G. Sakalauskas. Peticija „prieš juvenalinę justiciją Lietuvoje“: absurdo teatras

Kai maždaug prieš mėnesį mano kolegė persiuntė nuorodą į peticiją „prieš juvenalinę justiciją Lietuvoje“, priėmiau tai kaip pokštą ir abu smagiai pasijuokėme. Bet kai laikui bėgant raginimų, siūlymų, prašymų pasirašyti po šia peticija gavau vis daugiau, netgi iš draugų ir pažįstamų, kurių gebėjimas bent kažkiek kritiškai įvertinti tokio pobūdžio tekstą man anksčiau nekėlė abejonių, o tą peticiją pasirašiusiųjų skaičius perkopė 10 000, kaip vokiečiai sako, pasijaučiau „per klaidą patekęs ne į tą filmą“.

Paklausti draugai ir pažįstami liudijo didelį argumentuotos ir kitokios nuomonės šiuo klausimu poreikį, esą jos „labai trūksta“. Ir nors profesorius Dainius Pūras jau ne vienoje savo publikacijoje internete, mano supratimu, argumentuotai jai atstovauja, teisiniais ir kriminologiniais argumentais noriu bei galiu paaiškinti, kodėl šiai peticijai labai tinka absurdo teatro palyginimas.

Peticijoje sakoma „ne“ juvenalinei justicijai. Kas gi yra „juvenalinė justicija“?

Bent kažkiek baudžiamąją teisę besimokiusiems žinoma, kad vertinys iš anglų kalbos „juvenile justice“ reiškia jaunimui (nepilnamečiams) taikomų baudžiamosios atsakomybės ypatumų teisinį reguliavimą, tokių normų visumą, sistemą ir pan. Taip ši sąvoka vartojama ir gausiose Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos rekomendacijose bei taisyklėse.

Ar peticijos rengėjai yra prieš šiuos ypatumus, numatytus, pavyzdžiui, ir dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse? Ne, pasirodo, jie yra prieš draudimą taikyti vaikams fizines bausmes ir dėl to gresiantį jų paėmimą iš šeimos. Ką tai turi bendra su „jaunimo (nepilnamečių) baudžiamosios atsakomybės ypatumais“ („juvenaline justicija“)? Nežinau, klauskit peticijos teksto autorių, bet mano supratimu – nieko. Gal tik tiek, kad kriminologai jau seniai yra atradę ryšį tarp asmens patiriamo ir vėliau jo paties vartojamo smurto, bet tai – argumentas „už juvenalinę justiciją“, kuri leidžia parinkti nusikalstančiam jaunimui tinkamiausias priemones ir siekti keisti nusikalstančių jaunuolių gyvenimus, o ne vien tik be tikslo bausti. Kitaip tariant, juvenaline justicija sudaroma galimybė atsižvelgti į tai, jog pačių jaunuolių netinkamas elgesys dažnai gali būti siejamas su buvusiu ar esamu netinkamu elgesiu prieš juos. Bet kuriuo atveju, juvenalinės justicijos sąvokos vartojimas šiame kontekste mažų mažiausiai yra nesusipratimas.

Ar galima teisinėje valstybėje, kaip teigiama peticijoje, paimti vaiką iš šeimos todėl, kad jį „kažkas kitas sumušė“, kad jis „neturėjo žaislų“, „iškrito iš sūpuoklių“ arba „blogai mokėsi“, kad jam buvo „uždrausta valgyti saldumynus“ ar jis „nuvestas praustis“?

Žinoma, kad ne. Bet kurioje teise ir demokratija gyvenančioje šalyje vaiko paėmimas trumpalaikei ar ilgalaikei valstybės globai laikomas rimta valstybės intervencija, kuriai reikia rimtų argumentų. Suprantu, kad pasitikėjimas valstybe ir ypatingai – teisėsaugos institucijomis bei teismais Lietuvoje yra labai žemas. Net neabejoju, kad tam įtakos turėjo ir pastarųjų metų įvykiai, kuriuose dalyvavo (ir) vaikai, o teisėsaugos ir kitų institucijų vadovams viešumoje aptariant susidariusias padėtis trūko jautrumo, geranoriškumo, kompetencijos, profesionalumo ir platesnio požiūrio, gebėjimo įvertinti išliekantį ilgalaikį poveikį gyventojų nuomonei apie teisėsaugos institucijų darbą.

