Šis jausmas, stebint procesus iš šalies, kyla ne vien tik dėl patriotinių aspiracijų, bet ir dėl tam tikrų nerimą keliančių klausimų, kuriuos galima įvardinti kaip sisteminius.
Dabar jau galima aiškiai teigti, kad Lietuvos ekonominis spurtas pastaraisiais metais buvo tik pasaulinio ekonominio kilimo išdava. Pigūs kreditai sukūrė iliuziją, kad gyvename gerai. Europos sąjungos subsidijos bei lietuvių išeivių piniginės perlaidos darė įspūdį, kad mes iš tiesų vejamės ES gyvenimo kokybę. Žvelgiant iš valstybės interesų perspektyvos, šalies viešųjų finansų politikos pagrindimas šiais cikliškais pinigais buvo ypač rizikingas žingsnis.
Pagrindiniai svertai, užtikrinantys valstybės ilgalaikį ekonominį progresą yra nuolatos didėjantis darbo jėgos našumas industrijose bei ekonomikos srityse, kuriose valstybė turi arba gali turėti konkurencinį pranašumą prieš kitas šalis.
Pravartu savęs paklausti: kuriose ekonominėse srityse mes esame geresni negu kaimyninės valstybės? Buvimas ES nereiškia, kad visos Sąjungos valstybės turi dirbti kaip vienas kumštis. Atvirkščiai, mes privalome rasti sritis, kuriose galime būti geresni ir išskirtiniai. Privalome tapti konkurencingi, nes tai vienintelis kelias į klestėjimą!
Taigi, kodėl užsienio investuotojai turėtų rinktis Lietuvą, o ne pavyzdžiui, Estiją ar Lenkiją? Kuo mes esame išskirtiniai? Nors ir galėtume pateikti save guodžiančius pasvarstymus šiais klausimais, tačiau tokie atsakymai nėra priimtini. Susidūrėme su nepaprastais iššūkiais ir juos išspręsti galime tik nesislėpdami nuo aštrių klausimų ir mąstydami strategiškai bei kryptingai.
Dar didesnį nerimą kelią tai, kad šie klausimai nėra užduodami valstybiniu lygmeniu. Dinamiški ir strategiškai mąstantys verslo lyderiai galėtų pasiūlyti idėjų, kaip sukurti konkurencingą ekonominį klimatą Lietuvoje. Vis dėlto, pradinė iniciatyva greičiausiai turėtų ateiti iš vyriausybinio sektoriaus.
Mes kalbame apie Lietuvos ekonominį progresą ir ilgalaikį jo išlaikymą, todėl stipri ekonomika yra pagrindas ne tik politiniam stabilumui, bet ir būtina sąlyga nacionalinio saugumo užtikrinimui. Dalios Grybauskaitės era dar tik prasideda, todėl naujoji prezidentė turi unikalią galimybę užtikrinti ilgalaikę Lietuvos raidą bei ekonominį augimą. Vienas iš pradinių atskaitos taškų galėtų būti suinteresuotų pusių dialogo inicijavimas bei vieša diskusija, siekiant identifikuoti Lietuvos ekonomines perspektyvas bei svertines sritis.
Kalbant apie konkrečius veiksmus, pirmiausia reikia suvaldyti krizę. Antra, būtina įvardinti ekonomikos sritis, kuriose mes galime būti konkurencingi postkriziniame pasaulyje. Trečia, ilgalaikėje perspektyvoje, identifikuoti ir vykdyti sistemines reformas, kurios įtvirtintų Lietuvą, kaip konkurencingą subjektą aukštesnės pridėtinės vertės produktų bei aptarnavimo srityse.
Krizės valdymas. Nepamirškime, kad esame sisteminės ekonominės krizės sūkuryje. Nepaisant kai kurių politikų ir ekonomistų teiginių, kad dugnas jau pasiektas arba matomas, niekas realiai nežino, kur jis iš tiesų yra ir kokie nauji netikėtumai mūsų laukia artimiausioje ateityje.
Kalbant tiesiai ir aiškiai, lėtėjanti ekonomika mažina biudžeto išlaidas, nes mažesni įmonių pelnai neigiamai įtakoja mokesčių surinkimą. Šių metų biudžeto išlaidos buvo planuojamos tikintis geresnių ekonominių rodiklių, todėl dabar girdime svarstymus mažinti socialines garantijas bei turime nemokamų atostogų bumą biudžetinėse organizacijose. Tai natūralus procesas, atsiradęs dėl cikliško biudžeto planavimo.
Susidarius tokiai situacijai, vyriausybė privalo skolintis, nes „diržus veržtis“ galima iki tam tikros ribos. Kaip jau minėjau, skola nėra tobula išeitis, bet esama situacija nepalieka kitų efektyvių sprendimų variantų. Šiuo metu pagrindinis papildomų įplaukų šaltinis yra vyriausybės obligacijų pardavimai. Kitas būdas gauti pinigų yra skolinimasis iš Tarptautinio valiutos fondo.
