aA
Moterį, ištiktą priešgimdyvinio šoko, Šiaulių ligoninėje gimdyti vertė policininkai. Nėra ko stebėtis jėgos struktūrų lindimu į pačias intymiausias asmeninio gyvenimo sritis, nes jau nebegalime laisvai pasirinkti šnekamosios kalbos stiliaus ir rankų gestų, kurie, kaip šukuosena ar apranga, laisvoje šalyje turėtų būti tik etikos, išprusimo ir skonio, o ne teisėsaugos reikalas.
Goda Juocevičiūtė
© Asmeninio albumo nuotr.

Užtenka, kad fobijų apsėstam nepažįstamajam atrodytumėte kažkaip keistai vien dėl savo išvaizdos ar eisenos, jis drąsiai gali kviesti mentus, ir šie nedelsiant prisistatys: jei ir neatras preteksto jūsų nubausti, tai bent pagąsdins.

Tai – ne buvusio okupacinio režimo fragmentai ir ne futuristinės siaubo vizijos, o policine valstybe sparčiai virstančios Lietuvos tikrovė.

Andropovo šliužai, įpratę kitus sekti, įduoti, apšmeižti, prisikelia kaip zombiai. Dar visai neseniai jiems pasireikšti nebuvo kaip – jie tūnojo užgėdyti ir užkalti sovietinės praeities karstuose. Dabartinės valdžios iš jų paleisti stukačiai bunda.

Šiandien Andropovo šliužai ir jaunosios kartos skundų maišai įvardijami nekaltai ir tauriai – pilietine visuomene. Todėl provokacijos ir kitų persekiojimas tampa norma, o kiekviena davatka ir paskalų nešiotoja, prasigėręs proletaras, net lunatikas ir rimtesnių psichinių sutrikimų kamuojamas ypata, jei tik moka naudotis išmaniuoju telefonu, įgijo aukos, liudininko, aktoriaus, režisieriaus, operatoriaus ir seklio viename asmenyje amplua. Joks specialus išsilavinimas, kvalifikacija, kompetencija nebereikalinga.

Dabar įvykio fiksuotojams nereikia jokių specialių kamerų, jokios sertifikuotos aparatūros, prokuroro sankcijos ar teismo leidimo sekti kitą asmenį, kad policijai pakišta nuotrauka, vaizdo ar garso įrašas būtų vienareikšmiškai pripažintas kaip rimtas įrodymas.

Dažnas, pavyzdžiui, sostinės, mentas tik apsimeta, kad gerai supranta, kas jam sakoma valstybine lietuvių kalba. O jei pareigūnas pasitaikys supratingas, tai geranoriškai jums pasiūlys apkaltinti skundiką kišimųsi į asmeninį gyvenimą, taip esą jam ir atsilygintumėte, o tada pliekitės tarpusavy teismuose kad ir aukštielninki.
Goda Juocevičiūtė

Negana to, pareigūnai visai nesigilina, ar išmaniuoju skaitmeniniu prietaisu išgautas vaizdelis, tinkamas volioti nebent po feisbuko sąvartynus, nėra sumontuotas, pasitelkus primityvias redagavimo programėles.

Jiems visai ir nesvarbu, iš kokio konteksto tas fragmentas ištrauktas.

Tokiu atveju galite papulti į tragikomišką, bet nepavydėtiną padėtį. Tarkime, jūs vienas, visai be liudininkų, parko aikštelėje mankštinatės, kartojate kovos menų judesius. Jūsų iš pavydo nevirškinantis (esate žymus, charizmatiškas, turtingas) visuomeninę pareigą atliekantis pilietis, kuris visuomet vaikšto į parankę su žmona kaip etatine liudininke, nupleškins jus kaip tik tą akimirką, kai koja smūgiuosite į orą.

Tuomet paparacis iškvies policijos ekipažą ir jus apšmeiš, esą smogėte, grasinote jį nužudyti, iškabinti akis, ketvirčiuoti ar anafemuoti. Svarbiausia – jokios atsakomybės už melagingus parodymus nebus.