Gintautas Sakalauskas

Juvenalinės justicijos sąvokos vartojimas šiame kontekste mažų mažiausiai yra nesusipratimas.

Bet, nepaisant to, tereikia bent minutę pasėdėti ir pamąstyti, negi jūs tikrai manot, kad bet kurioje demokratinėje teisinėje valstybėje už antraštėje ir peticijos pradžioje minimus dalykus yra „atiminėjami“ vaikai? Ar būtų dar likęs bent vienas vaikas šeimoje ir kažin, ką valstybė su jais visais darytų? Kiek bebūtų mažai pasitikėjimo teisėsauga, Lietuvoje veikia ne tik Konstitucija, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Vaiko teisių konvencija, Civilinis kodeksas, jais vadovaudamiesi sprendimus priima teismai, Seimo kontrolierių ir vaiko teisių apsaugos tarnybos – jų darbas gal ne visuomet kompetentingas ir profesionalus, bet valstybės pareiga saugoti ir globoti šeimą bei vaikystę yra įtvirtinta konstituciniu bei tarptautinių susitarimų (konvencijų) lygmeniu, taigi visus įpareigoja jų laikytis. Negi peticijos iniciatoriai ir ją pasirašiusieji tikrai tebesijaučia galimos visiškos valstybės bei jos institucijų savivalės apsuptyje? Jei taip, tai pridurti nelabai turėčiau ką, ir gerai, kad bandoma gintis bent jau tokia „peticija“.

Vokietijoje nėra peticijoje minimo „7 dienų kalėjimo“, o norint sužinoti, kokiais pagrindais įvairiose šalyse vaikai gali būti paimami iš šeimos, reikėtų skaityti tų šalių įstatymus, o ne remtis paskalomis

Nėra prasmės analizuoti peticijoje pateiktų kitų šalių praktikos ar teisinio reglamentavimo pavyzdžių, nes jie arba yra visiškos nesąmonės, arba ištraukti iš konteksto. Užtruktų keletą dienų, kol surinkčiau Suomijos, Norvegijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ar kitų šalių teisės normas, reglamentuojančias skubų (trumpalaikį) ar ilgesniam laikui nustatomą vaiko paėmimą iš jam pavojingos aplinkos (įskaitant šeimą). Bet gaila gaišti laiką, juolab, kad šios normos neabejotinai bus panašios į galiojančias Lietuvoje (apie jas – žemiau). Bet tikrai žinau, kad Vokietijoje paprasčiausiai nėra „7 dienų kalėjimo“ – Vokietijos baudžiamojo kodekso 38 straipsnyje įtvirtinta minimali laisvės atėmimo bausmė yra 1 mėnuo, o 47 straipsnis apskritai apriboja trumpalaikio įkalinimo (iki 1 metų) taikymą, kuris galimas tik išimtiniais atvejais. Be to, peticijoje minimas „neleidimas lankyti seksualinio švietimo pamokų“ (esą tai buvo pagrindas 7 dienų tėvo įkalinimui Vokietijoje) nėra joks nusikaltimas, už kurį ir tik už kurį asmuo gali būti įkalinamas.

Kas yra peticijoje puolama Jungtinių Tautų Agenda 21?

Gintautas Sakalauskas

Negi jūs tikrai manot, kad bet kurioje demokratinėje teisinėje valstybėje už antraštėje ir peticijos pradžioje minimus dalykus yra „atiminėjami“ vaikai? Ar būtų dar likęs bent vienas vaikas šeimoje ir kažin, ką valstybė su jais visais darytų?

Prisipažinsiu, iki šios peticijos nieko apie ją nebuvau girdėjęs. Abejoju, ar apie ją ką nors anksčiau girdėjo ir aptariamo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto autorės. Kadangi ir čia akivaizdžiai kvepėjo peticijos teksto kūrėjų diletantizmu, pamėginau išsiaiškinti, kas tai yra. Ogi – dar 1992 m. (!) Rio de Žaneire Jungtinių Tautų aplinkos ir raidos konferencijoje 178 pasaulio šalių priimta darnios raidos dienotvarkė XXI amžiuje. Ką ji turi bendro su „juvenaline justicija“ (esą taip ta dienotvarkė vadinasi)? Ogi nieko. Beveik nieko. Šioje dienotvarkėje aprašomi bendri ir nieko neįpareigojantys energijos, prekybos, agrarinės politikos, skurdo, demografijos, švietimo, sveikatos, geriamojo vandens išsaugojimo ir kiti visam pasauliui svarbūs klausimai, iš viso ją sudaro 359 puslapiai, 4 stambios dalys ir 40 skyrių. Viena iš dalių vadinasi „Svarbių grupių vaidmens stiprinimas“, o šioje dalyje viename iš 10 skyrių aptariamas vaikų ir jaunimo vaidmuo darnioje visuomenėje.

