Šis procesas yra iš esmės demokratiškas, nors gal ir netobulas, dažnai veikiamas atsitiktinių aplinkybių ar emocijų, tačiau dabartinių geopolitinių iššūkių akivaizdoje norėtųsi atsakingesnio jame dalyvaujančių institucijų bei politikų požiūrio. O ne tik politinių balų ar reitingų vaikymosi, ypač svarstant įstatymų projektus, tiesiogiai susijusius su nacionaliniu saugumu ir kaimynystės politika.
Vienas paskutinių ir, deja, ne pačių geriausių pavyzdžių – įstatymo dėl ribojimų Rusijos ir Baltarusijos piliečiams Lietuvoje priėmimo procesas, kur iš esmės susikirto Prezidento ir Seimo nuomonės ir valstybės vadovas įstatymą vetavo. Šioje istorijoje gal ir nebūtų nieko ypatingo, juolab įstatymas laikinas, veiks tik metus, tik gana keista, kodėl taip įnirtingai buvo kryžiuojamos politinės ietys.
Ir vėl išryškėjo, jog prezidentūra ir parlamentas, institucijos, privalančios pagal Konstituciją veikti kartu užsienio, saugumo bei gynybos politikos srityse, neturi bent kiek bendresnio požiūrio į gana jautrų nacionalinio saugumo klausimą, kuris galėtų ateityje turėti ir platesnių pasekmių.
Kas dar blogiau, panašu, kad už šalies saugumą atsakingos institucijos nė nesiekė to bendresnio ar vienijančio požiūrio, bent minimalaus bendradarbiavimo, kas būtų labai naudinga ypač dabar, kai politinis susiskaldymas dar ir neprasidėjus būsimų Prezidento ir Seimo rinkimų kampanijai yra matomas plika akimi, o jai prasidėjus nuo rudens tik aštrės.
Todėl pagrįstai iškyla keletas klausimų ir, visų pirma, dėl paties minimo įstatymo priėmimo proceso: ar nebuvo galima suderinti skirtumų svarstant įstatymą, pavyzdžiui, Seimo komitetuose, kur paprastai prezidentūros atstovai dalyvauja ar bent jau turėtų dalyvauti? Ar abi nesutariančios pusės girdėjo viena kitos argumentus, ar tiesiog viena iš jų kažkodėl nuo pat pradžių siekė nesutarti, t. y. vetuoti?
Ir kokie gi galėtų būti bent kiek įtikinamesni argumentai, kad žengtum tokį gana radikalų politinį žingsnį – vetuotum didele parlamento dauguma, beveik sutariant pozicijai ir opozicijai, priimtą įstatymą? Gal prireikė geresnės vetuotų įstatymų statistikos, kad metiniame Prezidento pranešime būtų galima pademonstruoti valstybės vadovo aktyvumą teisėkūros procese? Ar šis sunkiai paaiškinamas siekis primygtinai suvienodinti rusų ir baltarusių galimybes Lietuvoje tik dėl kažkokios teisinės estetikos, atsiribojant nuo daugybės kitų realiai svarbių argumentų?
Beje, nelabai įtikinamas ir Prezidento, vetavusio įstatymą, pagrindinis argumentas, esą, „tiek Rusijos, tiek Baltarusijos piliečiams Lietuvoje turi būti taikomi vienodi ribojimai“, nes „ir Rusija, ir Baltarusija Ukrainos atžvilgiu yra šalys agresorės.“
Su tuo gal ir būtų galima iš dalies ir sutikti, jei Baltarusija būtų savarankiška savo politiniuose apsisprendimuose, o jų visuomenė nepavergta diktatūros bei represijų. Akivaizdu, kad Kremliui vykdant nusikaltimus Ukrainoje, būtina įtraukti į tai kuo daugiau šalių, o sulygindami rusų ir baltarusių galimybes Lietuvoje, tam bent iš dalies tik pasitarnautume.
Pagaliau, priimant vienokius ar kitokius politinius sprendimus, būtina ir numatyti jų ilgalaikes pasekmes. Lietuvai, mano nuomone, daug svarbesnis dalykas yra kaimyninės Baltarusijos ateitis, kuri, tikime, bus demokratiška ir todėl draugiškesnė mums. Juolab, kad turime aibę dvišalių problemų, kurias ateityje teks spręsti, – pakanka paminėti kad ir Astravo atominės elektrinės grėsmes ir ne tik.
O kas gi tą demokratiją Baltarusijoje ateityje kurs? Ar ne tie patys žmonės, kurie šiuo metu randa prieglobstį ir dirba Lietuvoje? Aišku, ne tik jie, tačiau vargu, ar tenka abejoti, jog jų vaidmuo bus svarbus, jei ne lemiamas.
Kaip žinoma, to prašė ir Lietuvoje reziduojanti Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja, pasakiusi, jog reikia nubausti režimą (Lukašenkos – aut. past.), o palaikyti „Baltarusijos žmones, kurie priešinasi šiam režimui ir karui.“ Jei jau esame suteikę prieglobstį opozicijos lyderei, tai gal būtų tikslinga įsiklausyti ir į jos nuomonę?
Neplėtosiu Lietuvos ir Baltarusijos santykių istorinių argumentų ar sentimentų, nors jie taip pat ne paskutinėje vietoje. Vis tik pagrindinis mūsų šalies nacionalinio saugumo interesas yra demokratiška Baltarusija, juolab dabartinėje situacijoje, kuomet Kremlius mėgina dar labiau ją militarizuoti, net ir grasindamas branduolinio ginklo išdėstymu čia pat, prie mūsų sienų. Ir tai vyksta šalyje, kuri galbūt labiausiai nukentėjo dėl Černobylio avarijos.
Rusų ir baltarusių, pasitraukusių iš savo šalių, teisių kad ir laikinas suvienodinimas neabejotinai pasitarnautų ir Kremliaus propagandai, kuriai tiesiog būtina įklampinti į savo nusikaltimus ir tuos pačius baltarusius – esą jie kartu kovoja su „kolektyviniais Vakarais“, kurie yra vienodi priešai tiek agresijos prieš Ukrainą iniciatorei Rusijai, tiek dar besipriešinančiai visiškam ir tiesioginiam įtraukimui Baltarusijai.
Todėl šis veto ir buvo visiškai bereikalingas, neprisidėjo prie bent kiek tolerantiškesnės mūsų vidaus politinės atmosferos, ypač svarstant šalies nacionalinio saugumo, taip pat iš dalies ir užsienio politikos klausimus. Švaistydami laiką ir resursus bereikalingiems ginčams bei ambicijoms, Prezidentas ir valdantieji nesuranda dar ir laiko apsvarstyti ar bent apsikeisti nuomonėmis apie realias grėsmes kaimyninėje Baltarusijoje, kuomet Kremlius ne tik anonsavo branduolinio ginklo išdėstymą, bet jau ir pradeda savo ketinimus realizuoti.
Ką reikėtų tikrai užvetuoti, bent jau iki NATO Viršūnių susitikimo Vilniuje, tai mūsų vadovų viešus ginčus, nesusikalbėjimus saugumo temomis, kad būtų galima susitelkti į šalies tikslus bei koordinuotą veikimą šiuo išties mums unikalų šansą pasiūliusiu istoriniu laikotarpiu. Nes sprendimai šiame Viršūnių susitikime gali būti ilgalaikiai bei lemtingi daugeliu aspektų.
