Pasirodo, ministras iš tikro šitaip komentavo. Net anuomet populiarios laidos „Klausimėlis“ korespondentai provincijos praeiviams be diplomų ir be jokių politinės karjeros ambicijų, tik su žemiausiais instinktyviais poreikiais nebūtų drįsę pateikti tokio klausimo, nes atsakymas į jį peržengia tam tikro žinių lygio reikalavimų ribas ir labiau atspindi žmogaus adekvatumą, o ne išprusimą. Tačiau atsakyti nesugebėjo asmuo, atsakingas už savo šalies jaunosios kartos ugdymo kokybę.
Jam buvo pateiktas klausimas ne apie geodeziją, fengšui, eutrofikaciją ar defloraciją ir ne apie Galaktikos skersės teorijas, nors tokios žinios jokiam ministrui nepakenktų. Net ne apie makiažui naudojamų šešėlių tonų derinius. Tai buvo klausimas apie paprasčiausią biologinį, prigimtinį dalyką, į kurį įsikerta visi pradinukai, net ir dauguma darželinukų supranta.
Lygiai taip pat kiekvienas suaugęs žmogus, nepriklausomai nuo to, koks tiksliai jo amžius, koks išsilavinimas, kokia profesija, turi gebėti pasakyti, kiek nosyje yra šnervių, ir parodyti, kurioje kūno pusėje yra širdis, o ne išsisukinėti, baksnodamas į medikus, ir aiškinti, kad tai – ne jo sritis.
Kiek, tarkim, yra lytinės tapatybės sutrikimų, net ir švietimo ministras neprivalo žinoti, kadangi jis – ne psichiatras. Tačiau, kiek tiksliai yra lyčių, jis išlementi privalo. Net jei gamtoje egzistuotų, tarkim, 72 homo sapiens rūšies lytys, vis tiek ministras jas visas turėtų mokėti, nes, šiaip ar taip, jis – asmuo, net nacionaliniu lygiu darantis daugiausia įtakos vaikų švietimo vadybai bei edukacijos procesams.
Jei ministras turėtų humoro jausmą, tai galėtų į tokį primityvų klausimą atsakyti irgi klausimu: „O kiek reikia, kad būtų?“, ir nekvaili rinkėjai jį būtų supratę ir dar jam už tai paploję.
Kita vertus, nereikėtų stebėtis, kad švietimo ministras nesugebėjo suformuluoti konkretaus atsakymo į absoliučiai vaikišką klausimą. Jis – ne vienas toks tarp valdančiųjų. Praktiškai nė vienas dabartinis ministras nežino pamatinių dalykų ir nesusitvarko su informacija, kurią turėjo gauti dar vaikystėje, o panaudoti gali savo darbe.
Labanoro giria išretinta, išpešiota kaip niekad anksčiau. Kadangi joje vasaroju nuo vaikystės, tai galiu palyginti, ir širdį dėl jos naikinimo maudžia jau nuo šlovingųjų „valstiečių“ valdymo laikų. Miškai niokojami regioniniuose parkuose, praktiškai krizė. Negana to, medienos importas iš Rusijos ir Baltarusijos pristabdytas ir suvaržytas. O tuo metu Aplinkos ministerija siūlo didinti valstybinių miškų kirtimo plotus.
Vadinasi, galima kelti prielaidą, kad ir dabartinis aplinkos ministras Simonas Gentvilas nėra girdėjęs apie medžių naudą gamtai ir žmogui. Jis gali nežinoti versijos apie ypatingas maldyklinio fikuso, po kuriuo nušvito ir Buda tapo Sidharta Gautama, savybių. Tebūnie. Šiaip ar taip, tropinis, ne mūsų platumų augalas.
Tačiau paprasčiausios bendrosios žinios apie medžių naudą žmonėms ir visai ekosistemai vyrui, atsakingam už gamtos išsaugojimą, praverstų, ypač šiais nerimastingais klimato pokyčių ir „tvarios ekologijos“ skatinimo laikais.
O štai kultūros ministras Simonas Kairys suspindėjo išskirtine erudicija, pradėjęs „teikti rekomendacijas“ dėl rusų klasikos šalinimo iš teatrų repertuarų, ir prisirekomendavo tiek, kad Lietuvos operos ir baleto teatras išėmė Igorį Stravinskį.
Vis dėlto ikoninis rimčiausių šios vyriausybės personažų neišmanymo pavyzdys – sveikatos apsaugos didžiavyris Arūnas Dulkys, kuris per vieną interviu žurnalistams gyrėsi, kad jis ypač atsakingą postą gavo dėl to, kad nieko nežino, esą Lietuvai reikia būtent tokių – nieko nežinančių – ministrų.
Susidaro įspūdis, kad nežinojimas ir neišmanymas yra svarbiausias kriterijus atrankai į šios kadencijos valdančiųjų atsakingiausias pareigas. Ne specifinės ir kuo gilesnės žinios, ne patirtis, net ne diplomai, o pačių elementariausių žinių trūkumas, pageidautina – ir intelekto bei adekvatumo deficitas.
Jei taip toliau, tai greitai konkursuose į ministrus bus pasitelkiami klausimai apie tai, kokios spalvos sniegas, kiek bus dukart du arba kurios lietuviškos raidės gali turėti nosinę. Žinoma, svarbias pareigas iškovos kandidatai, pateikę daugiausia klaidingų atsakymų arba tiesiai prisipažinę, kad nežino.
Primena chunveibinų veikimo ir indoktrinacijos metodus. Per Kultūrinę revoliuciją Mao Dzedongo valdomoje Kinijoje „tvarkdariai“ traukė iš senų religijų ir filosofijos sistemų paradoksais pasižyminčias išminčių citatas ir, jas truputį iškraipę ar nežymiai performulavę, pavertė lozungais, skatinančiais kultūros ir žmogiškumo destrukciją.
Pavyzdžiui, dzenbudistai turi gilų posakį, verčiamą maždaug taip: „Užmušk savo tėvus, užmušk dievus, užmušk mokytoją“. Kad jį visiškai tyrai suvoktume, verčiau studijuoti budizmą. Bet pirma skubu nuraminti: budistai neniekina tėvų ir nesikėsina į gimdytojų ar apskritai žmonių gyvybes, atvirkščiai – skatina atjautą ir toleranciją, o šeimą laiko vertybe.
Toji mintis – gan sudėtinga, bet iš esmės ji reiškia, kad siekiantis atsikratyti proto drumzlių, einantis išsilaisvinimo link turėtų atsiriboti nuo auklėjimo matricų ir aklo tikėjimo visuomenės primestais autoritetais.
Chunveibinai savo ruožtu šią frazę išplėšė iš konteksto, „nurengė“ ir ėmė ją taikyti tiesiogiai – ragino vaikus priduoti valdžiai savo tėvus, taip pat vienuolius ar mokslo šviesuolius ir net su jais susidoroti, jei pastebėtų, kad šie gerbia tradicijas ir jų laikosi.
Taigi, dabar filosofiniai posakiai „žinau, kad nieko nežinau“ arba „žinojimas apriboja“, remiantis brandžia leftistų patirtimi, tarp mūsų valdančiųjų įgyja tiesioginę prasmę ir gali puikiai pasitarnauti ministrų kvailybei bei neišpasakytai intelekto stokai pateisinti.