Skyriuje rašoma apie itin svarbų jaunimo vaidmenį visuomenėje, apie dialogo būtinybę, apie paramą nevyriausybinėms jaunimo organizacijoms, apie esmines vaikų ir jaunimo problemas. Nieko naujo, kas nebūtų ir taip žinoma, pavyzdžiui, iš kiekvienai valstybei privalomų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Lietuvoje ratifikuotos 1995 m., įsipareigojant besąlygiškai jos laikytis) nuostatų ar gausių rekomendacinio pobūdžio taisyklių. Jungtinių Tautų Agenda 21 – tik bendro pobūdžio pačias įvairiausias pasaulio šalių problemas aprašanti deklaracija, kurioje žodžių „juvenalinė justicija“ paprasčiausiai iš viso nėra. O sakantieji griežtą „ne“ šiai daugumos pasaulio šalių patvirtintai dienotvarkei XXI amžiuje, sako griežtą „taip“ atsilikimui, skurdui ir pasauliui be bendros ateities.

Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas jau nuo 2006 m. ragina Lietuvą vienareikšmiškai uždrausti fizinių bausmių vaikams taikymą

Dar 2006 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas, atsiliepdamas į Lietuvos pateiktą ataskaitą apie vaiko teisių įgyvendinimo šalyje būklę, paragino konkrečiomis nuostatomis uždrausti fizinių bausmių taikymą vaikams. Žinoma, faktas, kad kokia nors tarptautinė organizacija ragina Lietuvoje ko nors imtis, kas tai bebūtų – Jungtinės Tautos, Kankinimų prevencijos komitetas ar netgi Europos Komisija, Europos parlamentas ar Europos žmogaus teisių teismas, šiais laikais Lietuvoje nebūtinai yra „rimtas argumentas“, netgi Seime, nes dabar juk ne kokie 1992 m. ar netgi 2004 m., kai Lietuvai buvo būtina integruotis į tarptautines struktūras ir dėmesio įvairių tarptautinių struktūrų nuomonei apie mūsų šalį buvo daug daugiau.

Gintautas Sakalauskas

Pirma, laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų yra būtina, norint išlikti tam tikros teisinės kultūros bendrijoje, antra, Jungtinių Tautų raginimai visuomet yra paremti svariais argumentais, moksliniais tyrimais ir kitų šalių geros praktikos pavyzdžiais, taigi jie paremti teorija ir patirtimi.

Ir netgi sutinku, kad nereikia aklai imtis vienų ar kitų pokyčių vien dėl to, kad kažkas ragina ar netgi spaudžia iš šalies. Esminių pokyčių negali ir neturi skatinti besąlyginis paklusnumas, liudijantis savarankiško mąstymo stoką, nes tokių „reformų“ efektyvumas nebus ilgalaikis ir netgi gali sukelti priešingą efektą. Tačiau tokiais atvejais svarbu suvokti du dalykus: pirma, laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų yra būtina, norint išlikti tam tikros teisinės kultūros bendrijoje, antra, Jungtinių Tautų raginimai visuomet yra paremti svariais argumentais, moksliniais tyrimais ir kitų šalių geros praktikos pavyzdžiais, taigi jie paremti teorija ir patirtimi. Ne užsienio šalims ar tarptautinei bendruomenei, o pirmiausia – pačiai šaliai yra naudinga ir perspektyvu jų laikytis.
Žinoma, būtina diskusija dėl formuluočių ir tinkamo teisinio reguliavimo, tačiau surašyti peticiją, kuria iš esmės atmetamas tokio reglamentavimo būtinumas, pakišant ją po nieko bendra su esama problematika neturinčios „juvenalinės justicijos“ sąvoka, yra arba nemokšiškumas, arba sąmoningas kenkimas. Čia tinka vienas pavyzdys, kurių galima pririnkti labai daug – jų gausu kriminologinėje literatūroje.

