Pagaliau, ar tai, jog politikai „dirba rinkimams“, t. y. siekia demokratiško išrinkimo arba perrinkimo, yra blogai ir juolab verta kritikos? Ar yra kas nors smerktina, jei politikai bent jau prisimena, o ir dar ketina vykdyti savo pažadus ar apskritai mėgina spręsti kokias nors aktualias problemas?
Prisimenu lietuvių kilmės JAV kongresmeno Johno Šimkaus žodžius, kuriuos jis pasakė šių eilučių autoriui prieš geroką dvidešimtmetį: „Atstovų rūmų kadencija tik dveji metai (bene trumpiausia tarp demokratiškų šalių parlamentų – aut. past.), tik išrinktas tuoj pat vėl pradedu dirbti rinkimams.“
Beje, būtent jis 2001 metais pasiūlė JAV kongresui svarstyti rezoliuciją dėl Baltijos šalių priėmimo į NATO (gal šis faktas bus naudingas mokiniams, kurie dalyvauja rašinių konkurse „Mes esame NATO“), kuri turėjo ypatingos reikšmės JAV kaip pagrindinės Aljanso narės apsisprendimui dėl plėtros ir į Baltijos valstybes, kas ir buvo tuomet esminė problema.
Tačiau, pavyzdžiui, čia pat, kaimyninėje Baltarusijoje, ne rinktiems, o iš tikrųjų diktatoriaus paskirtiems parlamentarams, jei tokiais juos galima pavadinti, ką nors žadėti rinkėjams, jų atsiklausti ar dirbti rinkimams nė nebūtina. Ten tereikia pademonstruoti visišką pritarimą bei ištikimybę režimui ir vegetuoti vadinamajame parlamente, kuriame iš esmės jokios diskusijos nevyksta, o tai reiškia ir kokią nors veiklą „dėl rinkimų“.
Demokratiškuose parlamentuose situacija yra visiškai priešinga. Išrinktas politikas, ypač, jei jis nori tęsti politinę karjerą, tiesiog privalo veikti aktyviai, vykdyti savo pažadus, programą, t. y. dirbti ateinantiems rinkimams. Anot literatūros klasiko iš seniausios europinės demokratijos Gilberto Keitho Chestertono, „kiekvienas politikas yra daug žadantis politikas.“ Tai kokia gi tuomet prasmė jį tuo kaltinti ar dėl to kritikuoti?
Premjerė Ingrida Šimonytė, neseniai pakvietusi politines partijas, profesines sąjungas, verslo asociacijas tartis dėl gynybos finansavimo padidinimo, kaipmat buvo apkaltinta, esą besiruošianti Prezidento rinkimams, nors šis klausimas yra išties aktualus.
Tačiau ir kai kurie politinių partijų lyderiai, atsakę, jog nepritars jokiems naujiems mokesčiams, taip pat gali būti apkaltinti tuo pačiu – artėja rinkimai ir populiaru sakyti, kad jie prieš bet kokius papildomus mokesčius. Jie esą už gynybos finansavimo didinimą, bet jokių realių alternatyvių sprendimų iš esmės nepasiūlo.
Tai iš kurgi tas papildomas finansavimas atsiras ir kokia tokios kritikos prasmė? Visi dirba rinkimams ir vienas kitą tuo kaltina ar kritikuoja. O gal tiesiog tokia yra politikų pareiga ir priedermė – dirbti rinkimams ir rinkėjams? Ir nebūtina, jei neturi, ką daugiau pasakyti apie konkurento iniciatyvą, svaidytis rinkimų kaltinimais.
Blogiausia, kad „rinkimais“ politikai pradeda tuščiai kaltinti vienas kitą, kuomet reikia realiai spręsti tikras saugumo ir gynybos problemas. Kas bent kiek įsigilinęs į geopolitinę situaciją, supranta, jog nepaisant, kiek jau šiuo metu pasiekta šalies gynybos stiprinimo srityje, to gali neužtekti.
Kaip tik būtent artėjantys treji rinkimai, pakeisiantys mūsų valdžią, ir reikalauja sutarimo, o finansų klausimu – ypač. Neteisūs ir tie, kas teigia, jog politinių partijų susitarimo nereikia dabar, prieš rinkimus. Kaip tik dabar šalies politinėms jėgoms gyvybiškai būtina patvirtinti saugumo ir gynybos politikos tęstinumą bei konsensusą šiuo klausimu.
