringu makiažu ir anksčiau nedėvėtomis drapanomis ar, reikalui esant, išmoningai persikūniję į kitos lyties personažus (transgenderizmas juk dabar nėra gėda, tiesa?), galėtų gyvai pasiklausyti, ką apie valdančiuosius, o ypač – šventuosius konservatorių stabukus, galvoja ir šneka atsitiktiniai praeiviai – ne pataikūnai, siekiantys politinės karjeros ir bandantys prisišlieti prie valdžios, ne samdyti rašeivos, vien atkartojantys oficialią mitologiją, ne nuomonės formuotojai, tik ir žiūrintys, kaip pasidaryti lengvo pinigėlio iš propaganda besirūpinančių fondukų, o niekaip su partija ir neaiškiomis leftistinės kilmės organizacijomis nesusisaistę šios šalies gyventojai.
Jau persirengus ir pasikeitus taip, kad net kolegos iš tų pačių ministerijų kabinetų ar Seimo belangės nepažintų, geriausia įsilieti į tokią dinamišką, gyvybės pilną vietą, kur spiečiasi pačių įvairiausių sluoksnių žmonės – nuo bėdžių iki milijonierių, nuo gatvinių iki inteligentų. Pagalvojau, visai tiktų Kalvarijų turgus Vilniuje.
Taigi, mūsų herojams, pasiryžusiems įsijausti į svetimus, kad ir stigmatizuojamų marginalų arba – atvirkščiai – gerbiamų, daug uždirbančių ūkininkų bei darbščių prekeivių, vaidmenis, liks tik sąmoksliškai pasklisti minioje, ausis įtempti ir viską konspektuoti.
Jei nesigirdės kalbų apie einamus politinius klausimus, tegul patys jas ir paprovokuoja, užlaiko pirkėjų eiles, ilgiau pašneka su pardavėjais – pastarieji mėgsta plepėti, yra komunikabilūs ir atviraširdžiai. Jie nevengia pafilosofuoti, tad nereikėtų kratytis ir esminės – laimės – temos. Žmonės tikrai pasidalys mintimis, kokia jiems laimė išlaikyti šituos valdančiuosius.