Vokietijoje nuo 2000 m. vienareikšmiškai uždraudus fizinių bausmių vaikams taikymą, nuolat atliekami smurto tyrimai pastaraisiais metais rodo ryškų patyčių tarp vaikų sumažėjimą. Tai žymus vokiečių kriminologas Christianas Pfeiferis pirmiausia sieja būtent su aiškiai valstybės išsakyta žinia atsakingiesiems už vaikų auklėjimą, kad jame nėra vietos smurtui, nes smurtas nemoko tinkamo elgesio ir iš esmės yra žalingas vaikams ir visuomenei. Savaime suprantama, prieš vaikus vis dėlto pavartotas smurtas negali ir neturi automatiškai vesti prie „vaikų paėmimo“ iš šeimos, tam būtini konkretūs ir griežti kriterijai, dėl kurių galima ir būtina diskutuoti. Be to, problemoms šeimoje valstybė pirmiausia turi skirti globojantį ir remiantį, o ne baudžiantį dėmesį, turi teikti paramą šeimoms auklėjant vaikus – tai akivaizdžiai nustato ir Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas bei jo rengti dokumentai. Tačiau pats principas, kad smurtas nėra pateisinamas „auklėjimo sumetimais“, yra esminis.

Dėl to, kad valstybė tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo paimti vaiką iš jam žalą darančios aplinkos (įskaitant šeimą), ne(be)kyla abejonių

Tai, kad smurtas prieš moteris, vyrus ar vaikus šeimoje nėra vien tų šeimų reikalas, pastaraisiais dešimtmečiais nebekelia abejonių. Pasakoms, kad „vaikui niekur nėra geriau, kaip šeimoje, kokia bloga ji bebūtų“, atėjo galas ištyrus ir apibendrinus vaikų patiriamo žeminimo ir smurto padarinius. Šeimoje gniuždomi ir žeminami asmenys gyvena visuomenėje ir neretai į ją nukreipia patirto žeminimo bei smurto iškrovas, – jau vien tai sukuria prielaidas valstybės intervencijai. Bet netgi be šio pragmatiško argumento turi būti aišku, kad vaikas yra žmogus, visuomenės narys, todėl visuomenė sukurtos valstybės instrumentais turi jį ginti ir apsaugoti nuo netinkamo elgesio.

Ir čia dar kartą, nors ir šimtą kartų galima pabrėžti, kad lygiai taip pat tos pačios visuomenės interesas yra, kad vaikai augtų biologinėse šeimose – ten jiems geriausia, bet realybė kartais tokių galimybių ne(be)suteikia. Ir jei vaikai ne(be)gali gyventi biologinėse šeimose, valstybė privalo jį paimti laikinai ir teikti atitinkamas socialines paslaugas, kad vaikas į šeimą galėtų sugrįžti. Jei jos neduoda teigiamų rezultatų, vaiką reikia stengtis apgyvendinti kitoje šeimoje. Ir jei tai neįmanoma, lieka institucinė globa, kurioje vaikas turi būti kiek įmanoma trumpiau, būtinai jį mokant ateityje gyventi savarankiškai.

Nors peticijos autoriai ir ją pasirašiusieji labiausiai pabrėžia būtent vaikų paėmimo iš šeimos grėsmę, jos sąsaja su siūlomu aiškiu smurto prieš vaikus draudimo įtvirtinimu yra labai menka. Nauja iniciatyva aiškiai uždrausti fizinių bausmių taikymą vaikams iš esmės nepakeis vaikų paėmimo iš šeimų praktikos. Per metus beveik 2 000 vaikų (ar tai žino peticijos šalininkai?) Lietuvoje netenka tėvų globos dėl nesirūpinimo, nepriežiūros ar vartojamo smurto, o šiuo metu vien į socialinės rizikos šeimų sąrašą įtraukta maždaug 10 000 šeimų, jose gyvena virš 22 000 vaikų.

Ir pagal dabar galiojančią teisinę bazę šeimų įtraukimo į rizikos šeimas kriterijus atitinkantis tėvų elgesys yra draudžiamas, už jį gali būti ir kartais yra baudžiama baudžiamąja ar administracine tvarka, nes dažniausiai jį galima traktuoti kaip tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 straipsnis) arba piktnaudžiavimą tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis (Baudžiamojo kodekso 163 straipsnis). O kiek dar yra šeimų, neįtrauktų į tokius sąrašus, jau nekalbant apie kasdienes suaugusiųjų piktnaudžiavimo savo teisėmis situacijas? Bet juk akivaizdu, kad tokios situacijos į viešumą dažniausiai neiškyla, o formalaus pobūdžio atsakomybės priemonių taikymas iš esmės padėties nepakeičia, todėl ji taikoma retai.