Policijos pareigūnai parodymus formaliai užfiksuos, o gilintis į realias įvykio smulkmenas – tai ne jų reikalas, o ir kam.

Jeigu jau „auka“ į juos kreipiasi, tai ir taip aišku, kad ji teisi. Jūs neapsiginsite, nes kai bandysite aiškinti, kad dievaži viso labo treniravotės, pareigūnai šio jūsų argumento negirdės, mat dažnas, pavyzdžiui, sostinės, mentas tik apsimeta, kad gerai supranta, kas jam sakoma valstybine lietuvių kalba.

O jei pareigūnas pasitaikys supratingas, tai geranoriškai jums pasiūlys apkaltinti skundiką kišimųsi į asmeninį gyvenimą, taip esą jam ir atsilygintumėte, o tada pliekitės tarpusavy teismuose kad ir aukštielninki.

Iškreiptos tikrovės režisierių klastą bei saviveiklą skatina ir dviprasmiški, nuo technologinės pažangos atsilikę įstatymai. Nėra jokio teisės akto, apibrėžiančio saugaus atstumo, per kurį galima būtų fotografuoti ar filmuoti žmogų be jo sutikimo, kriterijų ir aplinkybių. Vadinasi, nepažįstamieji jus gali erzinti ir vesti iš kantrybės kaip panorėję, turi teisę į jūsų gerklę su visa planšete sulįsti jums šveičiant meduolį ar kebabą. O jei neištvėrę ginsitės, jus apkaltins chuliganizmu.

Įstatymų anarchija ypač piktnaudžiauja šunų heiteriai. Keturkojis gali būti vedžiojamas pagal taisykles – ir su pavadžiu, ir dėl didesnio saugumo – su antsnukiu, tačiau kas iš to, jei neadekvatus prašalaitis raunasi ant gyvūno galvos ir dar halogeniniu žibintu jam spigina tiesiai į akis: grumtynės – užprogramuotos. Jų metu tariamai aukai lieka tik telefone spustelėti filmavimo funkciją. Be liudininkų besigynusiam keturkojo savininkui įrodyti, kad jo gyvūnas buvo tyčia erzinamas ir provokuojamas, – jokių šansų.

Pagal dabar galiojančių įstatymų interpretaciją, už melagingą pranešimą ir bergždžią pareigūnų varinėjimą nenumatyta jokia atsakomybė. Patys Policijos departamento atstovai aiškina, kad melagingo pranešimo jie melu laikyti negali, jei melagis neprisipažįsta tyčia melavęs. Pritrenkianti logika!
Goda Juocevičiūtė

Šunų nekentėjams dabartiniai valdžios gudragalviai (negaliu rašyti „tešlagalviai“) – kaip iš dangaus nusileidę apaštalai. Mat su nekenčiamais keturkojais susidoroti policijos rankomis bus dar lengviau ir nereikės slapčia naktimis, drebinant kinkas, daugiabučių kiemuose mėtyti žiurknuodžių, jei tik Seimas priims kurioziškus Triukšmo valdymo įstatymo bei Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimus, pagal kuriuos būtų nustatytos lojimo ir kniaukimo trukmės bei laiko ribos.

Kad iš viso negalima keturkojų instinktų fiziologiškai glušinti ir drausti jiems loti, tai labiau zoologinė tema. Čia tik pažymėsiu, kad atsiradus galimybei matuoti gyvūno skleidžiamų garsų dažnį ir trukmę, kiekvienas pašlemėkas galės specialiai išprovokuoti situaciją ir kaip įkaltį panaudoti mėgėjiškai įamžintus ar perdarytus įrašus.

Tarkim, kai šeimininkų nėra, užtenka paklebinti svetimų namų duris ar vartus, kad normalus sargas sureaguotų, ir pastovėti su balso įrašytuvu reikiamą laiko tarpą, kol keturkojis ambrys, garsiai skelbdamas apie pavojų.

