aA
Grįžtant prie vertybinės istoriografijos, galima paprieštarauti, kad šį modelį Vakarų valstybės taiko ne visur. Tokia išimtis būtų Vokietija – nepaisant to, kad Rytų vokiečiai patyrė komunistinio režimo represijas, kairiajam totalitarizmui vertybinis naratyvas netaikomas (nors taikoma liustracija, ypač asmenims, dirbusiems Stasi). Kodėl?
E.Wittig-Marcinkevičiūtė<span style="font-weight: bold;">. </span>Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis III
© AFP/Scanpix

Pirma, po to, kai buvo nugriauta Berlyno siena, Rytų Vokietija automatiškai perėmė Vakarų Vokietijos įstatymus, kurie, kaip ir visi politinio ir moralinio reglamentavimo kanonai, buvo sukirpti tik nacizmui (natūralu, nes komunizmo vakariečiai nepatyrė) įvertinti. Antra, Vokietijos suvienijimą lydėjo gana skausmingi procesai, dėl kurių nemaža dalis Rytų vokiečių ne visai be pagrindo pasijuto laikomi antrarūšiais. Įvyko tam tikras skilimas – daugelį apėmė jausmas, kad, nepaisant kultūrinio tapatumo, Rytų ir Vakarų vokiečiai yra dvi atskiros bendruomenės, suplaktos į vieną valstybę. Rytiečiai, iškeldami socialistinės praeities privalumus, stengėsi labiau pabrėžti, kuo jie skiriasi nuo vakariečių. Trečia, žala, kurią komunizmas padarė Rytų vokiečiams, nesulyginama su tuo, ką teko patirti lietuviams. Ten nebuvo tokio masto represijų, nevyko kruvinas partizaninis karas, vokiečių kalbai nekilo grėsmė, kad ją pakeis rusų kalba, o Kalėdos ir Velykos visada buvo valstybinės šventės.

Nepaisant šių svarbių skirtumų, šiandien jau imama suvokti, kad komunizmo aukų atžvilgiu pasielgta neteisingai, ir vis dažniau pasigirsta balsų, kad komunistinė simbolika Vokietijoje turi būti prilyginta nacistinei ir analogiškai vertinama. Prieš keletą mėnesių įtakingiausias Vokietijos savaitraštis Der Spiegel paskelbė straipsnį, pavadintą „Šaltojo karo disneylandas“,1 apie garsųjį turgelį prie Brandenburgo vartų. Jame prekiaujama raudonarmiečių milinėmis, sovietinių milicininkų kepurėmis ir komjaunimo ženkliukais (rusiškais ir vokiškais), o greta galima nusifotografuoti prie Darth Vader ir kitų Holivudo sukurtų herojų.

Brandenburgo vartų turgelis, pasidaręs populiarus kaip niekada, matyt, tapo įkvėpimo šaltiniu ir Raimondai Balnienei, Valstybinio turizmo departamento direktorei, kuri viename pokalbyje2 teigė, esą Lietuvos turizmo išskirtinis bruožas galėtų būti „mūsų socialistinio paveldo“ išlaikymas. Direktorės teigimu, to paveldo nereikia „gėdytis“, nes nuvežę turistus į Gariūnus, rodydami jiems „chruščiovkes“ ir sukūrę panašių „atrakcijų“, lietuviai galėtų tik „išlošti“. Piktintis Balnienės užmojais, kaip tą kai kas darė, nereikėtų, nes direktorė mąsto ir veikia pagal intelektualų nustatytą ir visuomenėje įsigaliojusią etiką.

Bet jeigu jau tikrai manoma, kad reliatyvizmas turi tam tikrų moralinių pranašumų, palyginti su griežtais vakarietiškais nacių totalitarizmo vertinimais, gal reikėtų visa tai diegti nuosekliai, netaikant dvejopų standartų, t. y. „istorijos turistams“ galėtume įkurti visų „totalitarinių sistemų disneylandą“?

Atsižvelgdamas į situacijos dviprasmiškumą, Der Spiegel kelia klausimą, ką daryti, kad žmonių domėjimasis istorija būtų nevaržomas, bet kartu išliktų etiškas. Straipsnio autorius cituoja kai kuriuos vokiškojo socializmo aukų atstovus, reikalaujančius, kad Vokietija perimtų Rytų Europos praktiką, pagal kurią socialistinė/komunistinė atributika atsidurtų už įstatymo ribų kaip ir nacių simbolika. Argumentas? Pilietiška visuomenė atsižvelgia į nukentėjusių savo narių jausmus. Štai kodėl Vakarų valstybėse nacių nusikaltėlių ar jų talkininkų palikuonys retai kada drįsta taikytis, pavyzdžiui, į reprezentacines vadovaujamąsias pozicijas, o jeigu kartais taip ir įvyksta, tą pasmerkia didelė intelektualų dalis.

