Pagaliau tai nėra blogai, jei politikas siekia vykdyti savo rinkiminius pažadus ir šiuo požiūriu tarnauja rinkėjams. Klausimas tik, kaip jis tai daro? Gerai, jei viešumoje matomas tiek, kiek iš tiesų reikia, kad informuotų visuomenę apie savo veiksmus ir sprendimus. Prasčiau, jeigu daugiau savigyrai, kas dar vadinama piaru ar viešaisiais ryšiais, ką, deja, vis dažniau matome pastaruoju metu.
Kitų metų trejus rinkimus – kartą per dvidešimtmetį sutampančius Prezdento ir Seimo bei kitu laiku nei anksčiau, o ne kartu su Prezidento rinkimų antruoju turu vyksiančius Europos Parlamento – veiks ne tik dėl visų trejų rinkimų padidėjusios konkurencinės kovos įkarštis, nes bus dalijamas pagrindinis centrinės valdžios pyragas.
Rinkimai, visi žinome, vyks ir gana komplikuotomis geopolitinėmis sąlygomis, galbūt lydimi negeranoriškų veiksmų iš užsienio valstybių, bandant kištis ar pasinaudojant vienokiais ar kitokiais hibridinio karo elementais, o tai jau reikalauja iš politikų ir ypatingos atsakomybės bei budrumo.
2024-aisiais rinkėjai bent penkis sykius (dveji Seimo ir dveji Prezidento, kuo neabejoju, rinkimų turai, plius Europarlamento rinkimai) eis prie balsadėžių ir rinksis. Viešoji erdvė, socialiniai tinklai bus užpildyti įvairiausios prabos agitacija bei raginimais dalyvauti, pasirinkti, kas tą pasirinkimą iš dalies ir apsunkins, tačiau tokia yra demokratijos kaina.
Norėtųsi tikėti, jog bent jau pagrindinės šalies partijos ir kandidatai į prezidentus pasiūlys rinkėjams realiomis galimybėmis pagrįstas programas, nors, jau šiandien matome, neišvengsime ir populizmo bei nerealių pažadų. Vis tik žinome – tai pirmiausia žino politikai, – jog programomis rinkėjai nelabai domisi, formatų, kuriuose jos galėtų būti profesionaliau aptartos ir paaiškintos rinkėjams, šalyje ne tiek daug. Nors šiuo metu partijos ir turi teisę bei valstybės paramą steigti tuo tikslu atitinkamus institutus.
Todėl svarbiausia rinkimuose yra gyvos diskusijos. Įmanomai racionalios, kultūringos, o ne purvapylė, be kurios, deja, mūsų rinkimai dažniausiai neapsieina. Programas ir, neabejoju, gražias parašys kandidatų komandos, įvairūs patarėjai, įvaizdžio ekspertai – retas politikas jas rašo pats.
Rinkėjui, kaip minėta, svarbiausia ne programa, o pamatyti realiai, kiek vienas ar kitas kandidatas „valdo“ savo deklaruotas programines nuostatas, kiek jo veiksmai atitinka skelbiamas vertybes, kaip jis supranta žmonių lūkesčius, o be civilizuotos, tinkamai organizuotos diskusijos to neįmanoma pasiekti. Kaip ir be tiesioginių politikų akistatų su rinkėjais bei piliečių visuomene.
Jeigu Parlamento rinkimai lems Vyriausybės suformavimą, tai Prezidento – vis tik mažesnę šalies valdžios dalį, nors ir svarbią, tačiau būtent į pastaruosius rinkėjai kažkodėl sudeda daugiausia vilčių ir lūkesčių, apie ką liudija ir didžiausias tarp įvairių kitų rinkimų jų aktyvumas.
Nors šalį apėmusios įvairios krizės jau dabar tarsi ir reikalautų vieningesnių ar solidaresnių visų valdžios institucijų veiksmų, iš tiesų matome dar nuožmesnę ir net kartais kenksmingą šalies interesams konkurenciją nei paprastai, kas visuomenei kelia nerimą, o rinkimai tokią politinę konkurenciją tarp įvairių valdžios šakų tik paaštrins.
Galbūt situacija pasikeis, kuomet beveik vienu metu vyks valstybės vadovo ir Parlamento rinkimai? Prezidento ir Parlamento rinkimus laimės ta pati politinė jėga ir jos deleguoti lyderiai? Tiesa, kaip rodo jau nepriklausomos Lietuvos praktika, nebūtinai taip įvyksta ir nebūtinai tai yra gerai. Juolab, kad artėjantys valstybės vadovo rinkimai rodo, jog vėl pagrindinė kova vyks tarp partijų iškeltų ir neva nepriklausomų kandidatų, kas iš dalies ir suponuoja konfrontacinį, o ne bendradarbiaujantį šalies valdymo modelį.
Pačios politinės partijos paprastai į Prezidento rinkimus žvelgia atsainiau, tačiau tik tuomet, kai šie rinkimai nevyksta tais pačiais metais, kaip ir Seimo. Beveik neabejotina, kad kitąmet visos, bent jau į Seimo mandatus pretenduojančios partijos, privalės siųsti į Prezidento rinkimų maratoną savo lyderius ar vienus iš tokių, ką jau padarė valstiečiai žalieji, iškeldami Aurelijų Verygą.
Tai reikš veikiausiai dar didesnį kandidatų būrį Prezidento rinkimuose apskritai, bet ir suteiks vadinamiesiems nepriklausomiems kandidatams savotiškai palankesnę platformą pabrėžti savo „nepartiškumą“ kaip menamą vertybę. Nors nuslėpta dabartinio Prezidento narystė komunistų partijoje bent jau reitinguose pirmaujančiam kandidatui padėtį šiek tiek komplikuoja. Tačiau, neabejoju, „nepriklausomumo“ korta bus aktyviai mosuojama, kas jau daroma ir šiuo metu, dar nepradėjus oficialios rinkimų kampanijos.
Praėjusiuose, 2019-ųjų metų, rinkimuose kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda teigė, jog jo nepartiškumas yra didelis privalumas, palyginti su kitais kandidatais, kurie yra susiję su viena ar kita partija. „Einu į rinkimus kaip nepriklausomas kandidatas. Tikiuosi, – teigė jis, – kad šitoks statusas leistų susodinti už stalo labai plataus spektro politines partijas – tiek dešinę, tiek kairę.“
Kiek tai ir būtent dėl tikro ar menamo nepartiškumo pavyko, spręs rinkėjai. Nors teisybės dėlei derėtų prisiminti, jog pagrindiniai Gitano Nausėdos konkurentai 2019-ųjų rinkimuose – Ingrida Šimonytė ir Saulius Skvernelis – bent jau tuo metu irgi buvo nepartiniai.
Vis tik sunku nesistebėti, jog jau aštuntą kartą rinkdami valstybės vadovą tiesiogiai, neišvengiame tų pačių politinių mitų pinklių, perdėtų lūkesčių bei iliuzijų ir būtent iš Prezidento, o ne Vyriausybės ar Parlamento tikimės didžiausių permainų ar reikalingų reformų.
