Tiesa, nei žadėtos mokesčių reformos, nei kokių nors rimtesnių kitų valdantieji iš ėmės nepradėjo. Gal būt ir ne pats geriausias laikas, vykstant karui Ukrainoje, tačiau ruoštis galimai artėjančiai ekonominei krizei būtina. Pagaliau ir bene didžiausia Europos Sąjungoje infliacija neleidžia atsipaiduoti. Negalima pamiršti ir to, jog visas infliacijos ir akyse kylančių kainų krūvis iš esmės užgriūva gaunančius mažiausias pajamas, o jiems numatyta parama greitai tirpsta.
Prastėjanti ekonominė situacija veiks žmonių nuotaikas ir ne tik Lietuvoje. Į tai demokratiškai renkami politikai negali neatsižvelgti ir net diktatoriai tik iki tam tikros ribos gali nekreipti dėmesio. Energetikos problemos Europoje reikalaus radikalių pertvarkų, brangiai kainuos ir savaime suprantama veiks politikų sprendimus, blogiausiu atveju gali net susilpninti Vakarų ryžtą bei kol kas vienybę ir toliau nuosekliai remti Rusijos užpultą Ukrainą.
Tačiau šalies politikai ir toliau skendi smulkesniuose ar didesniuose nesusipratimuose, pagrindinių, mano nuomone, šiuo metu aktualiausių darbų taip ir neužbaigė - politinės partijos ilgai tarėsi, bet taip galutinai ir nesutarė nei dėl gynybos, nei dėl užsienio politikos. Situacija su ruošiamais susitarimais tampa jau tragikomiška - kas mėnesį žadama pasirašyti, net ieškoma simbolinių datų, tačiau vis atidedama ir nepanašu, jog 7-8 besitariančių partijų pozicijos kaip nors ženkliau artėtų.
Kai kam užsienio ir gynybos politikos konsensusas gali atrodyti nelabai svarbus reikalas, tačiau jau pirmas rimtesnis išmėginimas Kaliningrado tranzitu, kuomet ypač reikėjo politikų veiksmų darnos, parodė, jog veikiama nekoordinuotai, net skirtingai suvokiant problemą, kaltinant ir kritikuojant vienas kitą, ko, tiesa sakant, Kremliui pirmiausia ir reikia.
Ir to Kremliui reikia dar labiau, nei tų pačių sankcionuotų prekių gabenimo į Kaliningradą. Arba, kitaip sakant, ši situacija tik dar sykį patvirtina, jog toks sutarimas bent jau dėl pagrindinių užsienio ir gynybos politikos principų tiesiog gyvybiškai būtinas. O dar svarbiau, kaip jau ne kartą minėjau, visų institucijų veiksmų koordinacija, bendras veikimas, kas tarpusavyje yra tampriai susieta. Nes jei problemos suvokiamos nevienodai, skirtingi bus ir veiksmai. Ne viešas politikų varžymasis kas teisesnis, o tikslūs, ryžtingi ir koordinuoti sprendimai reikalingi visuomenei.
Priešingu atveju, strigsime po kiekvienos menkesnės, o juolab rimtesnės Rusijos propagandinės atakos, galiausiai susipyksime su partneriais Europos Sąjungoje, jau palengva tapdami “galvos skausmu” Briuseliui. O tokio pleišto įvarymas tarp mūsų ir ES yra tiesiog Kremliaus svajonė ir nuolatinis tikslas. Ir kaip tuomet paaiškinti ar juolab pateisinti mūsų viešoje erdvėje kone dominuojančią kritiką mūsų pagrindiniam ir realiam gynybos partneriui Vokietijai? Kurios kartais, regis, net daugiau nei agresorei Rusijai…
Vietoje to, kad užgulus su visais turimais diplomatijos pajėgumais informuoti partnerius Europos Sąjungos šalyse apie tai, kas iš tikrųjų yra tas Kaliningrado tranzitas, kokios to tranzito rūšys, kaip ir kokiais susitarimais reguliuojamas, kodėl Lietuvai svarbu apginti savo teritorinį suverenitetą, kokios čia kyla problemos, mes tik kritikuojame Vokietiją, Prancūziją, Italiją, kitas šalis, esą jos nesupranta, “nuolaidžiauja Rusijai vardan ramybės” ir panašiais įžeidžiančiais, tačiau tikrai nelabai partneriškais argumentais.
