Dvi pagrindinės kliūtys egzistuoja aiškiai Lietuvos vizijai susiformuoti: nepasitikėjimas Vyriausybe ir naujų idėjų trūkumas. Kita vertus, 2009 metų prezidento rinkimai atveria naujas galimybes idėjų stagnacijai įveikti bei ilgalaikei Lietuvos vizijai atsirasti.
Pirmiausia, egzistuoja pasitikėjimo trūkumas naująja Vyriausybe. Nenorėčiau girti ar kritikuoti naujosios Vyriausybės veiksmų siekiant minimizuoti finansinės ir ekonominės krizės padarinius Lietuvai: pakankamai straipsnių parašyta ir daugybė nuomonių šia tema jau yra pareikšta. Viena aišku yra tai, jog, ką naujoji Vyriausybė bedarytų, nepasitenkinimas ja ir jos veiksmais išliks. Tikroji problema, su kuria ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus komanda (kaip ir ankstesnės vyriausybės) šiuo metu grumiasi, yra autoriteto trūkumas ir pasitikėjimo ja šiame krizės laikotarpyje nebuvimas.
Rinkimų rezultatai, deja, neparodė, kuria partija mes, paprasti Lietuvos piliečiai, galime pasitikėti. Koalicijos suformavimas yra tik būtinoji išeitis reikalinga vesti šalį iš tikėtino ekonominio ir politinio sąstingio į priekį. Bet tai yra realybė, kurioje ir valstybė ir jos piliečiai privalome rasti naujos progreso bangos užuomazgas.
Antra, idėjų trūkumas yra ypač akivaizdus aukščiausiame organizacijų valdymo lygmenyje. Šis stygius būdingas ne tik politikoje, bet ir versle, visuomeninėse organizacijose ir valstybinėse institucijose. Verta pažymėti, kad būtent valdymo lygmuo yra ta vieta, kurioje inovatyvumas, strateginis mąstymas ir globalizacijos poveikio suvokimas yra būtiniausi.
Lietuvos politikoje idėjinei sausrai įveikti, deja, nepadeda ir pasitikėjimo nebuvimas. Vyriausybė, kuri neturi tvirto žmonių tikėjimo jos efektyvumu, negali vykdyti strategiškai būtinų reformų. Verslo grupių interesais pagrįstos koalicijos prioritetas greičiausiai būtų šių grupių įtakos išsaugojimas ir didinimas. Populistinių partijų sugebėjimais vykdyti būtinas reformas taip pat negalima pasitikėti formuluojant ilgalaikę Lietuvos kryptį.
Tuo tarpu vadinamosios tradicinės partijos kenčia nuo kūrybiškumo trūkumo. O gaila, nes efektyvaus vadovavimo vakuumas ir kūrybingumo stygius aukščiausiame valdžios lygmenyje sudaro papildomas kliūtis biurokratinio aparato darbui, jau nekalbant apie įvairias grėsmes nacionaliniam saugumui.
Vertinant mūsų valstybės strateginę kryptį bei progresą galima pažymėti, kad nepaisant daugybės užsakytų ir parašytų strategijų, ką reformuoti valstybiniame sektoriuje ir kaip vykdyti šias reformas, strateginis mąstymas nėra įsitvirtinęs mūsų biurokratinėse organizacijose. Tačiau tai nėra problemos esmė. Jauni, gabūs ir ambicingi valstybės tarnybos lyderiai, sugebantys išjudinti biurokratijos variklį, egzistuoja. Tikrieji iššūkiai atsiveria bandant susivokti, kas gi slypi už įvairių strategijų. Nepaisant daugybės parašytų dokumentų, dažnai nėra aišku, kas yra norima pasiekti įgyvendinant šiuos planus. Reikėtų suprasti, kad be aiškios vizijos ir be aiškaus suvokimo, koks yra galutinis tikslas, jokia strategija negali būti efektyviai įgyvendinta.
Siekdami suvokti savo vertybes, mes pastemi Lietuvos identiteto problemą, kuri yra daug amorfiškesnė nei kiti, paprastesni bei labiau kasdieniniame gyvenime juntami, mūsų šalies iššūkiai. Kitaip tariant, klausimas „kokią Lietuvą mes įsivaizduojame ateityje?“ yra esminis formuojant valstybės raidos viziją, tačiau jis išlieka neatsakytas. Iki šiol trunkančios Lietuvos įvaizdžio simbolio paieškos yra pavyzdys rodantis idėjų generavimo sunkumus visuomeniniame ir organizacijų lygmenyje bei menką konsensusą kaip mes save įsivaizduojame ir kokią mes, kaip valstybė, matome savo ateitį.