Na, o jei šuo neamsi tiek, kiek reikia pagal įstatymą, kad šeimininkai būtų nubausti, jo keliamo triukšmo laiką galima ištempti, pakartotinai sujungus tą patį skalijimo momentą į vieną nepertraukiamą „ariją“. Paprasta ir genialu! Panašiai kaip per Quentino Tarantino filmą „Negarbingi šunsnukiai“, kuriame Hitleriui buvo pakištas tas pats užstrigęs pasikartojantis kino juostos kadras, ir tas nesustodamas be proto kvatojosi.

Motyvuoti parazitai pridaro dar ir ne tokių triukų, tik duokite įteisintą kelią kitiems kenkti. Jie jaučiasi tiek nepakaltinami, kad nesigėdija viešai aptarinėti būdų, kaip persekioti neįtinkančius asmenis. Antai feisbuko grupių diskusijose nė neslėpdami tikrų vardų sekliai morkos pataria mažiau šnipinėjimo srityje įgudusiems bendraminčiams „įtariamąjį“ filmuoti sekant jį iki pat laiptinės.

O pagrindiniu profesionalių skundikų atakų įrankiu tapo Bendrasis pagalbos centras (BPC). Telefonu surinkęs magišką skaičių derinį 112 žmogysta atsiliepusiam operatoriui gali skiesti bet ką – BPC nesiekia išsiaiškinti, ar paskambinęs pilietis sako tiesą, ar nekaltai fantazuoja, ar tyčia meluoja.

Verčiau be atrankos kiekvieną pagalbos klyksmą nukreipti į policiją, nes maža ką. Tačiau pagal dabar galiojančių įstatymų interpretaciją, už melagingą pranešimą ir bergždžią pareigūnų varinėjimą nenumatyta jokia atsakomybė. Patys Policijos departamento atstovai aiškina, kad melagingo pranešimo jie melu laikyti negali, jei melagis neprisipažįsta tyčia melavęs. Pritrenkianti logika!

Tai reiškia, kad BPC suklaidinęs ir eikvojęs viešosios tvarkos sergėtojų laiką, privertęs juos be reikalo deginti kurą, apdergęs kitą žmogų intrigantas negauna nė įspėjimo. Tai tarsi paskata skundų puodui kitą kartą ir vėl ant kojų sukelti už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomas tarnybas.

Žinoma, daugybė piktybinių skundikų atšoktų, jei būtų taikoma bent minimali atsakomybė už tuščią policijos vaikymą. Bet panašu, kad mūsų visų ramybę turinčioms saugoti struktūroms feikinių įvykių tik ir reikia.

Taip pareigūnai nepervargdami gali imituoti kovą su nusikalstamumu ir sudaryti įspūdį, kad be jų žmonės nepajėgūs nė santykių išsiaiškinti, ką jau kalbėti apie komplikuotą gimdymą. Greitai ne tik gimdyti, bet ir pradėti vaiko be policijos įsikišimo nebus galima.

Kuo daugiau skambučių į BPC, kuo daugiau kreipimųsi, kuo dažnesni pasivažinėjimai pagal iškvietimus, kuo daugiau priimamų paraiškų, tuo stipresnis postūmis represinėse struktūrose didinti etatų skaičių, algas, premijas, pirkti naujas mašinas, statyti naujus komisariatus.

Pareigūnams nagrinėti gyventojų kliedesius ir surašinėti bergždžius protokolus, visokius niekniekius sureikšminti kaip pavojingus, rinkti baudas už bet ką – žymiai paprasčiau ir ekonomiškai naudingiau, nei tirti rezonansinius įvykius, organizuotą nusikalstamumą, išžaginimus ar žmogžudystes.

Galbūt tai ir atsakymai, kodėl pastaruoju metu policijos darbuotojai taip mielai ir svetingai, be jokio kritinio požiūrio, kuris realiai turėtų tekėti kiekvieno tyrėjo krauju, imasi nagrinėti net ir pačius absurdiškiausius piliečių skundus.

