Įvairios istorinės, geopolitinės aplinkybės, o daugiausia šalių vidaus politinė valia bei nusistatymai reformuotis arba ne, vidaus politinis (ne)konsensusas nulemdavo vienokius ar kitokius Europos Sąjungos sprendimus dėl plėtros. Balkanų šalys yra viena, posovietinės – kita, dar kitokios aplinkybės buvo Kipre ar Turkijoje, besiderančioje dėl narystės jau ne vieną dešimtmetį. Šiaurės Makedonijai derybas trikdė nesutarimai su Graikija dėl šalies pavadinimo, ir ne vienerius metus.
Kad ir kritikuojama Europa, jau ir patyrusi nuostolių – Brexitą, išlieka patraukliu projektu ir traukos centru pirmiausia dėl savo taikaus, pozityvaus, kuriančio vystymosi, ekonominio potencialo, išplėtotos socialinės bei sveikatos apsaugos, mokslo bei kultūros galimybių.
Dažniausiai, taip pat ir Lietuvoje, Europos Sąjunga kritikuojama už gana lėtus politinius sprendimus (nors su kuo lyginsi?), gremėzdišką Briuselio biurokratiją, tačiau ar galima labai jau kitokia, kai susijungusios net 27 valstybės? Kritikuodami kažkodėl dažnai pamirštame, jog ir patys esame viso to dalis.
Šiuo metu Europos Sąjungai, mano požiūriu, stebėtinai greitai susivienijus Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje, vis tiek yra šalių, kurios turi kitokią nuomonę ir net stabdo kai kuriuos Rusijos sulaikymui skirtus sprendimus. Todėl jau kelintą sykį per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungoje kyla diskusijos atsisakyti veto teisės ir priiminėti kuo greitesnius sprendimus kvalifikuota dauguma.
Tai labai sudėtingas klausimas, jei į jį žvelgsi strategiškai, o ne vienos ar kitos šios dienos aktualijos akimis. Veto teisė vis tik daugiau politinio svorio kažkuria prasme suteikia mažesnėms valstybėms narėms, o ne priešingai. Veto teisė, suprantama, verčia šalis derėtis, tartis, derinti sprendimus, jungtis į koalicijas, ieškoti kompromisų. Todėl ir kritika Europoje, nuolat vykstanti diskusija (ko gero, Europa ir yra diskusija?) yra pagrindinis veiksnys, stumiantis problemų sprendimus į priekį, iškeliantis naujus lyderius ir idėjas.
Tačiau kritika šiuo atveju reikalinga konstruktyvi, turininga, o ne tik, atsiribojus nuo konkrečių aplinkybių, skubanti tuoj pat kaltinti ypač didžiųjų valstybių politikus, dažniausiai kažkodėl pagrindinius mūsų sąjungininkus saugumo srityje, bailumu, valios stoka, Rusijos nesupratimu. Esą mes jums sakėme, įspėjome, bet neklausėte ir t. t. Ypač sparčiai populiarėja mitas, esą Vakarai nepademonstravo politinės valios plėtrai 2008–aisiais. Jei tuomet būtų pakviesta Ukraina, Sakartvelas, daugelio vėliau įvykusių Rusijos agresijų nebūtų.
Su tokia kritika sunku sutikti, ypač jei žinai, kokios iš tiesų aplinkybės tuomet buvo ir kodėl toks sprendimas nebuvo padarytas. Politinės valios trūko pirmiausia pačioje tuometėje Ukrainoje ir jų politiniame elite, jei Sakartvelas ir demonstravo aiškesnę poziciją, bet vargu, ar buvo pasiruošęs.
Pagaliau šių klausimų nuolatinis kėlimas, kaip priekaištas partneriams, šiandienos diskusijose jokios realios naudos šalių santykiuose neturi, greičiau priešingai – juos apsunkina, nes politikai taip pat turi jausmus bei emocijas. Ir dar sudaro galimybes propagandiškai įsikišti Rusijai arba pasinaudoti jos satelitams tose šalyse iš kraštutinių bei populistinių politinių jėgų.
Šiuo metu aktualija, ir vėl skatinanti diskusijas dėl veto teisės, yra Vengrijos pozicija dėl energetikos sankcijų Rusijai. Kai kurie Lietuvos politikai jau linkę siūlyti atsisakyti veto teisės, nors, man regis, tai nebūtų pats toliaregiškiausias strateginis sprendimas. Priminsiu, jog tokie pasiūlymai svarstomi ne pirmą kartą ir, kilus pabėgėlių krizei prieš keletą metų, o tuomet Lietuva buvo kategoriškai prieš pietų Europos šalių siūlymus naikinti veto teisę, privalomai įvesti vadinamas pabėgėlių kvotas ir pan.
