aA
Abiejų Tautų Respublikos pakrikimo laikais net trisdešimt metų karaliavo toks Augustas III Saksas. Jaunystėje buvęs gražuolis į senatvę jis nutuko. Anų laikų papratimu, valdovas mėgo medžioti, bet, kadangi dėl antsvorio jam buvo sunku užlipti ant arklio ir apskritai pajudėti, jis šaudydavo iš rūmų balkono tik į specialiai tuo tikslu suvarytus žvėris, o kai laukinių gyvūnų pristigdavo – į irgi tyčia jam paleistus šunis.
Goda Juocevičiūtė
Goda Juocevičiūtė
© DELFI / Andrius Ufartas

Iš daugiau nei dviejų šimtmečių atstumo tai atrodo mums tolima ir svetima, tuo labiau kad Augustas III net ne Lietuvoje rezidavo. Tačiau šių dienų medžioklės supratimas lietaus krašte nuo jo laikų mažai kuo pasikeitė, tik priemonės progresuoja.

Pramoginė medžioklė, kai gyvūnai galabijami ne dėl kailių, skirtų atsilaikyti prieš speigus, ar maisto, reikalingo išgyventi, o vien kažką sublimuojant ir pasilinksminimo tikslais, klesti. Nes juk kai savas, gamtos duotas vamzdis silpnai funkcionuoja arba visai nebeveikia, tenka į rankas imti šaunamąjį ir nukreipti jį į silpnesnes būtybes, kad kaip nors pavyktų užtikrinti vyriškumą.

Tie šių dienų šauliai (tik be lašelio aukštos kilmės), kurie leidžia įstatymus ar sėbrams daro spaudimą dėl jų pataisų, laisvalaikiu, prieš perdamiesi rūkstančioje pirtelėje, pusgirčiai šlaistosi girių gūdumoje, su bendražygiais matuoja ir lygina savų šautuvų ilgį, makaluoja juos kolegoms po nosimi.

Su optiniais taikikliais bei pasišviesdami žibintais, jie drąsūs stebi mišką, paprastai užsiropštę į bokštelius. Sušnarėjus krūmui ar kur nors netoliese nukritus kankorėžiui, krūpteli ir myžteli, tarytum dangus griūtų. Tuomet pabūgę šauna dėl visa ko ir kartais atsitiktinai išpuola, kad net pataiko – į chebros šunį ar draugo koją, o jei fortūna šypsosi – į ežį ar voverę. Bet tai tie atvejai, apie kuriuos dažniausiai taip ir nesužinome.

Greta jų – vienas kitą vejantys trileriai, kurių iki galo nuslėpti nuo plačiosios visuomenės taip ir nepasiseka. Juos pramogautojai pateikia kaip eilinius nesusipratimus, o save – kaip jų aukas.

Antai 2016 m. Komskių klano brolelis Arvydas Komskis nušovė pasieniečių šunį Ramzį. Keturkojis krito vietoje nuo daugybinių žaizdų. Iš pradžių šunšaudys vapėjo, kad dresiruotas tarnybinis šuo jį nei iš šio, nei iš to puolė, tuomet – apie rikošetą, paskui, šioms versijoms neprilipus, savo kaltę mėgino neigti, gindamasis, kad kankinimo fakto nebuvo, nes Ramzis juk iškart nugaišo. Esą puolate vargšą medžiotoją, kuris, galima laikyti, belgų aviganiui padarė paslaugą, nes pribaigė jį iškart.

Ilgainiui prisigrybavę įvairiaplaukiai partiniai išmoko nebekliedėti apie atšokusias kulkas ar neišvengiamą gynybą. „Valstietis“ Jonas Slapšinskas, per varyminę medžioklę nudėjęs stumbrę – o ši rūšis įrašyta į Tarptautinę bei Lietuvos Raudonąją knygą – ir palikęs stumbriuką be mamos, dėl ko šis nugaišo, jau nesimaivė, pats iškvietė gamtosaugininkus, tik truputį muistėsi, esą stambiausią Europoje laukinį žvėrį, kurio vidutinis svoris – bent pusė tonos, supainiojo su šernu.