Nors ir buvo vienas (tik vienas!?) pasitarimas prezidentūroje Kalingrado tranzito klausimu, bet užsienio politiką vykdančių institucijų pozicijos vargu ar suartėjo, o ir aplink patį pasitarimą vyko keistoki veiksmai. Štai liberalų partijos taryba susitikimo išvakarėse kreipiasi į prezidentą, ragindami sukviesti užsienio politikos koordinacinę tarybą. Kreipimąsi pasirašo jų lyderė ir Seimo pirmininkė, kuri šiaip jau galėtų ir be savo partijos pareiškimų paskambinti prezidentui tiesiogiai, nes jį, esant reikalui, pavaduoja pagal šalies Konstituciją.
Negi jau mūsų lyderių santykiai visų iššūkių akivaivaizdoje iš tiesų tokie, jog jie tiesioginiu būdu jau nebegali bendrauti, o svarbiausia bendradarbiauti net ir kertiniais darbiniais klausimais? Ar tai atsakomybės vengimas, klaidų baimė ar jau ko gero nesveikas nepasitikėjimas vienas kitu?
Ir nors vadinamas Kaliningrado tranzito propagandinis triukšmas savotiškai gal būt kažkiek padėjo NATO viršūnėms paryškinti vadinamo Rytų flango, taip pat Lietuvos apginamumo problemas, priimti gana ryžtingus ir mums naudingus sprendimus, tačiau paaiškėjo, kad patys dar esame tam tinkamai ir nepasiruošę, gal nė nepradėję ruoštis, vėluojame su namų darbais. Ar dėl apsidraudėliškumo, ar dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, tikintis dar didesnio finansavimo, šalies kariuomenės vadovybė pareiškė, jog priimti NATO pasiūlytą brigadą galės ne anksčiau nei 2027-aisiais?
Bet kuriuo atveju, priimdami sprendimus itin jautriais klausimais ir juos komunikuodami, politikai privalo atsižvelgti ir į verslo, ir visuomenės nuomonę bei interesus. Pagaliau ir į žmonių baimes. Politikų blaškymasis tas baimes dar tik sustiprina, pasėja netikrumo nuotaikas. Visuomenė turi matyti, jog šalies lyderiai, pozicija ir opozicija sugeba dirbti kartu, žino, kaip atremti iššūkius net ir skirtingų pažiūrų ar ideologijų bei artėjančių rinkimų sąlygomis.
Vakarų spauda savo ruožtu taip pat atspindėjo ir mūsų viešus ginčus dėl Kaliningrado tranzito, net pavadindama vadinamą Suvalkų koridorių “pavojingiausia vieta pasaulyje”, nors Aljansas vienodai gintų bet kokios NATO šalies teritorijos, anot JAV prezidento Joe Bideno, kiekvieną centimetrą. Suprantama, jog Suvalkų koridorius yra jautri vieta, agresijos atveju atskirianti Baltijos valstybes, tačiau vargu ar tai esminis klausimas šiuolaikiniu kariniu aspektu, o ypač po realaus Švedijos bei Suomijos prisijungimo prie Aljanso.
Dar viena svarbi priežastis reikalaujanti kuo greitesnio susitarimo, bent minimalaus šalies politikų konsensuso užsienio ir gynybos politikos klausimais yra būsimas kitų metų NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Šiandien net sunku prognozuoti jo darbotvarkę. Greičiausiai bus stengiamasi įtvirtinti ir vystyti Madrido viršūnių sprendimus, kurie ypač svarbūs Lietuvai, Baltijos valstybėms, Lenkijai. Ar Vilniaus NATO samite, kas jau savaime yra mums istorinis įvykis, Lietuva dalyvaus su skirtingomis partijų pozicijomis ir užsienio bei gynybos politikos nekonsensusu?
Nepamirškime, jog susitarimų pasirašymo atidėliojimai situacijos nepalengvina, gal būt ją tik dar labiau komplikuoja. Juk prezidento bei Seimo rinkimai Vilniaus NATO samito metu bus jau tik po metų t.y. partijos jau bus rinkimų, kurie nulems parlamento bei vykdomosios valdžios sudėtį, kampanijos tiesiojoje. Sutarti ir įsipareigoti bus dar sunkiau. Bet kuriuo atveju šalies politikos lyderių pareiga yra gebėti bendrauti, bendradarbiauti, veikti kartu. Laiko gyvybiškai reikalingiems sprendimams ir net tik dėl artėjančio Aljanso viršūnių susitikimo, vis mažiau.
Literatūroje yra aprašyti būdai, kaip įveikti prokrastinaciją arba nuolatinį norą atidėlioti sprendimus, pateisinant tai įvairiausiomis priežastimis. Vienas jų - airiškasis. Atsistojęs priešais aukštą tvorą, kurią sunku įveikti, airis permeta savo kepurę į kitą pusę ir yra tiesiog priverstas lipti per ją. Mūsų nesutariantiems ir susitarimus atidėliojantiems politikams Kaliningrado tranzito istorija “kepurę per tvorą” jau permėtė.