Ir ne tik – nė kiek ne mažiau svarbu išsaugoti ir visuomenės palaikymą, kuris kol kas, ačiū Dievui, tebėra tvirtas. O koks jis bus toliau, jei patys politikai dėl to nesutaria ir apskritai kalba, jog visos tokios iniciatyvos tik „dėl rinkimų“, o ne dėl šalies saugumo stiprinimo?
Kritika politikams būtina ne todėl, kad jie dirba, kad ir rinkimams. Daug blogiau, kai jie nedirba, nesugeba priimti būtinų sprendimų. Pavyzdžiui, jau senokai nebejuokinga stebėti, kaip du ožiukai – Prezidentūra ir Vyriausybė – stovi ant „didžiųjų“ nesutarimų tiltelio, surėmę ragus, ir nepaskiria ambasadoriaus į vieną svarbiausių mūsų saugumo, NATO, Europos Sąjungos partnerių – Lenkiją.
Šiuo metu, kai pačioje Lenkijoje vyksta sudėtingas ir labai įtemptas valdžios bei politikos pasikeitimo laikotarpis, neturėti ambasadoriaus Varšuvoje – beveik nusikalstama prabanga.
Pasekmes jau greitai pamatysime. Duokdie, kad būčiau neteisus, tačiau dvišaliai santykiai su Lenkija tikrai nestiprėja būtent tuo metu, kai to labiausiai reikia. Neturime ir, matyt, greitai neturėsime jokių naujų dvišalių saugumo stiprinimo iniciatyvų šiame neabejotinai pažeidžiamiausiame Aljanso rytiniame flange, kaip perspėja Vokietijos ir ne tik analitikai.
Jau nekalbant apie bendrus abiejų šalių transporto, energetinio saugumo projektus, nors liko mažiau nei metai iki atsijungimo nuo rusiškos BRELL sutarties. Nes būtent per Lenkiją Lietuvai teks jungtis prie europinių elektros tinklų. Ir tik dėl protu nesuvokiamų politikų ambicijų ir neatsakingumo dar ilgokai neturėsime visaverčio diplomatinio atstovavimo tokioje svarbioje šalyje?
Pagaliau, nežinia, kaip į tokį ilgai trunkantį ambasadoriaus (ne)skyrimą sureguos ambicingi Varšuvos politikai. Tereikia prisiminti, jog netolimoje praeityje jau turėjome netrumpą nesusipratimų, prastų santykių su Lenkija laikotarpį, dėl ko strigo paminėti projektai, o atstatyti tuos santykius nebuvo, švelniai pasakius, taip jau paprasta.
Ko mažiausiai šiuo metu reikia, tai patekti į lenkų politikų vidaus nesutarimus, siuntinėjant žinutes tiesiogiai vienam ar kitam jų politikui ir dar tai paviešinant. O paviešinta Prezidentūros ir buvo būtent dėl šių bereikalingų ginčų, kaltinimų vienas kitam, dar ir juokingai aiškinant, jog ambasadorius Varšuvoje nėra iš esmės būtinas!? Nesgi mūsų Prezidentas gali ir tiesiogiai bendrauti su Lenkijos valstybės vadovu, kuris šiuo metu atvirai konfliktuoja su naująja Vyriausybe.
Šiuo labai sudėtingu laikotarpiu kaip tik būtina stipri Lietuvos diplomatinė atstovybė Varšuvoje, pajėgianti į šiuos iššūkius atliepti. Ir reikia ne tik ambasadoriaus, Lietuvos atstovybės Varšuvoje vadovo, o ir viso ten dirbančio diplomatų korpuso pastiprinimo, tačiau kol kas apie tai nė negalvojama, nes tam nėra laiko, ambicijos bei asmeniškumai užgožia sveiką protą, nesuteikia galimybių nei esamai situacijai aptarti – o būtų ką, – nei priimti reikalingus sprendimus.
Grįžtu prie jau pacituoto G. K. Chestertono paradokso: ketini būti „daug žadančiu politiku“ (angl. promising) – siūlyk, žadėk, bet ir sugebėk savo programą įvykdyti. Dirbk rinkimams ir tave renkantiems žmonėms, nekreipk dėmesio į tokius kaltinimus, nes kritikuoti rinkimams dirbantį politiką yra beveik tas pat, kas stebėtis, jog paukščiai skraido. Nors pasitaiko ir neskraidančių.
