Nepaisant politikų trypčiojimų, gali būti, jog susidarys ilgiausias pretendentų sąrašas prezidentinių rinkimų istorijoje ir tai demokratijos požiūriu nėra blogai. Jų tikrai neatgrasys šiuo metu „prognozių“ pavidalu atkakliai peršama nuomonė, jog nėra tokių, kurie galėtų įveikti šiuo metu reitinguose pirmaujantį Prezidentą, rinkimai, suprask, esą nulemti.
Tiesa sakant, tokių „prognozių“ būta ir prieš ankstesnius rinkimus, jos, kaip žinome, toli gražu ne visuomet pasitvirtindavo. Pačios prognozės nėra nei gerai, nei blogai, vis tik norėtųsi, kad jos nebūtų tik propagandinės, nors šiek tiek atspindėtų realybę, nes kol kas dar ir visų kandidatų nežinome, todėl ir „neįveikiamumo“ išvados gerokai ankstyvos.
Stiprus kandidatų sąrašas neabejotinai suponuotų du rinkimų turus ir, aišku, aštrią kovą, juolab, kad rinkimuose dalyvausiančių partijų lyderiams būtina pasirodyti kuo solidžiau prieš mažiau nei po pusmečio vyksiančius Seimo rinkimus. Tačiau tai visiškai nereiškia, jog ir jie nesieks laimėti Prezidento rinkimų, o tik dalyvaus juose kaip statistai. Todėl labai nenustebčiau, jeigu ateinantys Prezidento rinkimai atneštų ir netikėtumų.
Visiems politikams, ketinantiems dalyvauti valstybės vadovo rinkimuose, atrodytų racionalu paskelbti apie savo sprendimus anksčiau, nes reikės dar surinkti per 20 tūkstančių remiančių kandidatavimą gyventojų parašų. Jų rinkimas iš dalies taps ir rinkimų kampanijos dalimi. Pavyzdžiui, Ingrida Šimonytė praėjusiuose rinkimuose tai padarė per vieną dieną, kiti užtruko ilgiau ir toks rezultatas, manyčiau, turėjo teigiamą poveikį bent jau pirmajame ture, kurį ji ir laimėjo.
Racionalesnis tokio politikų pasimaivymo tikslas gali būti vienas – mėginti testuoti, o kokios gi paramos gali tikėtis vienas ar kitas kandidatas. Be to, per tą laiką galima surengti apklausas, organizuoti ir tikrus ar tariamus rinkėjų prašymus kandidatuoti, tokiu būdu pabrėžiant vienokią ar kitokią išankstinę paramą ir būtent rinkėjų palaikymo paskatintą apsisprendimą kandidatuoti.
Tačiau vargu, ar toks trypčiojimas prie starto linijos padarys didelį įspūdį žiūrovams, t. y. rinkėjams. Tai liudija ir apklausos, pagal kurias rinkėjų preferencijos kol kas beveik nesikeičia. Galbūt tik dabartiniam Prezidentui Gitanui Nausėdai toks delsimas šiek tiek parankus, nes laimima dar laiko pakovoti su Vyriausybe ir Seimu, teikiant populistinius pasiūlymus be ypatingos atsakomybės, neatsižvelgiant į biudžeto galimybes, skatinant Vyriausybę brangiai skolintis, demonstruojant pastangas „gerovės valstybės“ kūrimui, esą nesusietas su būsimu dalyvavimu rinkimuose, siekiant dar vienos kadencijos.
Teisus šiuo atveju Andrius Kubilius, jog bent jau Prezidentas ekonomistas privalo žinoti, kad be didesnio bendrojo vidaus produkto perskirstymo neįmanoma finansuoti „gerovės valstybės“. Tuo tarpu kone visi Vyriausybės pasiūlymai tai daryti kaipmat susilaukia Prezidentūros kritikos, nors, kaip žinome, „gerovės valstybėmis“ laikomos, pavyzdžiui, Švedija ar Vokietija tokius [mokesčius – red.] turi, net ir daug didesnius, ir todėl solidesnį bendro vidaus perskirstymo nuošimtį, nei numato dabartinis Vyriausybės projektas.
Atrodytų paprasta – tiek Prezidentui, jei jis nuoširdžiai siekia gerovės valstybės, tiek Vyriausybei reikia pirma sutarti, iš kokių resursų tai bus padaryta, o ne viens kito smulkiais puldinėjimais įrodinėti, kad oponentai nenori ar trukdo kurti gerovės valstybę. Pagaliau reikia ir platesnio partijų sutarimo. O ir mokesčių reformos tikslas neturėtų būti tik Europos Sąjungos lėšos. Mažiau būtų tuomet ir demokratiją nuodijančio populizmo, bereikalingų aistrų valdančiojoje koalicijoje.
Prezidento patarėjų nusiskundimai, esą „bet koks Prezidento siūlymas valdantiesiems yra kaip raudonas audeklas“, taip pat nėra nuoširdūs, nes politikoje nieko labai neapgausi, visi gerai mato vieno ar kito žingsnio konkrečius, kad ir populistine migla bandomus apgaubti tikslus.
O kur dar nežinia kam politizuotos kovos dėl ambasadorių? Bekonfliktuojančios pusės – Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija – jau pasiekė patį blogiausią rezultatą: vienoje svarbiausių mūsų NATO partnerių šalių neturime ir, regis, ilgai neturėsime veikiančio ambasadoriaus, o ir naują paskirti, esant tokiam tarpinstituciniam (ne)bendradarbiavimui, beveik neįmanoma.
Tai neabejotina žala valstybei, jos užsienio bei saugumo politikai, nekalbant jau apie kitokius nuostolius. Šią situaciją buvo galima suvaldyti tik glaudžiai, atsakingai bei geranoriškai bendradarbiaujant visoms valdžios institucijoms, o ne viešai politikuojant. Ar kas galvojo, o kokį poveikį tai turės visam šalies diplomatiniam korpusui? Ką reikės šalies vadovams pasakyti į sostinę tradiciniam susitikimui šią savaitę atvykusiems diplomatams?
Sparčiai prastėjanti geopolitinė aplinka, regis, vis tiek neturi blaivinančio poveikio šalies politikų veiksmams. Būtų apgailėtina, jei ir rinkimų kampanija, jau dabar veidmainiškai trypčiojant prie Prezidento rinkimų starto linijos, prasidėtų ir baigtųsi nerealiais, nežinia kaip ir kokiais resursais įvykdomais pažadais, o iš esmės – eilinėmis populizmo varžybomis, kurių pagrindinis rezultatas dažniausiai būna tik dar didesnis tarpusavio susipriešinimas.
Todėl net ir kaistant politikų ginčams, vaidinant „sunkias apsisprendimo kančias“, dėl artėjančių rinkimų gyventojai lieka apatiški, anot sociologinių apklausų. „Vidinis apsistumdymas, – sako sociologinių tyrimų vadovė Rasa Ališauskienė, – tapo įprastu. Formuojasi toks naratyvas: jie ten nieko neveikia, stumdosi tarpusavyje, nes nori pasirodyti.“
Demokratija, suprantama, neišvengia populizmo ir ne tik Lietuvoje. Vis tik reikalautų iš politikų įmanomo atsakingumo bei sąžiningumo, ko jau pritrūkstama dar nė neprasidėjus prezidentinei rinkimų kampanijai.