Iškart prisidavęs medžiotojas nedelsdamas sumokėjo 12 tūkst. eurų baudą. Vis dėlto net ši suma žalai gamtai atlyginti – greičiausiai triskart mažesnė nei turėtų būti, kadangi iš karto nebuvo įvertintas galimas faktas, kad nušauta stumbrė turėjo atžalą. Mat medžioklės vadovas akte apie nelaimę Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai apie stumbriuką neužsiminė, o gamtos inspektoriai nenustatė, kad kritusi stumbrė galėjo žindyti palikuonį.

Bet kokiu atveju keista, kad nykstančio gyvūno gyvybė gali būti išperkama tik pinigais, apsieinant be laisvės atėmimo, tarkim, nors 12 metų. Tačiau ši kol kas nepasibaigusi istorija Lietuvos medžiotojų nuotykiuose – dar ne riba.

Klaidinga manyti, kad išsisukinėti nuo baudžiamojo proceso ir maksimalių baudų sau leidžia tik elitiniai a. a. Algirdo Mykolo Brazausko nomenklatūrinio medžioklės klubo nariai. Štai sykį toks niekam nežinomas Vilniaus rajono aborigenas, tiksliau, autochtonas, Stanislavas Cesiulevičius, ant drąsos įkalęs, išsitraukė nelegaliai laikytą ginklą, sėdo į draugo Rišardo Bogdanovičiaus mikroautobusą, tada prisibaubę vyrai nudardėjo juo iki miško, nukalė stirnos jauniklį ir nelaimėlio palaikus įmetė į bagažinę.

Su optiniais taikikliais bei pasišviesdami žibintais, jie drąsūs stebi mišką, paprastai užsiropštę į bokštelius. Sušnarėjus krūmui ar kur nors netoliese nukritus kankorėžiui, krūpteli ir myžteli, tarytum dangus griūtų. Tuomet pabūgę šauna dėl visa ko ir kartais atsitiktinai išpuola, kad net pataiko – į chebros šunį ar draugo koją, o jei fortūna šypsosi – į ežį ar voverę. Bet tai tie atvejai, apie kuriuos dažniausiai taip ir nesužinome.
Goda Juocevičiūtė


Jautresnės sielos prašalaitis, išgirdęs šūvius ir pastebėjęs įtartinai vinguriuojantį automobilį, pradėjo jį sekti, tada telefonu surinko numerį 112, kaip šiais laikais retai pasitaiko, pagal paskirtį ir pranešė Bendrajam pagalbos centrui apie galimą nusikaltimą. Sugėrovus, išvydusius policijos ekipažą, persmelkė bloga nuojauta, ir jie bandė sprukti, į pareigūnų nurodymus nereagavo, bet dar susgribo per langą išmesti neužregistruotą ir neteisėtai laikytą ginklą. Po neilgų gaudynių Nemenčinės „snaiperius“ pričiupti pavyko. Kai pareigūnai ėmė domėtis bagažinės turiniu, bėgliai dievagojosi nežiną, kaip ten atsidūrė nušautas stirniukas.

Galiausiai šaulys buvo nubaustas pačia švelniausia įmanoma sankcija: baudžiamosios atsakomybės išvengė, tik neteko teisės medžioti vieneriems metams ir įsipareigojo sumokėti 800 eurų baudą. Na, kai tokia simbolinė bausmė, kitą kartą galima bus eiti į trasą vėl ir be medžioklės leidimo. Nes koks skirtumas – šaudai turėdamas reikalingą dokumentą ar ne, žvėriuko kraujas tai vis vien toks pat.

Todėl nenuostabu, kad Nemenčinės apylinkėse baigiami išnaikinti ir šernai, ir lapės, o miškuose mėtosi briedžių palaikai su tik išpjautais kumpiais, netoli plento Nemenčinė–Pabradė tįso tik ką išverstos nušautų stirnų žarnos, o čionykščiai girtuokliai bebrams spendžia spąstus, tuos uždaužo lazdomis ir prisismaginę siaubia kaimynų sodybas. Šios bakchanalijos bujoja jau ne vienerius metus, o valdant „žaliavalstiečiams“, tik suintensyvėjo, tačiau nei gamtosaugininkai, nei policija išvis nesiima jokių veiksmingų priemonių kraujo upėms sustabdyti. Kam gaudyti vėją laukuose.