Kaip žinia, jau ne pirmus metus vyksta dar ankstesnės Komisijos inicijuota Europos ateities konferencija, kuri turėtų aptarti ir patobulinti Sąjungos sprendimų būdus, jų mechanizmus, operatyvumą bei kitus aspektus. Štai šiame formate, įvertinus visas pasekmes, ir turėtų būti ir pasiūlyti sprendimai, taip pat ir dėl veto teisės, galbūt ir dalinio apribojimo, pavyzdžiui, saugumo ir gynybos klausimais. Blogiausia, kai toks kertinis ES egzistencijos klausimas ir vėl svarstomas konjunktūriškai, ką ir matome šiuo metu.
Pagaliau, sprendimai dėl veto teisės išsaugojimo ar panaikinimo bet kuriuo atveju nebus priimti greitai, o ir vargu, ar šiandien tai aktualiausias klausimas. Veto galimybė, kaip visų šalių narių lygybės klausimas, kol kas labiau vienija Europą nei skaldo. Karas Ukrainoje yra egzistencinis visai Europai, todėl visi sprendimai, kad ir sunkiai, vienas kitą įtikinėjant, bet vis tik priimami ir bus priimami. Kas galėtų prieš metus patikėti, jog Europos Sąjunga per du mėnesius sutars net dėl penkių sankcijų paketų agresoriui?
Pagrindinis šiuo metu Bendrijos iššūkis, mano nuomone, Ukrainos pakvietimas į Europos Sąjungą. Tai svarbu dėl keleto priežasčių ir pirmoji: tuo Europos Sąjunga pademonstruotų tikėjimą Ukrainos pergale šiame baisiame kare. Antra, tai ir toliau skatintų šalis nares teikti įmanomą pagalbą kovojančiai Ukrainai, nes neatmestina, jog karas gali užsitęsti.
Trečia, kandidato į Europos Sąjungą statusas, mano požiūriu, padėtų Ukrainai derybose su Rusija, kurios anksčiau ar vėliau įvyks.
Ketvirtoji priežastis – po karo reikės remti Ukrainos atstatymą, investuoti į jos ekonomiką bei ūkį, kandidatės statusas pašalintų nemažai galimų biurokratinių apribojimų. Ir penktoji, sklandus ir greitas Ukrainos prisijungimas prie Europos Sąjungos pademonstruotų, jog joks agresorius jokiais veiksmais negali stabdyti ar uždrausti demokratiškos Europos plėtros proceso.
Ir pagaliau, pati Bendrija suinteresuota kuo greitesniu Ukrainos atstatymu, jos indėliu į Europos ekonomiką, taip pat, pavyzdžiui, žemės ūkio produkcija ir ne tik.
Ukrainos prezidentas kartu su Vyriausybe jau paskelbė ekonomikos atgaivinimo po karo planą, kuris bus paremtas devyniais principais. Tarp jų „kandidatės į ES ir galiausiai visateisės narės statusas“. Taip pat „visiška prieiga prie ES ir G7 rinkų“, logistikos kelių į Vakarus sukūrimas, energetinis savarankiškumas, rinkos liberalizavimas, kita.
Europa, nors ir entuziastingai, kaip jau minėta, kritikuojama, anot Europos Sąjungos diplomatijos vadovo Žosepo Borelio, vėl tampa geopolitine žaidėja. Dar niekada pati Europos Sąjungos plėtra nebuvo tokiu lemiančiu geopolitiniu veiksniu. Jo prireiks ir netolimoje ateityje mūsų kaimyninėje Baltarusijoje, sprendžiant kitus klausimus bei Europos iššūkius.
Didieji europiečiai, pradedant Stefanu Cveigu „Europiečio prisiminimuose“ ar mūsų kraštiečio Romain Gary „Europietišku auklėjimu“, baigiant Umberto Eco „Takios visuomenės kronikomis“, daugeliu kitų, visų nepaminėsi, visuomet buvo kūrybiškai kritiški Europai. Tačiau būtent kūrybiškai, siūlant nauja, europietiška, vertybiška.
Jie neidealizavo Europos, bet ir nekeiksnojo kiekviena menkiausia proga, tačiau ir perspėjo, kaip Umberto Eco, jog „rytojaus katastrofos bręsta jau šiandien, apsimestinai taikiai“. Nors Ukrainos atveju gal buvo kitaip ir mes turime pagrindo europietiškai kritikai bei savikritikai.
