Nuo karališkųjų portretų iki keistų, groteskiškų iliustracijų – visa tai albuminėje knygoje „Goja. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“, kurią skaitytojams pristato leidykla „Briedis“.
Pirmoje šios knygos dalyje aprašomas Gojos gyvenimas ir kūrybinis kelias. Nors jo kilmė buvo kukli, jis labai praturtėjo, įgijo didelę įtaką ir pasiekė šlovės. Dėl jo kūrybinių inovacijų ispanų meną pastebėjo pasaulis. Jis nuolat lenkė savo laikmetį, todėl buvo laikomas vienu pirmųjų romantizmo dailininkų, o per ilgą karjerą sukūrė šimtus paveikslų, graviūrų ir piešinių gobelenų dirbtuvėms, bažnyčioms, privatiems namams ir rūmams. Jis peržengė anksčiau nustatytas ribas – buvo religinių temų tapytojas, graviruotojas, portretistas, savo epochos metraštininkas ir garbingas karališkojo dvaro narys. Sulaukęs 47-erių dėl ligos visiškai apkurto ir, regis, pakeitė savo požiūrį. Išliko politiškai neutralus, bet kūryboje ėmė vaizduoti pasibaisėjimą ir bjaurėjimąsi išorės įvykiais.
300 paveikslų, piešinių ir grafikos darbų albume atrasite, kaip Goja tyrinėjo realybę ir vaizduotę, sudėtingą žmonių sielą, kūrė nevaržoma ir ekspresyvia technika. Į daugelį jo grafikos darbų ir paveikslų sunku žiūrėti – jie šokiruoja net dabar, praėjus šimtmečiams nuo sukūrimo, o juk dailininkas kūrė baisiosios ispanų inkvizicijos, vienvaldžių karalių, karų ir politinių neramumų metais. Jis drąsiai – o gal labiau beatodairiškai – laikėsi pažangaus, išskirtinio savo stiliaus ir įžvalgių pastebėjimų visuose vaizduose, įskaitant itin atvirus karališkosios šeimos, aukštuomenės, gatvių vaikėzų, banditų, senjoritų ir demonų portretus, ir šitaip meną pakeitė visiems laikams.
Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Pabėgimas iš Madrido
Goja kūrė tamsias, grėsmingas vizijas, o tuo metu Ispanijai grėsė pilietinis karas. 1822 metais liberalūs politikai ir armijos karininkai suėmė karalių. 1823 metais jį išlaisvino rojalistų prancūzų kariai, o jis ir vėl apvalė Ispaniją nuo nekenčiamų liberalų. 1814 metais iš Ispanijos pabėgo tūkstančiai žmonių, bijančių persekiojimų.
1821 m. gegužės 5 d. Šv. Elenos saloje mirė Napoleonas, o 1822 m. spalio 13 d. Venecijoje – skulptorius Kanova. Vėliau paaiškėjo, kad kartu su juo, regis, mirė ir neoklasicizmas. Nepaisant Napoleono troškimų sukeltos sumaišties, be jo Europa atrodė pasimetusi, o įvairūs despotiški valdovai ėmė kovoti su liberalizmu.
Ispanijoje ką tik išlaisvintas karalius Ferdinandas liberalų persekiojimo ėmėsi dar griežčiau nei anksčiau. 39-erių karalius tikėjosi dar daug metų sėdėti soste. Goja rimtai susirūpino. 1823 m. rugsėjo 17 d., sulaukęs 77-erių, jis Kurčiojo žmogaus namus padovanojo anūkui Marianui, pasak jo paties, „iš meilės, kurią jam jaučiu“, ir, nepaisydamas ligos, sugalvojo išvykti iš mylimos Ispanijos.
Pabėgimo planas
Deja, Goja vis dar nuolat nerimavo dėl pinigų. Oficialiai jis tebebuvo vyriausiasis karaliaus dailininkas ir gaudavo 50 tūkstančių realų algą. Be oficialaus leidimo pasišalinus ilgesniam laikui, alga jam turėjo būti nurėžta. Be to, dailininkas buvo orus žmogus ir nenorėjo pabėgti slapčia, tarsi gėdydamasis.
Dar visai neseniai jis buvo įtakingas ir gerbiamas menininkas, laikomas geriausiu Ispanijoje, o gal net visoje Europoje, ir tarp jo draugų buvo galingiausių šalies asmenų. Savo kūryboje jis išreikšdavo arba drąsias, arba kvailas nuomones, bet pats asmeniškai visada išlikdavo diskretiškas. Kita vertus, Leokadija nebuvo tokia apdairi ir išgarsėjo tiesmukumu bei antiabsoliutistiniu politiniu požiūriu. Jos vyriausias sūnus Giljermas (Guillermo) priklausė savanoriškoms Madrido pajėgoms ir turėjo bėgti į Prancūziją. To meto dokumentai atskleidžia, kad „1823 metais [Leokadija Veis] buvo priversta ieškoti prieglobsčio Prancūzijoje ir bėgti nuo persekiojimų, kurie jai grėsė dėl politinių pažiūrų“.
