Ukrainoje, sprendžiant iš šalies aukščiausiųjų vadovų elgesio, nėra naujos karo eskalacijos bangos, Putinas nebegrasina branduoliniu ginklu, greitai bus pasiekta taikos sutartis, pseudoreferendumai taip pat nekelia jokios grėsmės. Pabėgėliai iš Baltarusijos nebeatakuoja Lietuvos sienos, tvora pastatyta, stebėjimo įrenginių bei pasieniečių pajėgų užtenka.
Baltijos jūroje iš vamzdynų nesiveržia dujos – žinoma, kas tie diversantai, – visa kita kritinė infrastruktūra tinkamai apsaugota. Išspręsti visi su Kaliningrado tranzitu susiję klausimai. Pagaliau ir pandemija, dėl kurios įveikimo būdų taip pat atkakliai kovojo prezidentūra su Vyriausybe, kaip paskelbė sveikatos apsaugos ministras, nugalėta.
Regis, šiuo metu nesvarbu niekas, svarbu tik politikų ambicijos, o pagrindinis kariaujančių pusių tikslas – kas atstovaus Lietuvą Europos Vadovų Taryboje. Opozicija, prapylusi vieną interpeliaciją, rengia dar tris, tarsi su kitomis bus kitaip, nors yra ir „racionalesnių“ pasiūlymų – rengti iš karto interpeliaciją visai Vyriausybei, tiesa, neaišku, kas, atstatydinus kabinetą, imtųsi ir pajėgtų naująjį formuoti.
Kompromisai, deja, mūsų šalies politikams nebūdingi, niekas to nė nesiekia, nes tai, jų manymu, tik silpnųjų reikalas, niekur negalima nusileisti nė per nago juodymą, valstybės interesai palauks. Partijų susitarimas dėl užsienio politikos rašomas antri metai, jo iniciatorė, Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkė, jau kraunasi lagaminus į Liuksemburgą dirbti Europos Audito rūmuose. O ir kam tartis, nes prezidentas turi savo užsienio politiką, Seimas savo, Vyriausybė – taip pat, tik neaišku, kuri yra visos Lietuvos.
Daug svarbiau, regis, kas turi ar neturi teisę gyventi Seimo viešbutyje, jau nekalbant apie niekaip neišsprendžiamus maitinimo klausimus. Pagaliau gal bus bent šalies Parlamente, na, gal dar prezidentūroje įsteigtas pavyzdinis Gerovės valstybės draustinis, juolab, kad ir narių atlyginimai, kurie, aišku, per maži, demonstruoja tendenciją augti, nubalsavus už vadinamąją valstybės tarnybos reformą.
O šia kažkodėl dar drįsta piktintis profsąjungos, su kuriomis, suprantama, niekas nė nesivargina tartis, nes tam valdžiai paprasčiausiai nelieka laiko nuo sekinančių viešų tarpusavio vaidų. Vargu, ar mums kokios nors Švedijos ar Vokietijos pavyzdys yra sektinas, nors kiekvienuose Seimo ar Prezidento rinkimuose politikai dievagojasi jų pavyzdžiu seksiantys.
Mūsų šalies vadovai tokie preciziškai ambicingi, kad nė vienos replikos savo adresu nepalieka be atsako, o svarbiausia – kieno replika paskutinė. Savos kompetencijų „pilys“ ginamos ypač aršiai, o jeigu kas nors nepasiseka, iškyla sunkesnis klausimas, tuoj pat pasipila kaltinimai vienas kitam, atsakomybės kratomasi, kaip buvo su sankcijų Rusijai įvedimo realizavimu ar Kaliningrado tranzitu. Labai realu, sprendžiant iš Prezidento ir valdančiųjų naujai besiplieskiančių vaidų, kad panašiai bus ir su energetikos krizės (ne)suvaldymu.
Ir kas gi ta Europos Vadovų Taryba, dėl kurios taip aršiai be kompromisų kovojama, kuri jau sužlugdė bet kokį būtiną bendradarbiavimą tarp šalies vadovų? Šių eilučių autoriui teko dalyvauti ir ne sykį kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi, mat tuo metu nuo pat mūsų įstojimo į Europos Sąjungą Vadovų Tarybose šalis nares galėjo atstovauti ir premjerai, ir prezidentai kartu.