Totalinio persekiojimo politiką perėmė netgi kai kurios demokratinėmis save laikančios Europos visuomenės. Skirtumas tarp jų ir mūsų tas, kad ten ši praktika atsirado iš per gero gyvenimo, ir jos nepatyrė, ką reiškia dėl anoniminio kaimyno skundo atsidurti gyvulių vagone, vežančiame į Sibiro taigą be atgalinio bilieto.
Goda Juocevičiūtė

Koks nors mergaitės kapo vaduotojas, dėmesio stokojantis lebionka viešai diagnozuos Prezidentei pedofiliją ir šizofreniją – važiuokite, tirkite, ar šalies vadovė sveika ir tikrai netvirkina vaikučių. Tačiau parodysi tokiam iškėlęs pirštą, didžiai įsižeis. Pasukiosi tą patį pirštą prie smilkinio – gali užklupti panikos priepuolis.

Pavartosi kokį riebesnį žodį, ir išvis gali infarktas ištikti. Tokį reikia saugoti ir globoti nuo žalingos įtakos.

Kitą kartą per mėnulio pilnatį lengvai kvanktelėjęs violetinis vatinukas iškvies policininkus, įtaręs, jog Sorošo fondo finansuojami homoseksualūs ateiviai iš Kentauro žvaigždyno nusileido sostinės Vileišio gatvėje, ir farai turės pranešimą tirti nė nemirktelėję, užuot nukreipę žmogutį pas psichologus.

Tokioje dirbtinai kriminalizuotoje valstybėje prieš kiekvieną gyventoją tiksi kompromatas. Visi tampame priklausomi tik nuo aplinkinių malonės ir geranoriškumo: mūsų klausosi tik už durų ar jau ir pokalbių telefonu, mus stebi tik feisbuke ar ir pro binoklius, mums grasina atidžiau stebėsiantys ar jau seka už nugaros, mus įskųs ar šiam kartui paliks ramybėje, skambins BPC, o gal socialinėms tarnyboms ar Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Vardan didesnio masių paklusnumo ir nuolankumo žmones laikyti įtampoje ir baimėje, smulkmes paverčiant jų kiršinimo objektais, – diktatorių įprotis. Totalinio persekiojimo politiką perėmė netgi kai kurios demokratinėmis save laikančios Europos visuomenės. Skirtumas tarp jų ir mūsų tas, kad ten ši praktika atsirado iš per gero gyvenimo, ir jos nepatyrė, ką reiškia dėl anoniminio kaimyno skundo atsidurti gyvulių vagone, vežančiame į Sibiro taigą be atgalinio bilieto.

Mano šviesaus atminimo močiutė, kurios tėvas po sąmoningų piliečių skundo pateko į NKVD kalėjimą ir vėliau buvo nukankintas druskų kasyklose, sakydavo: kai žmonės iš dyko buvimo ims vieni kitų užpakaliuose ieškoti britvų, tuomet vėl sugrįš Stalinas.

Panašu, kad tokie laikai jau artėja. Pamatai tam buvo padėti Garliavoje. Viena klastinga teisėja sugebėjo tautai aiškiai parodyti, kaip galima, manipuliuojant išgalvotomis istorijomis, įstatymų spragomis, mobilizuoti zombius ir ant ausų pastatyti visą valstybę.

Ar tik atsitiktinumas, kad į prezidentus besitaikantis dabartinis premjeras Saulius Skvernelis per patį Neringos Venckienės siautėjimo apogėjų buvo policijos generalinis komisaras ir būtent po jo stogu intrigantė niekieno nepastebėta paslaptingai pasiplovė?

Rusija Lietuvą jau kiek pralenkusi. Mat nuo šiol ten progresyviausiems stukačiams jau mokamos ir premijos iš MVD biudžeto. Taigi, mūsiškiai dar turi kur pasitempti. Juk tobulumui, kaip ir durnumui, ribų nėra.
Goda Juocevičiūtė

Taigi, šiuo metu prie valdžios lovio vartosi tokie patys violetiniai vatiniai radikalai, tik dėl akių persirišę raštuotomis piršlio juostomis. Jie – fanatiški ir atkaklūs ir niekada nenusiramins: jeigu savo pavojingų sumanymų neprastums pro duris, tai bandys – pro langą, jei nepavyks pro langą, tai pro kaminą būtinai prakiš. Jie neturi jokių šalies ekonomikos kėlimo vizijų, vietoj to mėgaujasi draudimų bakchanalijomis.