Pirmuosius tris 1824 m. mėnesius Goja gyveno savo draugo jėzuitų kunigo Chosė Duaso i Latrė (José Duaso y Latre; apie 1775–1849) namuose Madride, kuriuose slėpėsi ir keli liberalai. Goja atsimokėjo Chosė nutapęs jo portretą ir nupiešęs sūnėno atvaizdą. Pasirašydamas kūrinius, jis pridėjo ir savo amžių – tuomet jam buvo 78-eri.
Prastas metas tokio amžiaus žmogui drastiškai keisti gyvenimą, bet situacija Ispanijoje darėsi nepakenčiama. Daugelis žmonių bandė paslapčia pabėgti, nes rizikavo būti suimti dėl savo pažiūrų. 1824 metų gegužės 1 dieną prasidėjusios Ferdinando ir rusų ambasadoriaus derybos reiškė, kad amnestija pratęsta ir visi norintieji išvykti iš Ispanijos tai gali padaryti legaliai. Vis dėlto niekas nepasitikėjo karaliumi ir žinojo, kad jis gali akimirksniu pakeisti savo nuomonę.
Gydytojo nurodymai
Taigi, 1824 metų gegužės 2 dieną Goja paprašė leidimo išvykti šešiems mėnesiams, kad galėtų „Plombjere pasigydyti mineraliniais vandenimis ir palengvinti tekusias kančias bei negalias“. Jis teigė, kad toks prašymas paremtas gydytojo patarimu.
Karalius nustebo dėl tokio prašymo, bet gegužės 30 d. leidimą davė. Goja taip niekada ir nenuvyko į Plombjerą. Jis per Bordo iškeliavo į Paryžių.
Bordo
Pasiekęs Prancūziją, Goja trims dienoms stabtelėjo Bordo aplankyti draugų, ypač dramaturgo Leandro Fernandeso de Moratino (Leandro Fernández de Moratín; 1760–1828) ir rašytojo bei teisininko Manuelio Silvelos i Garsijos de Aragono (Manuel Silvela y García de Aragón; 1781–1832). Tai buvo du frankofilai, gyvenantys tremtyje. Jie Goją meiliai pavadino „jaunuoju keliautoju“.
Nuvykusį į Paryžių Goją pasitiko jo marčios pusbrolis Cheronimas Goikoečėja (Jerónimo Goichoechea), su kuriuo jis apsistojo Marivo gatvės 5-ajame name, viešbutyje „Favart“.
Goja Paryžiuje gyveno du mėnesius: nuo 1824 m. birželio iki rugpjūčio. Kadangi buvo kurčias ir prancūziškai temokėjo vos kelis negrabius žodžius, valdžia nusprendė, kad jis nekelia jokios grėsmės. Jis buvo garsus ir gerbiamas dailininkas, tad su juo norėjo susitikti daugelis prancūzų nacionalistų ir čia gyvenančių ispanų emigrantų. Valdžia pranešė, kad jis aplankė „paminklus ir viešąsias vietas“.
Kitų dailininkų kūriniai
Nors Goja didžiųjų meistrų darbus jau buvo matęs karališkojoje ispanų kolekcijoje, tikriausiai nekantravo pamatyti Davido, Vernė, Fragonaro, Engro, Delakrua ir Žeriko kūrinius Luvre. Gojos kūrinių litografijos ypač paveikė Delakrua ir Žeriko, bet jis su jais nesusitiko. Žeriko mirė prieš pat jam atvykstant, o su Delakrua jo niekas nesupažindino. Jis tikriausiai nenutuokė, kad Delakrua padarė Kapričų kopijas, kurios buvo Paryžiuje ir priklausė Gilemardė (Guillemardet) šeimai. Delakrua teigė „svajojęs kurti tokias karikatūras kaip Goja“. Ferdinandas Gilemardė (Ferdinand Guillemardet; 1769–1809) nuo 1798 m. iki 1800 m. buvo ambasadorius Ispanijoje, o Goja nutapė jo portretą, bet tuomet jis jau buvo miręs ir Goja su jo šeima nepalaikė ryšių.
Gyvendamas Paryžiuje, Goja tikriausiai matė didžiąją Salono parodą, kur buvo eksponuojami Džono Konstablio (John Constable; 1776–1837) darbai, tą vasarą sukėlę sensaciją. Nežinoma, ar jis susitiko su kokiais nors prancūzų romantizmo rašytojais ir dailininkais, kūrusiais tamsius ir aistringus kūrinius, regis, kilusius iš tokių pačių gelmių kaip ir grėsmingieji Gojos darbai.
