Buvęs prezidentas ir pagrindinis dabar ryškiai pirmaujantis kandidatas respublikonų partijos rinkimuose D. Trumpas debatų su Nikki Haley metu Pietų Karolinoje pasakė, kad jis negins tų NATO šalių, kurios nevykdys įsipareigojimų ir neskirs 2 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai.
Dar daugiau – pagrasino, jog net skatintų galimus agresorius tokias Aljanso šalis užpulti, kas jau peržengia bet kokias padorumo sąjungininkų atžvilgiu ribas. Nepaisant to, jog, kaip pamename, 2018 metais jo stichiški ir kategoriški reikalavimai visoms Aljanso narėms pasiekti 2 proc. nuo BVP gynybai paskatino nemažai šalių tai padaryti – nors abejoju, ar jis to iš tikrųjų siekė.
Galima tik įsivaizduoti, kokių pareiškimų galime sulaukti jau pačių rinkimų ir debatų metu tarp respublikonų kandidato, o juo greičiausiai bus D. Trumpas, ir demokratų – kol kas realiausias dabartinis prezidentas J. Bidenas. Viena aišku, jie bus dar aštresni ir galbūt netikėti savo kraštutinėmis išraiškomis.
Tokius eksprezidento pareiškimus galima paaiškinti kaip paties D. Trumpo rinkimų kampanijai būdingą stilių – pasakyti ką nors provokuojančio, užsitikrinti skambias žiniasklaidos antraštes, pakiršinti kritikus, nudžiuginti savo rėmėjus.
Tai dažnai suveikia, savotiškai pavyko ir šį kartą – Baltieji rūmai pavadino juos „siaubingais ir beprotiškais“, esą kandidatas į prezidentus tokiu būdu pateisina „kruvinų režimų veržimąsi į artimiausių Amerikos sąjungininkų teritorijas“.
Ryžtingai sureagavo net diplomatiškasis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas: „Bet kokia prielaida, jog Aljanso narės gali neginti viena kitos, pažeidžia saugumą, įskaitant JAV saugumą, bei padidina amerikiečių ir europiečių karių rizikas.“
Vis tik tokie D. Trumpo pareiškimai, mano nuomone, nėra tik impulsyvi rinkiminė propaganda, o itin kenksmingas šiuo Vakarams labai sudėtingu metu veiksmas, kuomet būtina išsaugoti vienybę, kai toliau eskaluojasi Artimųjų Rytų konfliktas, Ukrainos kontrpuolimas nepavyko, parama jai, ir pirmiausia iš JAV, užstrigo Kongrese jau nuo praėjusių metų vasaros tarp pačių keisčiausių respublikonų ir demokratų nesutarimų.
Tuos nesutarimus, beje, panašu, inicijuoja tas pats D. Trumpas, spausdamas savo partiją nepalaikyti J. Bideno užsienio politikos iniciatyvų. Tai taip pat gana naujas ir netikėtas reiškinys JAV politikoje, nes ligi tol pavykdavo išlaikyti vadinamąjį bipartizan (abiejų partijų) konsensusą Amerikos užsienio ir saugumo politikos srityse, bent jau nepriešinti vidaus ir saugumo politikos klausimų. O dabar net priešingai – tai tampa kone rinkimų kampanijos epicentru.
Suprantama, jog dar didesnį nerimą tokia situacija sukelia šalims, kurioms Rusijos grėsmė ne hipotetinė, o reali, visų pirma – Baltijos valstybėms, Lenkijai, apskritai bene visoms Rytų Vidurio Europos šalims ir net Vokietijai. Karas Ukrainoje parodė, jog NATO europinės dalies karinis potencialas nepakankamas ir būtina kuo greičiau atkūrinėti karinę pramonę, kitus pajėgumus, kai Rusijos pramonė jau senokai rieda kariniais bėgiais.
Kitas svarbus klausimas – šiemetinis NATO viršūnių susitikimas Vašingtone, beje, žymintis Šiaurės Atlanto sutarties 75-metį. Ar ši dabartinė situacija su vis aštrėjančia politine konfrontacija nesukels papildomų nesutarimų tarp šalių narių, pavyzdžiui, Ukrainos narystės ar tolesnės Aljanso plėtros bei kitais klausimais? Ar nesusilpnės dabartinės JAV administracijos ryžtas bei lyderystė, siekiant priimti teisingus ir būtinus geopolitinius sprendimus?
Viršūnių susitikime ar dar net iki jo turėtų būti pritarta naujo NATO generalinio sekretoriaus kandidatūrai (greičiausiai juo taps buvęs Nyderlandų premjeras Markas Ruttė), kuri šiuo metu politikos moderavimo tarp šalių narių aspektu tampa kertine. Čia neabejotinai taip pat reikia bent jau neformalaus visų šalių narių sutarimo.
Ir nors dalis mūsų ekspertų ramina, jog šie D. Trumpo pareiškimai viso labo rinkiminiai ir neverta į juos kreipti per daug dėmesio, prisiminus pirmąją jo kadenciją Baltuosiuose rūmuose, taip neatrodo. Taip neatrodo ir Europos Sąjungos lyderiams, pavyzdžiui, Europos Tarybos pirmininkui Charles'iui Micheliui: „Neapgalvoti pareiškimai apie NATO saugumą ir solidarumą pagal 5 (straipsnio) sąlygas tarnauja tik Putino interesams.“
ES užsienio reikalų įgaliotinis Josepas Borrellis, paprastai suvaldantis savo emocijas, po šio D. Trumpo pareiškimo pyktelėjęs pareiškė: „Surimtėkime. NATO negali būti a la carte aljansas, tai negali būti karinis aljansas, kurio veikimas priklauso nuo JAV prezidento nuotaikos.“
Pervertinti D. Trumpo rinkiminių pareiškimų, suprantama, nereikėtų. Juolab, kad ir pats eksprezidentas jau šiek tiek atsitraukia ir švelnina (aiškina) pozicijas. Tačiau ir visiškai nekreipti dėmesio negalima. Pagaliau net ne tai svarbiausia.
Daug aktualiau šiandien būtų ir, pavyzdžiui, sustiprinta parlamentinė Lietuvos, kitų Baltijos valstybių, Lenkijos diplomatija Vašingtone. JAV prezidentas šios šalies valdžių sanklodoje yra labai stipri figūra, tačiau ne visagalė. Kongreso vaidmuo subalansuojant kokius nors galimus naujo (seno) prezidento išsišokimus – ne mažiau reikšmingas, o gali tapti lemiamu.
