Apskritai kokie nors supaprastinti vertimai tokiais atvejais visuomet netikslūs arba gali nuvesti klaidingu keliu, jau nekalbant apie tai, jog politinių tokio skaičiaus šalių sprendimų pasekmės visuomet sunkiai prognozuojamos – ar ne iš čia kyla ypač didžiųjų valstybių tikras ar tariamas neryžtingumas, kurį mes greiti pasmerkti ar sukritikuoti?
Vienas pagrindinių laukiamų NATO lyderių Vilniaus viršūnių geopolitinių sprendimų, neabejotina – Ukrainos narystės perspektyvos, pakvietimas arba pakvietimas su įvairiausiomis laiko, politinių aplinkybių ir panašiomis išlygomis. Visose šiose išlygose greičiausiai ir slypės esmė. Drįsčiau teigti, kad nuo šio (ne)sprendimo priklausys ir karo eiga, kariaujančių pusių psichologinė būklė, tolimesnės arba artimesnės taikos perspektyvos.
Ir nors tikiuosi, linkiu Ukrainai sėkmės, tačiau net ir kitu atveju nederėtų pasiduoti pesimizmo nuotaikoms ar pradėti klysti dėl nuoskaudų. Nors prisiminus neseną istoriją, pradedant 1994 metų Budapešto memorandumu ir baigiant kitais Vakarų saugumo pažadais, Ukraina tarsi ir turėtų tokią teisę.
Šiandien jau gana aišku, jog Ukrainos pakvietimui į NATO kol kas nėra šalių narių konsensuso, aiškesnės JAV pozicijos, tačiau sutariama, jog ji taps nare artimiausioje ateityje. Todėl labai daug priklausys nuo priimtų dokumentų, juose – įvairių formuluočių niuansų ir t. t.
Ar įmanomi, kaip tikisi kai kurie ekspertai ir net politikai, kaip Estijos premjerė Kaja Kallas, kokie nors „paskutinės minutės“ sprendimai? Taip įvairiuose vadovų susitikimuose atsitinka, šių eilučių autoriui ne sykį teko tai matyti tiesiogiai, tačiau retai ir, aišku, ne tokiais iš esmės geopolitinę sanklodą keičiančiais atvejais, kaip Ukrainos narystė Aljanse.
Į kokį nors pesimizmo liūną ukrainiečiams nedėrėtų pulti jau tik todėl, kad vis tiek šiuo metu, vykstant karui, prasidėjus labai sudėtingam kontrpuolimui, viena svarbiausių problemų išlieka parama ginklais ir amunicija, o šiuo klausimu turimą Vakarų šalių konsensusą tiesiog gyvybiškai būtina išlaikyti. Kaip, beje, ir šios šalies atstatymo po karo, agresorės nusikaltimų vertinimą bei kitais klausimais.
Pagaliau nepamirškime, kad po Vilniaus kitais metais NATO vadovai susitiks Vašingtone, kur jau bus įsibėgėjusi prezidento rinkimų kampanija. O tai reiškia, kad kai kurie galutiniai taškai dėl Ukrainos narystės NATO gali būti sudėlioti būtent Vašingtone. Neatsitiktinai tokie galimi kandidatai į JAV prezidentus, kaip, pavyzdžiui, Mike'as Pence'as, buvęs šios šalies viceprezidentas, lankosi Kyjive ir tokių vizitų matysime ir daugiau.
Kitas aštrias diskusijas tarp partnerių sukelsiantis klausimas, dėl kurio beveik vienu balsu sutaria ekspertai ir komentatoriai, – išlaidos gynybai. Šiuo metu, priminsiu, tik devynios šalys narės yra pasiekusius 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai, tarp jų ir Lietuva – jau 2,54 proc., dar devyniolika yra nutarusios tai padaryti jau 2024-aisiais, likusios – dar vėliau.
Jau netrukus pamatysime, kaip tie pažadai bus vykdomi, nes kitų – 2024-ųjų – metų biudžetai daugelyje šalių turės būti svarstomi jau šiemet. Priminsiu, jog konkrečiau dėl 2 proc. BVP gynybai sutarta dar 2014-aisiais Velso NATO Viršūnių susitikime. Dešimtmetis prabėgo greitai, o gynybos biudžetai didesnėje Aljanso šalių dalyje taip ir liko nepadidinti arba padidinti nepakankamai. Tai reiškia, jog kai kurioms iš jų teks, norint pasiekti bent 2 proc. BVP, priimti gana radikalius sprendimus.
Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas tikisi, jog Vilniuje „susitarsime ir įsipareigosime 2 proc. laikyti ne lubomis ar tikslu, bet minimaliomis grindimis.“ Jis galvoja – ir yra teisus, – jog jau nėra laiko toliau atidėlioti šiuos sprendimus, nes dabartinė parama Ukrainai atvėrė daugybę NATO problemų, akivaizdų karinių atsargų ir amunicijos stygių, jau nekalbant apie karinės pramonės pajėgumus.
Tačiau nuošimčiai nuo bendrojo vidaus produkto yra santykinis rodiklis. Dažniausiai demokratinės šalys turi vienokius ar kitokius tradicinius santykinius rodiklius švietimui, sveikatos ar socialinei apsaugai ir gynybos dalies padidinimas neišvengiamai kels klausimą, o kieno sąskaita?
O tai reiškia ir karštas diskusijas parlamentuose. Nepamirškime, kad populistai kelia galvas net tokiose valstybėse kaip Vokietija ar Suomija, kitur ir tomis diskusijomis mėgins pasinaudoti savo populiarumui stiprinti, neva pasisakydami prieš ginklavimąsi ir pan.
Neabejotina, jog tarp kitų Vilniaus NATO Viršūnių susitikimo sprendimų Lietuvai itin svarbūs yra Rytų flango, priešakinės gynybos, Baltijos šalių apginamumo planai. Ir čia ne tik dislokuojamų karių skaičius (gera žinia, jog vokiečiai savo įsipareigojimus Lietuvai patvirtino ir net pagreitino). Vienas svarbiausių sprendimų bus NATO pajėgų mobilumas, galimybė jas greitai permesti, esant reikalui.
Lietuva savo ruožtu nedelsdama turi spartinti karių priėmimo iš kitų šalių infrastruktūros plėtrą, ne tik reikalauti iš partnerių vykdyti įsipareigojimus. Tebelieka neišspręsta problema dėl brangios karinės įrangos pirkimo kooperacijos tarp Baltijos valstybių, jos suderinamumo bei kitos.
Vilniaus NATO Viršūnių susitikimas bet kuriuo atveju taps istoriniu, jau tik todėl, jog greitai taps Aljanso istorijos dalimi. Likusi savaitė turi būti išnaudota sutelktoms šalies politikų, diplomatų, ekspertų pastangoms įtikinėti partnerius, burti valstybių narių koalicijas. Beje, šiuo metu daugiau nei dvidešimt Aljanso narių, t. y. didesnė pusė, pasisako už Ukrainos pakvietimą į NATO. Jei jos tvirtai laikysis savo pozicijų vadovų diskusijų metu, tapsime istorijos eigos ir realių geopolitinių pokyčių liudininkais.
