Ar tai buvo toliaregiškas sprendimas, atsakymą netruko pateikti pats gyvenimas, politinių įvykių eiga, o ypač prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą. Todėl, matyt, praėjus vos penkeriems metams, jau tie patys socialdemokratai, nepasirašę 2018-aisiais partijų susitarimo dėl 2 proc. nuo BVP krašto gynybai, siūlo tam pačiam tikslui skirti kone dvigubai daugiau – 3,5 proc. nuo BVP.
Pagaliau, ne tai svarbiausia – politikai, partijos gali klysti, turi teisę taisyti savo klaidas ir tai normalu, net sveikintina. Tačiau ar toks išankstinis socialdemokratų lyderės pareiškimas nepasirašyti partijų susitarimo dėl užsienio politikos ir vėl netaps panašia klaida, kaip atsitiko 2018-aisiais?
Toks pareiškimas per ankstyvas jau tik todėl, kad šiuo metu dar net nėra to susitarimo galutinio teksto, kuriam bus siūloma pritarti, tačiau Vilija Blinkevičiūtė teigia, jog vis tiek nepasirašys, nors patys socialdemokratai dalyvauja darbo grupėje, kuri tą susitarimą ruošia.
Dar labiau nustebino jos išdėstyti argumentai, kodėl nebus pasirašoma – esą pasirašius susitarimus „atskirų politinių jėgų ideologijos ir rinkiminės programos praras prasmę.“ Ir toliau: „valstybę valdysime ne pagal politinių partijų programas, už kurias balsuoja arba nebalsuoja mūsų rinkėjai, o pagal nacionalinių partijų susitarimus? Nebereikia nei Vyriausybės programos, nei atskirų partijų programų.“
Šiuos, tik iš pirmo žvilgsnio gana svariai skambančius argumentus, nesudėtinga atremti, nes, visų pirma, vargu, ar korektiška lyginti užsienio bei saugumo politikos susitarimus su, pavyzdžiui, švietimo ar kitais. Užsienio politika yra šalies balsas partneriams Europos Sąjungoje bei NATO ir kuo jis vieningesnis, kitaip sakant, remiamas visų šalies politinių jėgų, nuosekliai tęstinis, tuo stipresnis bei įtaigesnis. Būtent dėl šių priežasčių, o ne dėl kieno nors įgeidžių ir siekiama konsensuso užsienio politikoje.
Beje, tai ilgametė, jau daugiau nei du dešimtmečius trunkanti šalies politinio gyvenimo tradicija, kuri pasiteisino, didele dalimi dėl kurios sėkmingai pasiekėme narystę Europos Sąjungoje ir NATO, į mūsų šalies diplomatijos nuomonę vis labiau įsiklausoma.
To nepavyko padaryti kai kurioms postsovietinėms, taip pat Rytų partnerystės šalims, tarp jų ir Ukrainai, kurios būtent tokio užsienio ir saugumo politikos konsensuso savo laiku dėl įvairių priežasčių nesugebėjo pasiekti.
Jei viena iš pagrindinių šalies partijų boikotuoja nacionalinį susitarimą, mes siunčiame žinią mūsų užsienio partneriams, jog po kiekvienų rinkimų šalies užsienio politika gali keistis. Nei daugiau, nei mažiau. Tačiau koks tai būtų pasikeitimas? Ar socialdemokratai, besitraukdami iš nacionalinio užsienio politikos konsensuso, pasiūlė kitą konceptualų variantą? Ar tokiu būdu neįvelsime šalies diplomatijos, visos užsienio politikos į bereikalingus vidaus politikos ginčus ir, aišku, į rinkimines kampanijas?