Bet Marijos žemėje pasitaiko ir dar daugiau adrenalino. Praeitais metais Pakruojo rajone vienas medžiotojas šovė į bebrą, tačiau pataikė į vienuolikmetį berniuką – Pamūšio Šv. Antano Paduviečio parapijinių vaikų globos namų gyventoją, kuris tuo metu net ne po mišką vaikštinėjo, o ramiai sėdėjo, ir sėdėjo net ne lauke, o kambaryje prie kompiuterio. Į pastatą įlėkusi kulka sužalojo berniuko nugarą.

Skambinau į vaikų globos namus pasiteirauti apie šios istorijos pabaigą ir vaiko būklę, tačiau įstaigos vadovas kunigas Remigijus Čekavičius nuo komentarų mandagiai susilaikė – esą Dievo tarnui nedera pasakoti apie įvykusią nelaimę. Tuomet kreipiausi į Šiaulių apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą.

Įstatymiškai už viešąjį interesą duomenų apsauga – aukščiau, todėl berniuką sužalojusio šaulio tapatybė lieka paslaptyje. Pagal suktai sukurptus šiuolaikinius įstatymus, visuomenė neturi teisės žinoti apie šalia besišlaistančius ginkluotus, pavojingus pusgalvius.

Oficialiai sužinoti galime tiek: ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes tyrėjai nusikaltimo neįžvelgė, kadangi, jų žodžiais, „tyčios nebuvo“, o tyrimo medžiaga perduota Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių valdybai dėl galimo Medžioklės taisyklių pažeidimo, nes į gyvūnėlius paslaptingieji medžiotojai taikėsi per arti gyvenamosios vietos.

Regis, situacija išversta į išvirkščią pusę: problema ne ta, kad per neatsargumą buvo sužalotas niekuo dėtas žmogus, o ta, kad medžioklė vyko ne visai vietoje. Ši žinia viešąją erdvę kliudė ne taip smarkiai kaip kulka berniuko nugarą ir nevirto daugiaserijiniu skandalu.

Tiesą sakant, skandalo nė marinti nereikėjo, užgeso jis pats savaime – matyt, dėl to, kad sužalotas vaikas neturi įtakingų ar žymių tėvų, kurie bebrų šaudytojus užtampytų po teismus dėl dešimtimis tūkstančių įvertintos fizinės ir moralinės žalos atlyginimo.

Naujienas apie netyčia supainiotus medžioklės objektus ir keistas kulkų trajektorijas, nelygioje kovoje nukautus retus gyvūnus, vaikingas žinduoles ar jų jauniklius vienija tendencija: svetimo kraujo ištroškusiems vyrams medžioklės plotuose susigaudyti nepadeda nei įspūdingas stažas, nei licencijos, nei leidimai.

Aplinkos ministerija, kurios tiesioginis darbas – rūpintis gamtos išsaugojimu ir globa, – atseit bejėgė. Apskritai valstybė ir jos įstaigos čia kaip ir ne prie ko. Nes kaip jos gali sukontroliuoti kažkokias pavienes pramogines medžiokles ir pažaboti jų dalyvių savivalę, jei nepajėgios sustabdyti nė masinių šilų ir sengirių kirtimų komerciniais tikslais vidury baltos dienos?

Medžiotojai, įsipynę į gamtosaugos institucijas, miškų urėdijas, teisėsaugą, apraizgę Seimą, ministerijas ar besibrazdinantys jų prieigose, auklėja ir kontroliuoja patys save: patys sau bei vieni kitiems išduoda ginklus ir reikiamus lapus medžioklei, vieni iš kitų juos laikinai atima, paskui leidimus atnaujina, brakonieriauja ir vieni kitus dangsto, patys sau prastūminėja, leidžiasi ir koreguojasi įstatymus.

Naujienas apie netyčia supainiotus medžioklės objektus ir keistas kulkų trajektorijas, nelygioje kovoje nukautus retus gyvūnus, vaikingas žinduoles ar jų jauniklius vienija tendencija: svetimo kraujo ištroškusiems vyrams medžioklės plotuose susigaudyti nepadeda nei įspūdingas stažas, nei licencijos, nei leidimai.
Goda Juocevičiūtė


Jei šie aktyvistai medžioklei skirtais duslintuvais, kurie dar, laimei, pas mus neįteisinti, sugebėtų visiškai nuslopinti gamtos mylėtojų balsus bei žiniasklaidą, šiandien jie LR įstatymų numatyta tvarka į pagautus ir į aptvarą suvarytus stumbrus ir mažus vilkiukus jau šaudytų iš granatsvaidžių, įsitaisę vilų terasose, panašiai kaip tas Augustas III, o pažangesni gyvo grobio mėsą taškytų kulkosvaidžiais ir automatinėmis patrankomis iš atakos sraigtasparnių.