Tokią praktiką Europos Vadovų Taryboje teko nutraukti todėl, jog kai kurių šalių narių prezidentai ir premjerai savo vidaus politikos ginčus perkeldavo būtent į Vadovų Tarybas. Tai buvo ypač matoma, svarstant Lisabonos Sutartį, kuri vis tik po įtemptų debatų, derinimų ir kompromisų buvo šalių pasirašyta 2007-ųjų gruodžio mėnesį. Po 2008-ųjų Europos Vadovų Taryboje gali dalyvauti tik vienas šalies narės atstovas – prezidentas arba premjeras. Šiuo metu, kaip žinome, Vadovų Tarybose dalyvauja 24 premjerai ir 3 prezidentai, tarp jų ir Lietuvos.
Kitaip sakant, pačios šalys narės nusprendžia, kas jas atstovauja Vadovų Tarybose, dažniausiai tai lemia įstatymai, tradicijos arba aukščiausiųjų politikų susitarimai, ko Lietuvoje, kaip matome, niekaip nepavyksta pasiekti. Ar tik neteks galiausiai kreiptis į tą patį Briuselį, kad šią šalies politikams neįveikiamą dilemą padėtų išspręsti?
Vis tik, jeigu rimtai, mano nuomone, svarbiausia ne kas atstovauja, o kaip, kokį mandatą tas atstovas turi apginti. Bet kuriuo atveju, mandatus, šalių pozicijas Vadovų Taryboms visose šalyse narėse rengia vyriausybės, o Lietuvos atveju pagal įstatymą jis turi būti patvirtintas dar ir Seimo Europos reikalų komitete, o po to ir pateikti ataskaitą komitetui, kaip mandatas buvo realizuotas. Ir nesvarbu, kas dalyvauja tą mandatą Vadovų Taryboje atstovaujant – prezidentas ar premjeras.
Todėl periodiškai drebinantys šalies politikos avansceną ginčai dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje tėra tuščių ambicijų karas, kuris jokios naudos, sprendžiant aktualiausius klausimus, tikrai neturi, jei nepasakyti priešingai. Matyt, dėl tokių priežasčių šiame „kare“ ir atsiranda nekompetetingi, anot politologės Rimos Urbonaitės, „visišką politinės sistemos neišmanymą“ demonstruojantys, šiuo atveju – prezidento argumentai, esą joks kitas politikas ar pareigūnas nėra renkamas tiesiogiai, todėl tik prezidentas ir gali dalyvauti Europos Vadovų Taryboje…
Pagal šią logiką išeitų, jog tie 24 šalių premjerai sėdintys už stalo Briuselyje, nėra tiesiogiai rinkti, nes nėra Europoje šalių, kuriose politikai renkami kaip Vyriausybės vadovai, o jau po to mėgina sudaryti daugumą ar valdančiąją mažumą parlamente. Beje, toks eksperimentas prieš kurį laiką buvo išbandytas Izraelyje, tačiau nepasiteisino ir tokių rinkimų buvo atsisakyta, nes išrinktasis premjeras dažniausiai negalėdavo suformuoti daugumos parlamente.
Pagaliau politikų ambicijos jau ne tik tuščios, bet ir pradedančios kenkti valstybės interesams. Gal kaip tik prezidento misija ir turėtų būti šalies politikos konsolidavimas, o ne dalyvavimas visų „kare“ prieš visus? Kad ir kokie būtų politikų požiūriai vienas į kitą, jie privalo bendradarbiauti, veikti kartu, spręsdami aktualiausius šalies valdymo klausimus, kad ir sukandę dantis. Kaip to reikalauja šalies įstatymai, Konstitucija, valstybės ir visuomenės interesai. Lietuvoje, kaip bet kurioje demokratijoje, valdžios atsakomybė yra išskirstyta, tačiau tai nereiškia, jog atskiros valdžios šakos veikia tarsi kokios nors paskiros priešiškos feodalinės pilys.