Dar keisčiau, kad Lietuvoje tuo pačiu metu prakišinėjami analogiški ar panašūs įstatymai kaip ir Rusijoje, skirti stiprinti cenzūrą, riboti reklamą, alkoholio, tabako ir net įprasto maisto vartojimą, reglamentuojantys vaikų atiminėjimo iš šeimų tvarką pagal šauniąsias „Barnevernet“ tradicijas, o svarbiausia – skatinantys piliečius skųsti vieniems kitus.

Toks įspūdis, kad abiejų valstybių valdančiąsias klikas konsultuoja tie patys smegenų plovimo technologai. Rusija Lietuvą jau kiek pralenkusi. Mat nuo šiol ten progresyviausiems stukačiams jau mokamos ir premijos iš MVD biudžeto. Taigi, mūsiškiai dar turi kur pasitempti. Juk tobulumui, kaip ir durnumui, ribų nėra.

Absurdiškus įstatymus galinti vetuoti Prezidentė nesikiša į valdančiosios šutvės kuriamus marazmus. Jos mintys – jau greičiausiai ne Lietuvoje, o sukasi apie kadencijos pabaigą ir šiltą kėdę kur nors Europos struktūrose ar kokios nors tarptautinės korporacijos direktorių taryboje.

Tačiau ten, kur kurstoma paranoja, kai žmonės priversti nuolat būdrauti, kad tik nebūtų pastebėti, išgirsti ir užfiksuoti netinkamoje pozoje, kai privalo kiekviename žingsnyje gniaužti emocijas, pampsta visuotinė įtampa, galinti prasprogti stichiniais maištais ar kruvinais pavienių breivikų išpuoliais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mirusiųjų kūnus ruošiantis tanatopraktikas – apie išnarstytus organus ir paskutinius artimųjų prašymus (14)

„Po trijų mėnesių iškastas ketvirčiuotas kūnas, kurį reikėjo surinkti ir pašarvoti atvirame...

Kaip sekasi verslininkams, dėl vaikų persikėlusiems į ekologišką gyvenvietę (20)

Noras sukurti geresnį gyvenimą savo vaikams vilnietę Darija su šeima atvedė į ekologiškos...

Tapinas apie į Latviją neišskridusią Grybauskaitę: man nesueina galai niekaip (68)

Sekmadienį Lietuvą apskriejo žinia, kad dėl lėktuvo gedimo prezidentė Dalia Grybauskaitė...

Užkalnis norėjo atsikąsti šviestuvo ir pakramsnoti baldus (91)

Jeigu šviestuvai, baldai ir baro puošmenos būtų valgomi, „Pachamama Dinner Club“ būtų...

Po atimtų vaikų skandalų motina pratrūko: augindama du vaikus jaučiuosi nesaugi (62)

Apie tūkstantį žmonių sekmadienį 11 val. susirinko į mitingą prieš vaikų atiminėjimą...

Bioarcheologė: prieš kelis šimtus metų lietuviai gyvendavo tik iki 40 m. ir mirdavo nuo baisių ligų (120)

„Žmogaus griaučiai yra nuostabūs tuo, kad jie ne tik suteikia galimybę judėti ar apsaugo...

Broliai Antetokounmpo: Nigerijos palikuonys kelią į krepšinio sėkmę skynėsi per skurdų uždarbį gatvėje (1)

Meilę gimtajai Graikijai išpažinę ir rasizmo išpuolius išgyvenę broliai Antetokounmpo...

Autobuso vairuotojas: pasitaikydavo, kad ir autobuso durys iškrisdavo, ir žieminių padangų nedėdavome

Anksčiau buvo paprasčiau – žiemą visuose autobusuose šalta, vasarą karšta, atidaryti liukai...

5 mitai apie investicinius fondus

Visuomenėje apie rizikos kapitalo fondus vyrauja įvairūs mitai, kurie dažnai yra neigiami ir netgi...

Eksperto prognozė: kaip kriptovaliutų rinka atrodys 2019 metais (92)

Londono universiteto koledžo mokslininkas Paolo Tasca sako, kad kriptovaliutų rinka tampa vis...