Pastarosiomis savaitėmis pasitikėjimas Lietuvos finansais išaugo, todėl skolintis tapo žymiai pigiau negu metų pradžioje. Vis dėlto kapitalo rinkos išlieka absoliučiai nenuspėjamos. Reikia manyti, kad finansų ministerija rimtai svarstė ir kreipimosi į TVF dėl finansinės pagalbos alternatyvą. Galima pastebėti, kad TVF reikalavimai besiskolinančioms šalims nebėra tokie griežti ir vienpusiški kaip prieš dešimtmetį.
Tačiau kreipimasis į TVF dažnai būna nepalankus politiškai, ypač valdžioje esančioms partijoms. Todėl vis girdime, kad vyriausybė ir toliau sieks pardavinėti vyriausybinį „popierių.“ Šiuo atveju tik istorija parodys kur nueisime. Kaip jau minėjau, abejonių nekelia tas faktas, kad skolintis reikia, bet dera nepamiršti, kad visos skolos turės būti grąžintos.
Konstruktyvus ir strategiškai orientuotas mąstymas dabar yra reikalingas siekiant nuspręsti kuriose ekonomikos srityse Lietuva galės konkuruoti su kitomis regiono valstybėmis pasibaigus krizei. Pagrindinis Lietuvos (kaip ir daugelio kitų mūsų kaimynių) pranašumas yra pigi ir sąlyginai kvalifikuota darbo jėga. Tai reiškia, kad verslo, aptarnavimo ir gamybos procesai Lietuvoje turi ir turės žemesnius kaštus negu vakarų valstybėse.
Kaip pritraukti naujas investicijas, išnaudojant pigios ir išsilavinusios darbo jėgos pranašumus? Šis darbas, dar kitaip vadinamas „lobizmu“, gali prasidėti jau šiandien. Nežiūrint į tai, kad protekcionizmas ir vidaus politikos batalijos priverčia daugelį Vakarų Europos ir JAV firmų orientuotis į vidaus rinkas, dabar yra puikus metas Lietuvai išvystyti santykius su potencialiais užsienio investuotojais dėl ateities projektų.
Diplomatiniai kanalai taip pat gali būti svarūs būdai paveikti užsienio kompanijas. Tačiau svarbu nepamiršti, jog, pasibaigus krizei, mokesčių lengvatos ir Lietuvos vidinis stabilumas nulems taktinius užsienio investuotojų sprendimus.
Ilgalaikė perspektyva. Žemų kaštų pranašumas gali tapti svarbiu elementu išbrendant iš ekonominio nuosmukio. Tačiau Lietuva netaps turtinga valstybe, jei gaminsime tik žemos pridėtinės vertės produktą. Be to, daug Rytų Europos valstybių, kurios, iki šiol puikiai išnaudojo savo žemų kaštų pranašumus, šiuo metu į problemas yra įklimpusios dar giliau negu Lietuva.
Patikimiausias būdas užtikrinti nuolatinį šalies gamybos augimą yra gaminti aukštesnės pridėtinės vertės produktus. Tai galima pasiekti tik didinant darbo jėgos produktyvumą per švietimo ir lavinimo programas bei įdiegiant efektyvesnius verslo organizavimo procesus. Išlieka esminis klausimas: kokiose aukštos pridėtinės vertės produktų srityse mes galime konkuruoti? Interneto bei telekomukikacijų technologijos yra intuityvus atsakymas pagrįstas pavyzdžiais iš Suomijos, Airijos ir Estijos. Lietuvai nebūtina sekti šių šalių pėdomis, bet surasti savo nišą - privalu.
Norint rasti ir pilnai išnaudoti šią nišą, reikalingas ne tik valstybinio lygmens dėmesys, bet ir aiški šalies vizija, stabilus ir strategiškai mąstantis vyriausybinis aparatas, konkurencinga švietimo sistema bei teisinė bazė, suteikianti laisvę verslo, mokslo ir technologijų ekspermentavimui. Nors visi šie elementai kol kas Lietuvoje neegzistuoja, nenorėčiau nuvertinti naujai atsiveriančių galimybių, kurios natūraliai susiklosto su naujo lyderio (šį kartą, lyderės) atėjimu.
Labai tikėtina, kad Lietuvos ekonomika neatsigaus greičiau negu Vakarų Europos šalyse bei JAV vėl pagreitį įgys vartojimas. Siekiant išgyventi iki to laiko, vyriausybė privalės ir toliau skolintis iš pinigų rinkų arba TVF. Prasidėjus ekonominiam pakilimui Vakaruose, pigi Lietuvos darbo jėga suteiks mums nišą gaminti ir teikti tai, ko norės Vakarų valstybės.
Ilgalaikėje perspektyvoje, jei norime tapti turtinga Europos valstybe, perėjimas prie aukštos kokybės ir pridėtinės vertės prekių yra būtinas. Norint, kad tai įvyktų, aiški Lietuvos ateities vizija bei europiniame lygmenyje konkurencingos švietimo sistemos sukūrimas yra būtini žingsniai.
G. Jeglinskas yra buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas bei verslo administravimo magistrantas Kolumbijos verslo mokykloje Niujorke.