Švietimo ar sveikatos apsaugos politika taip pat svarbios visoms politinėms jėgoms ir tokiuose susitarimuose, jei jų būtų laikomąsi, būtų nemažai prasmės, nes, ko gero, didžiausia mūsų problema ir yra blaškymasis įvairiose vidaus politikos kryptyse. Kone kiekviena nauja valdančioji koalicija ir Vyriausybė siekia savos mokesčių, švietimo ar sveikatos apsaugos reformos. Nuolat kartodami, jog Švedija mums pavyzdys, nepasigiliname, o kodėl jie tiek pasiekė ir kaip?
Ogi todėl, jog jų politikai laikėsi tęstinės politikos. Pabrėžiu – tęstinės, nuoseklios, be blaškymosi, kas paprastai kainuoja ir laiko, ir resursų. Be to, kiekviena bet kurios srities reforma paprastai reikalauja ne vienos Parlamento kadencijos arba net kelių skirtingų ideologinių pakraipų vyriausybių nuoseklių pastangų. Taip, jie, švedai, jas koreguodavo pagal savo partijų ideologijas, tačiau nesukdavo kaskart ienų į visiškai priešingą pusę – tik tam, kad paneigtų ar sumenkintų savo pirmtakų pasiekimus, kaip neretai atsitinka pas mus.
Pažiūrėkime į visiškai šviežią pavyzdį, kaip švedai su suomiais per labai trumpą laiką sugebėjo sutarti, kaip visos partijos kartu atsisakė dešimtmečius trukusio neutralumo ir pasirinko NATO. Ir šiuo atveju šių šalių politinėms partijoms teko gan radikaliai keisti savo nusistatymus, nes vienos buvo labiau už narystę gynybiniame Aljanse, kitos – priešingai.
Būtent realios saugumo grėsmės bei ilgametė skandinaviška konsensusų politikoje patirtis, pragmatizmas leido visoms šių šalių partijoms greitai ir sėkmingai sutarti, kuo, akivaizdu, netikėjo Rusija, pradėdama karą prieš Ukrainą.
O ar šių grėsmių neturi Lietuva? Juk pagrindinis bet kurios šalies užsienio politikos tikslas ir yra saugumas. Būtent tai ir numatyta dabartiniame susitarimo projekte, kurį galima ir koreguoti, papildyti, pagaliau susitarti periodiškai peržiūrėti, jei to prireiktų, nes geopolitinė situacija yra labai dinamiška ir nuolat besikeičianti.
Tačiau vis tik susitarimai dėl užsienio ir gynybos politikos turi ir kitų tikslų, ne tik vieningą šalies balsą santykiuose su Europos Sąjungos ir Aljanso partneriais, kas, aišku, yra pagrindinis siekis. Partijos sutardamos, įsipareigoja neįtraukti užsienio politikos į tarpusavio vidines, juolab rinkimines politines kovas. Kas, beje, itin aktualu Lietuvai, ypač artėjant Prezidento ir Seimo rinkimams.
Būtent todėl ir susiklostė, kaip jau minėjau, kone ketvirtį amžiaus trunkanti šalies tradicija pasirašyti užsienio ir saugumo politikos susitarimus rinkimų išvakarėse. Kodėl dabar, šioje ypač nestabilioje geopolitinėje bei saugumo situacijoje šito reikėtų nedaryti?
Beje, ilgamečio Lietuvos socialdemokratų lyderio Algirdo Brazausko politikos tradicija visuomet ir buvo – siekti platesnio politinio konsensuso, daryti kompromisus, gebėti sutarti ir labai sudėtingose situacijose. Jam niekada neatrodė, jog kokie nors susitarimai neleidžia skelbti savų idėjų, tikslų ar kaip nors varžo partijos politinio veikimo erdvę.
Nesutarti politikoje visuomet lengviau nei sutarti. Visada rasi argumentų, kaip sukritikuoti ar apkaltinti kuo nors oponentą ir taip paaiškinti savo poziciją rinkėjui. Tai beveik trumpiausias kelias siekti populiarumo, kuo per daug kaltinti renkamų politikų gal ir nereikėtų, tačiau ir valstybės reikalų pamiršti nedera.