Daugelis ispanų tremtinių Paryžiuje Goją arba jau pažinojo, arba norėjo susipažinti. Po daugybės metų atskirties ir prarastos karališkosios pagarbos iškiliam žmogui tikriausiai buvo malonu sulaukti tokio dėmesio. Tarp jį supusių emigrantų buvo ir kelios reikšmingos ispanų asmenybės: San Karloso kunigaikštis, Pontecho markizė, Joachinas Marija Fereras (Joaquín María Ferrer) ir Gonsalesas Arnao (González Arnao). Kai kurie davė jam užsakymų, o pats dailininkas tyrinėjo gana naują litografijos techniką.
Antroji šeima
1824 m. rugsėjį Goja išvyko iš Paryžiaus ir, lydimas marčios tėvo dono Martino Migelio de Goikoečėjos (Martíno Miguelio de Goicoecheos), jos sesers Manuelos (Manuela) ir šios vyro Chosė Fransisko Muguiro (José Francisko Muguiro), grįžo į gyvybingą Bordo miestą. Dailininkas įsikraustė į jaukų būstą Kors de Turni gatvės 24-ajame name, kur po kelių dienų prie jo prisijungė Leokadija su dukrele Rosarija. Jos sūnus Giljermas netrukus irgi atsikraustė. Likus kelioms dienoms iki atvykimo, Bajonoje apklausinėjama valdžios Leokadija pareiškė keliaujanti į Bordo „pas savo vyrą“. Tačiau donas Isidoras Veisas tuo metu vis dar gyveno Madride ir į Prancūziją niekada neiškeliavo. Kad ir kas juos siejo, Goja, Leokadija ir jos vaikai Bordo kartu gyveno kaip šeima.
Bordo gyveno klestinti ispanų pabėgėlių bendruomenė: bankininkai, teisininkai, politikai, aristokratai, rašytojai ir verslininkai, o jų pagrindinė susitikimų vieta buvo šokoladinė, priklausiusi Brauliui Pokui (Braulio Poc), buvusiam ispanų žemvaldžiui, dabar tapusiam klestinčiu verslininku.
Savanoriška tremtis
Patogiai įsikūręs Bordo, Goja ir toliau dirbo. Jį supo kur kas daugiau draugų nei pastaraisiais metais Ispanijoje. Nuolat susitinkant su emigrantais, jo nuotaika pagerėjo. Kol kas ispanų inkvizicijos grėsmė nutolo, jis išmoko skaityti iš lūpų, sugrįžo guvi nuotaika.
Poko kavinėje La Petit Taupė gatvėje (dabar Hugueri gatvė) Goja su kitais ispanų tremtiniais susitikdavo kone kiekvieną dieną. Daugelis laikėsi tokių pačių politinių pažiūrų kaip ir Goja, jų kilmė irgi buvo panaši. Jie dažnai sėdėdavo gurkšnodami tirštą, juodą Poko šokoladą, aptarinėdami naujienas iš Ispanijos, dalydamiesi prisiminimais ir kitais pasakojimais. Goja pažinojo Moratiną iš tų laikų, kai bendravo su Osūnos kunigaikščiais ir pirmą kartą 1799 metais nutapė jo portretą. 1824 metų pabaigoje jis sukūrė dar vieną savo gero draugo portretą. Tarp kitų tėvynainių buvo Silvela, Leokadija, donas Chuanas Batista de Muguiras, Chosė Pijus de Molina (José Pío de Molina), donas Chosė Migelis de Asansa (José Miguel de Azanza), Chosė de Karnereras (José de Carnerero), Antonijus de Brugada (Antonio de Brugada) ir San Adriano markizas. Goja nutapė kelis jų atvaizdus.
Naujas kūrybinis etapas
Baigiantis šešių mėnesių leidimui likti Prancūzijoje, Goja parašė karaliui Ferdinandui, prašydamas dar pusmečio, neva, kad galėtų gydomaisiais vandenimis pasisveikatinti Banjere Pirėnuose. Nors buvo žinoma, kad jis į Plombjerą nenuvyko, ispanų valdžia suteikė jam leidimą likti Prancūzijoje ilgesniam laikui, vadinasi, jis ir toliau galėjo gauti dvaro dailininko atlyginimą. Goja nuolat dėl šito nerimavo, o Chavjeras, likęs Ispanijoje, laiške tėvo prašė užtikrinti, kad šis nepaliks palikimo Leokadijai. Goja Chavjerui atrašė, kad jam neverta nerimauti.
Tuomet, užplūdus įspūdingai jaunatviškai energijai, jis ėmė kurti nauja litografijų technika ir tapyti miniatiūras. Tuo metu, kai daugelio menininkų kūryba sulėtėja ar net nutrūksta, Goja įžengė į dar vieną kūrybinį etapą. Jis išmoko sudėtingo litografijų spausdinimo proceso ir išrado originalų miniatiūrų tapymo metodą, pavadinęs jį „panašesniu į Velaskeso, o ne Mengso“.