Savais vamzdžiais nusivylę valdžios vyrai kone kiekvienais metais bando prastumti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pataisas, pagal kurias jie girių gilumoje galėtų medžiokle mėgautis pasitelkę brakonierių įrangą – naktinius taikiklius bei duslintuvus.

Pastarąjį kartą šias pataisas įregistravo margas parlamentarų būrys, kuriame šviečia ir gryni konservatoriai, ir „tvarkiečiai“, ir socialdarbiečiai, ir žaliavalstiečiai, ir „mišrūnai“. Tarp jų – Jonas Jarutis, Remigijus Žemaitaitis, Artūras Skardžius, Sergejus Jovaiša, Juozas Imbrasas bei kiti.

Duslintuvams naudoti seimūnai net sugalvojo pretekstą – afrikinio kiaulių maro grėsmę. Ja prisidengę savo gėdą, medžiotojai galėtų galutinai atsipalaiduoti ir kulkas leistų, aišku, ne tik į šernus, kurių ir šiaip jau nelikę. Ir brakonieriautų jie be ribų, nes be šūvių garso susekti nelegalus – dar sunkiau. Tiksliau, nusikaltimas prieš gamtą būtų įteisintas visapusiškai ir neliktų išvis jokių dviprasmybių.

Kita politikos medžiotojų silpnybė – vilkai. Kone kasmet pilkakailių žudikai reikalauja, kad būtų pratęstas medžioklės sezonas. Maža to, kasmet didėja leidžiamų sumedžioti vilkų skaičius. Medžioklę mėgstantiems įstatymų leidėjams 120 vilkų – negana, ir šie reikalauja kitam sezonui leisti nugalabyti jau 150, bet nesupyktų, ir jei 200.

Kaip sparčiai nykstančios Lietuvos gamtos gynėjai pastebėjo, „Vilkų apsaugos planas“ virsta gėdingu „Vilkų naikinimo planu“, nepaisant to, kad šios rūšies genetinė įvairovė jau ir taip smarkiai sumažėjusi.

Tačiau vilkų žudynių gerbėjai visada ir visur turi pasiteisinimą – esą pilkakailiai jau netrukus skers ne tik ūkininkų avis, bet ir mus visus. Vėlgi – vilkais gąsdinantys medžiotojai nutyli, kad plėšrūnai slenka į kaimus pritrūkę grobio miškuose, kadangi ten – plynos kirtavietės, o įprastas vilkų grobis medžiotojų ir brakonierių išnaikintas ir katastrofiškai išbalansuota ekosistema. Europos Komisija jau paskyrė 1 mln. eurų Lietuvos ūkių nuo plėšrių įsibrovėlių apsaugai, bet bus išrasta visokių naujų dingsčių pilkakailiams naikinti vien dėl smagumo.

Kita vertus, kai kada nereikia nė gyvybės iš gyvūno atimti, norint iš jo atimti gyvenimą, – užtenka tik sauso, šalto gamtos apsaugos funkcionierių požiūrio. Štai prieš pustrečių metų panevėžietė priglaudė keturkoję kalytę Luną. Prieš kelis mėnesius moteris sugalvojo išvykti į užsienį uždarbiauti ir augintinę atidavė į gyvūnų prieglaudą. Ten paaiškėjo, kad Luna yra šuns ir vilko mišrūnė. Atšaukusi planus šeimininkė grįžo ir siekia keturkoję susigrąžinti.

Tačiau Aplinkos apsaugos agentūra (AAA) priėmė kategorišką sprendimą – kadangi naminio ir laukinio gyvūno hibrido auginti žmogui negalima, reikia juo atsikratyti. Kone kaip malonė buvo pateikta, kad Luna galės būti ne utilizuota, o tik išvežta iš Lietuvos.