Svarbu pabrėžti, kad tėvų valdžia gali būti apribojama, tik kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais; tokiais atvejais teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo (Civilinio kodekso 3.180 straipsnis). Beje, nė vieno iš šių kodeksų pateiktais Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimais keisti nesiūloma, nors būtent šie kodeksai nustato kertines tėvų atsakomybės ir vaiko paėmimo iš šeimos nuostatas, taigi jos liks tokios pačios net ir priėmus vienus ar kitus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimus.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas yra gilioje teisinėje komoje, todėl jo pakeitimai iš esmės tėra simboliniai

Būtina pasakyti ir dar daugiau – siūlomas keisti ir pildyti Vaiko teisių apsaugos pagrindų „įstatymas“ faktiškai... nieko nereglamentuoja. Jis yra nesuderintas su kitais vėliau priimtais įstatymais arba juos dubliuoja, kai kurių jame nurodomų dalykų (pavyzdžiui, Santuokos ir šeimos kodekso, įstatymo Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso ir kt.) jau seniai nebėra, vartojamos kituose įstatymuose kitaip apibrėžiamos sąvokos (pavyzdžiui, „tėvus atstojantys asmenys“, „speciali auklėjimo ir drausmės įstaiga“ ir kt.) bei daugelis kitų kitiems įstatymams prieštaraujančių nuostatų.

Šio dar 1996 m. priimto įstatymo tikslas buvo sukurti teisinius pagrindus konkrečių Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimui naujai kuriamuose nacionaliniuose kodeksuose ir kituose įstatymuose. Pagrindinės šio įstatymo nuostatos vėliau turėjo būti perkeltos į naujus kodeksus bei kitus įstatymus, juose detalizuotos ir sukonkretintos. Šis procesas faktiškai baigėsi 2003 m., nuo to laiko Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas – toks, koks jis dabar yra – neteko prasmės, jo nuostatos yra per daug abstrakčios („pagrindų įstatymas“ ir neturėjo būti konkretus) dabartinei teisinei sistemai.

Šis įstatymas seniai nebeatitinka vaiko teisių apsaugos sistemos Lietuvoje realijų ir poreikių, o būtinybė parengti naują šio įstatymo redakciją seniai akivaizdi. Dar 2005 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 184 patvirtintos Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos įgyvendinimo priemonių 2005–2012 m. plane buvo numatyta priemonė (1.1.) iki 2006 m. pabaigos „parengti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo įstatymo nuostatos būtų suderintos su Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir kitais galiojančiais įstatymais“. Naujas projektas nebuvo parengtas, o 2007 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 495 šį planą pakeitus, minėta priemonė buvo susiaurinta ir numatyta iki 2007 m. pabaigos „parengti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą – įtvirtinti įstatyme smurtą prieš vaikus draudžiančias nuostatas ir suderinti jį su Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir kitais galiojančiais įstatymais“.

Kitaip tariant, iš naujos įstatymo projekto redakcijos liko papildymas vienu straipsniu, kuris irgi galiausiai nebuvo priimtas. Taip (bent jau kuriam laikui) buvo atsisakyta parengti naujos redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą. Dabar šio įstatymo pakeitimai ir papildymai tėra sienų padažymas jau beveik sugriuvusiame pastate. Tai galbūt yra paguoda peticijos rengėjams ir ją pasirašiusiems, ir žinoma, priekaištas įstatymo(-ų) pakeitimų ir papildymų projekto(-ų) rengėjoms(-ams) dėl atsainaus, nenuoseklaus ir neprofesionalaus požiūrio į rimtas problemas, kuris galiausiai išprovokuoja „peticijomis“ pavadintas rašliavas, po kuriomis pasirašo virš 10 tūkstančių žmonių. Ką tik pasižiūrėjau – jau virš 12 tūkstančių...

Nebejuokinga, nes jei taip lengva tiek parašų surinkti po šia „peticija“, tai tada galima po bet kuria, svarbiausia – „įtikinamai“ kuo nors pagąsdinti.