Ar nepavargome vienas kitą įtikinėti grėsmėmis, kurios iš tiesų egzistuoja, ir nieko iš esmės nedaryti arba kone visur su reikalingais sprendimais vėluodami? Net ir prasidėjusi keistai vangoka Prezidento rinkimų kampanija, kiek teko peržvelgti kandidatų siūlomas programas, kalba apie viską, daugiausia apie vyriausybines kompetencijas, kurių nei esami, nei būsimi valstybės vadovai neturi, bet mažiausiai apie tiesiogines Prezidento funkcijas – užsienio politiką ir krašto saugumo ar pasiruošimo gynybai klausimus.
Galima įvairiai vertinti, pavyzdžiui, kariuomenės kūrėjų, atsargos kariškių, kurių dalis, beje, turi ir realios kovinės patirties, kreipimąsi (ir jau ne pirmą) ir keturiolika pasiūlytų punktų, kokias problemas ir kaip būtina spręsti, tačiau daugelis iškeltų klausimų lig šiol lieka neatsakyti, kai kurie nė nepradėti svarstyti, nors kreiptasi tiesiogiai į šalies vadovus.
Tiesa, buvo mūsų pareigūnų komentarų, esą viską mes žinome, viskas yra daroma, viskas jau planuose. Iš dalies tokią vangią ir net irzloką reakciją gali suprasti, nes pirmasis iš minėtų keturiolikos punktų yra kaip tik apie lyderystės stoką – ir čia kaip pirštu į akį, nes tai ir yra pagrindinė tokios susidariusios situacijos priežastis.
Vienintelis pareigūnas, kiek rimčiau sureagavęs į atsargos kariškių pasiūlymus, mano nuomone, buvo Prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys, pripažinęs, jog nėra pakankamai įsiklausoma į kompetentingų ekspertų raginimus, reikėtų ne „atsišaudyti, bet imtis pokyčių“.
Gaila, kad jis kol kas nepatarė Prezidentui sukviesti Valstybės gynimo tarybos, nes būtent šiame formate būtų galima įveikti valdžios „nekalbadienius“ ir konkrečiai aptarti keliamus klausimus. Juolab, kad dalis jų nėra tik Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės kompetencija.
Jei politikai nuolat apeliuoja į piliečių visuomenę dėl galimų grėsmių, piešia juodus ir kitokius scenarijus, tai jie galiausiai sulaukia atsakymų, pasiūlymų ir net iniciatyvų. Ir tai yra sveikintina. Blogiau yra tai, jog tie patys politikai dėl tokių pilietinių iniciatyvų susierzina, nesugeba adekvačiai reaguoti ir net pradeda ignoruoti arba teigti, jog mes čia ir šiaip viską darome, ko jūs iš mūsų norite.
Keisčiausiai (ne)sprendžiami šiuo metu yra keli klausimai: visuotinis šaukimas, koks jis ir kada bus, rezervo ruošimas ir kokia apimtimi, o svarbiausias – gynybos finansavimo didinimas. Šiuo klausimu ypač, nors ir pirmųjų dviejų sprendimai šiuo metu nebūtų populiarūs, visų partijų lyderiai, besiruošiantys rinkimams, suskato žegnotis, jog jie prieš bet kokius naujus mokesčius, tarsi pinigų galima paimti iš kažkokių mistinių šaltinių, o ne iš biudžeto.
Seimas gana operatyviai sukuria darbo grupes, pavyzdžiui, dovanų sandėliuko darbui tobulinti, tačiau nepajėgia priimti svarbiausio sprendimo – dėl krašto gynybos finansavimo. Nes visi kiti gynybos, visuotinio šaukimo ar rezervo paruošimo bei infrastruktūros plėtros klausimai taip pat priklauso nuo (ne)padidinto finansavimo. Ir nors diskusija šiuo klausimu vyksta jau senokai, panašu, jog tik tam, kad imituojant kažkokią veiklą problemą būtų galima atidėlioti.
Rinkimų metai – gal ir ne pats palankiausias laikas šiems sprendimams, tačiau karas Ukrainoje vyksta dabar, tęsiasi jau trečius metus, situacija fronte, tenka pripažinti, kad ir palengva, blogėja, o tai reiškia, jog realios saugumo grėsmės Lietuvai tik didėja. Reiškia, kad politikai privalo susitarti, ir pirmiausia dėl gynybos finansavimo būtent dabar. Nes, tiesa sakant, ir po rinkimų tai nebus lengvesnis klausimas, ypač, kai Lenkija jau ragina Aljanso šalis gynybai skirti mažiausiai nebe 2, o 3 procentus nuo bendrojo vidaus produkto.
Kalbos apie grėsmes, užpildžiusios viešąją erdvę, veikia ne tik visuomenę, bet ir investuotojus, kuriems šalies saugumo aplinka yra vienas pagrindinių kriterijų investuoti arba ne. Tai pripažįsta ir Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, teigianti, jog „dėl nuolatinių kalbų apie Lietuvai kylančią karo grėsmę tenka įdėti daugiau pastangų, norint ne tik pritraukti naujų investuotojų, bet ir siekiant nuraminti čia jau esančias užsienio įmones“, kad jos nepasitrauktų.
Dar blogiau veikia investuotojus valdžios šakų komunikacinė kakofonija, į ką beda pirštu ne vienas politologas ar ekspertas, kuomet vieni politikai sako, kad situacija yra bloga ir blogėjanti, o kiti kviečia nusiraminti.
O blogiausia yra tai, kad gana ryžtingai įvardydami grėsmes, nepajėgiame aiškiai ir koordinuotai atsakyti, kaip, kokiomis priemonėmis ir resursais jas užkardysime, nes sprendimai arba atidėliojami, arba pritrūksta politinės valios jiems priimti.
Iš tiesų minėtus atsargos kariškių pasiūlymus būtų verta net ir apsvarstyti Valstybės gynimo taryboje ar bent jau, susirinkus visiems atsakingiems vadovams, peržvelgti, kas jau padaryta, kas – ne, ką reikia spartinti. Ir, beje, nepaisant Prezidento, Europos Parlamento ar Seimo rinkiminių kampanijų. Taikos laikas, kai politikai galėjo atidėlioti sprendimus dėl rinkimų, senokai baigėsi.
Labiausiai, kaip žinome, pavargstama ne nuo darbų, o nuo tuščių kalbų, nuo tuščių apsisukimų, nuo nuolatinių pagrįstų ir nepagrįstų kaltinimų vienas kitam, o iš tiesų – nuo atsakomybės vengimo. Tokia situacija silpnina ir visuomenės susitelkimą, pasiruošimą prisidėti, prisijungti. Neatsitiktinai Valstybės saugumo departamento vadovas, pristatydamas grėsmių ataskaitą Seimui, kvietė, visų pirma, telkti tautą.
„Kodėl šiandien, praėjus 34 nepriklausomybės metams, – retoriškai klausė Prezidentas Gitanas Nausėda trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje, – gaištame laiką spėliodami, kada būsime užpulti ir gąsdiname save?“
Tačiau raginti visuomenę nepasiduoti baimėms šalies vadovams įvairių švenčių progomis jau nebepakanka. Būtina ir patiems tokį pavyzdį parodyti realiais darbais ir sprendimais, įveikus asmenines antipatijas, bereikalingas ambicijas. Tik visų valdžios šakų veikimas kartu, pabrėžiu, kartu, koordinuotai ir atsakingai sutelktų tautą, sumažintų baimes ir galiausiai neleistų pavargti.