Itin prieraiši, tik vieną žmogų pripažįstanti kalė, lig tol augusi namų sąlygomis, laikinai atsidūrė Kauno zoologijos sode, ir planuojama ją perduoti gyvūnų rezervatui Vokietijoje. Dabar šeimininkei net pasimatyti su augintine uždrausta.

Luna buvo sterilizuota, kad negalėtų daugintis ir pratęsti vilkų giminės. Mišrūnę nuo mažų dienų prižiūrėjusi moteris žada ir toliau ją auginti saugiai. Na, juk lygiai taip pat ir šunų, tarp jų – pavojingų veislių, šeimininkai prisiima atsakomybę už augintinius. Tačiau aplinkos „apsaugininkai“ – kurti ir akli kaip robotai.

Panašu, jog jie iš tikro nėra žmonės. Kaip AAA atstovai, atsakydami į mano klausimus, taikliai pažymėjo: „Sprendimus dėl leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus priima institucija, o ne konkretus asmuo“.

Taigi, jokių pastangų, nė mažyčių judesių ir komunikacijos tarp beveidžių institucijų, iš paskutiniųjų ieškant alternatyvų ir bandant pritaikyti išimtį šioje išskirtinėje, ne kasdien pasitaikančioje situacijoje. Nes paprasčiausią atjautą ir supratingumą komfortabiliai nustelbusi įstatymo raidė, sausa kaip neatitaisomai išdžiūvusi žmogiškumo dykuma.

Nieko nuostabaus, kad, siaučiant žmogiškojo faktoriaus sausrai, šioje šiaip jau ir taip nuskriaustoje valstybėje 5G ryšys ir didžiulė elektromagnetinė tarša tampa prioritetine siekiamybe ir gerokai brangesne vertybe nei žali plotai ir gyvūnų įvairovė bei populiacija.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(219 žmonių įvertino)
3.7489

Top naujienos

Lietuvos įtakingiausieji 2020: politikų sąrašas

Jau šeštus metus iš eilės „Delfi“, pradėdamas nuo politikų sąrašo, startuoja su projektu...

Porinkiminė naktis Baltarusijoje: miestuose netyla šūvių ir granatų garsai papildyta 3.02 (841)

Sekmadienio pavakarę A. Lukašenkai pasiskelbus prezidento rinkimų laimėtoju akiplėšiška...

Orai: po alinančio karščio netrukus lauks permainos (3)

Pirmadienį šalyje dar tęsis karšti orai. Tačiau nuo antradienio rytiniu virš Skandinavijos...

Kodėl japonai tokie ilgaamžiai? Onkologas Tsuji įvardijo pagrindinę geros sveikatos taisyklę (50)

Japonai – viena ilgiausiai gyvenančių tautų pasaulyje. Net ir būdami garbaus amžiaus jie...

Pirmieji oficialūs rezultatai: Lukašenka „gavo“ apie 82 proc. balsų Minske - susirėmimai tarp protestuotojų ir pareigūnų (1252)

Baltarusijos rinkimų pareigūnams sekmadienį suskaičiavus balsus uždarytose rinkimų apylinkėse...

Pokyčiai po pandemijos: įdarbinti ir atleisti tapo greičiau ir paprasčiau (18)

Iki prasidedant pandemijai, Lietuvoje virtualiai samdyti darbuotojus ryždavosi vos viena kita...

Kokių įvaizdžių galima išvysti Žaliųjų ežerų paplūdimyje karštą vasaros dieną (123)

Sinoptikai nejuokavo – savaitgalis sostinėje buvo išties pragariškai karštas, tad nieko keisto,...

Valančiūną be čempiono žiedo palikę „Raptors“ tarpusavio akistatoje paliko lietuvį ir be taškų (28)

Eilinį pralaimėjimą NBA reguliariojo sezono pratęsime patyrė į vis didesnę duobę...

Vilniuje balsuoti nespėję baltarusiai prie ambasados surengė protesto akciją atnaujinta 21.01 (133)

Dešimtys baltarusių sekmadienio vakarą surengė demonstraciją prie Baltarusijos ambasados...

Eimantas Šaulitis

Medicus medico lupus est arba kaip tarpukario gydytojai dėl ligonių pešėsi

„Gydytojas gydytojui – vilkas“. Sparnuotą Romėnų posakį perfrazavo gydytojas Liudas...

|Maža didelių žinių kaina