Lietuvos politinis, ekonominis ir socialinis progresas priklauso ne nuo egzistuojančių strategijų skaičiaus, bet nuo aiškaus suvokimo kokioje Lietuvoje mes norime gyventi. Strateginis procesas yra atvirkštinis ir dažnai neintuityvus: pirmiausia pradedame nuo vertybių identifikavimo, vizijos formavimo, ir tik po to galime pritaikyti strategijas šių vizijų įgyvendinimui. Lietuvos vizija neturi būti primesta politinių partijų ar politikų. Pirmiausia, mes, Lietuvos piliečiai, patys turime ją suformuoti sau patiems. Kokios vertybės yra mums svarbiausios? Kokioje Lietuvoje mes norime gyventi? Kokią ateitį sau ir savo vaikams mes norime sukurti?
Būsimi kandidatai į prezidentus galėtų vaidinti konstruktyvų vaidmenį šiame procese. Svarbi kandidatų užduotis yra sugebėjimas atsakyti į aukščiau iškeltus klausimus, išgryninti šalies ateities viziją ir pateikti ją rinkėjų teismui kitų metų pavasarį. Prezidento institucija vaidina gana ribotą rolę Lietuvos politiniame gyvenime, tačiau šių dienų iššūkiai, kaip ir kiekviena krizė, gali suteikti naujajam valstybės vadovui retą galimybę, suformuojant Lietuvos ateities viziją, nutiesti šalies progreso pamatus. Iš praktinės pusės, vizijos suformavimas yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Tačiau jis labiausiai yra pagristas paties kandidato, ar kandidatės, į prezidentus vertybėmis ir asmenybe. Trys žingsniai yra ypač svarbūs naujajam vadovui pristatant Lietuvos viziją.
Pirma, aiški vizija turi atspindėti Lietuvos žmonių bei paties prezidento vertybes. Antra, vizija privalo būti lengvai suprantama ir efektyviai komunikuojama. Tik ypatingai aiški ir intelektualiai prieinama visiems visuomenės sluoksniams vizija turi galimybę nebūti nustumta populistinių lozungų ir užgožta trumpalaikių interesų. Trečia, žvelgiant į priekį, būtina iš anksto identifikuoti politinius svertus ir žmones, kurie padės šią viziją paversti konkrečiomis strategijomis bei projektais atvesiančiais Lietuvą ten kur mes norime būti.
Aiški vizija padės ne tik strategijų įgyvendintojams valstybiniame lygmenyje naudoti resursus efektyviau, bet ir suteiks gyvybiškai reikalingą stimulą viešojo sektoriaus reformai, radikalioms švietimo sistemos pertvarkoms bei kitiems būtiniems pokyčiams. Neabejotinai, nedviprasmiška ir vertybėmis pagrįsta šalies vizija įneš stabilumo ir į Lietuvos užsienio politiką ES ir NATO kontekste. Vizija privalės apibrėžti ir svertus, lemsiančius Lietuvos ekonominę kryptį bei šalies ekonominio konkurencingumo pagrindus. Bet svarbiausias aiškios vizijos vaidmuo yra tikėjimo, kad galime gyventi dar geriau sustiprinimas tarp visų Lietuvos piliečių.
Be pasitikėjimo pasaulinė finansų sistema sugriuvo. Pasitikėjimo trūkumas kels didžiules kliūtis ir koalicinei Lietuvos vyriausybei vykdant anksčiau suformuotą programą ir ad-hoc atsakus į ekonominius, socialinius ir politinius iššūkius per artimiausius keletą metų. Delsimas apibrėžti ilgalaikę Lietuvos viziją tik pratęs šalies ekonominių, socialinių ir politinių trūkumų lopymą, bet ne pašalins šių problemų priežasčių. Todėl šiame kontekste, krizės atneša ne tik blogas naujienas, bet ir galimybes, kuriomis nepasinaudojus, šalies ilgalaikis konkurencinis pranašumas, o tuo pačiu ir mūsų visuomenės viltys gyventi geriau postkriziniame pasaulyje gali ir neišsipildyti.
Norint išnaudoti atsiveriančias galimybes, reikalingas drąsus požiūris ir sugebėjimas pamatyti kuo mūsų šalis yra ypatinga. Būsimas šalies vadovas turėtų priimti šį iššūkį. Mes gyvename ypatingu laiku, kai atsiveriančios galimybės suteikia Lietuvai šansą inicijuoti būtinas reformas. Galbūt netgi ateina pokyčių metas. Kartu su šiais pokyčiais, tikėkimės, kad mes sugebėsime atsakyti į esminius klausimus: kokios vertybės mums yra svarbiausios, kur mes einame kaip valstybė ir kaip mes norime ten atsirasti.
Giedrimas Jeglinskas yra buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas bei verslo administravimo magistrantas Kolumbijos verslo mokykloje Niujorke.