Lietuvoje niekas nesistebi, kad sovietinio režimo vykdytojų vaikaičiai užima aukštas pareigas, tai nesukelia nė menkiausio inteligentijos pasipriešinimo (nedrąsiai prieštarauja nebent patys nukentėjusieji, tarsi tai būtų aktualu tik jiems, o ne visai bendruomenei).

Žinoma, nuostata, kad „vaikai ir anūkai neatsako už tėvų ir senelių nusikaltimus“, yra svarbus teisinės valstybės principas, vis dėlto absoliučių principų nebūna. Net patys archajiškiausi, mažiausiai kvestionuojami moraliniai ir teisiniai principai, tokie kaip reikalavimas gerbti kito asmens gyvybę, laisvę, visada sakyti tiesą, turi rimtų apribojimų. Kone visos pasaulio jurisdikcijos pripažįsta draudimo žudyti išimtį – tai būtinoji gintis, savigynos situacija (esama jurisdikcijų, kurios pripažįsta ir daugiau išimčių). Laisvė, kaip žinome, irgi turi daugybę apribojimų, o tiesos sakymas nėra absoliutus reikalavimas. Tam tikrais atvejais sakyti tiesą yra ne tik amoralu, bet gali turėti ir rimtų teisinių pasekmių. Antai darbuotojas, kalbėdamas tiesą apie savo firmą, gali išduoti jos paslaptis, o advokatas, atskleisdamas tiesą apie savo ginamąjį, gali sulaužyti konfidencialumo taisyklę, kaip ir gydytojas, viešai sakydamas tiesą apie savo pacientą. Jau nekalbant apie tai, kad tėvynės išdavystė yra tam tikros (ypač karinės) teisingos informacijos pateikimas kitai valstybei apie savąją. Trumpai tariant, visa vakarietiška (ir ne tik vakarietiška) civilizacija beveik visiems normatyviniams aktams taiko išimtis, kurios susiformuoja tada, kai susiduria principai, verčiantys daryti prieštaringas išvadas, ir kai apsisprendžiama iki tol galiojusio principo nenaudai. Kai susiduria du ypač svarbūs normatyviniai principai, dažnai nė vienas neturi aiškios argumentų persvaros, todėl kartais tenka tiesiog apsispręsti, kuris iš jų bus prioritetinis. Ir, žinoma, kiekviena kultūra gali apsispręsti savaip. Bet reikėtų akcentuoti vieną dalyką: lietuvių inteligentija apsisprendė priešingai nei vakariečiai, t. y. principo „vaikai neatsako už tėvų nusikaltimus“ ji nelaiko tam tikrais atvejais mažiau svarbiu už nuostatą, kad režimo aukų jausmai turi būti gerbiami.

Derėtų tarti porą žodžių apie pamatinę doktriną, kuri padėjo Lietuvoje įsitvirtinti reliatyvistiniam naratyvui apie sovietinę sistemą. Jos šūkis: „Neideologizuokime istorijos!“ Būtent liberalūs intelektualai santarininkai „nėrėsi iš kailio“, aiškindami visuomenei, kad istorijos nevalia „ideologizuoti“ į jokią pusę, atseit istorija turi būti „gryna“, jos uždavinys – pateikti kuo daugiau patikrintų faktų, bet nesikišti į moralinį jų vertinimą. Šios doktrinos šalininkai vertybinį istoriografijos modelį prilygina sovietinių ir net nacistinių ideologų taikytam istorijos „valymui“. Atseit nesovietinė ir nenacistinė istoriografija turi turėti pakankamai „drąsos“, kad įvardytų net ir tironiškų sistemų „pliusus“, jei tik tokių buvo. Tą ypač pabrėžia Tomas Venclova,3 kažkodėl nutylėdamas, kad būtent vakarietiškasis liberalizmas (kuriam, regis, atstovauja ir pats Venclova) tada, kai kalbama apie nacionalsocialistų valdymą, taiko smarkiai „apvalytą“ istoriografijos modelį. Bet tai anaiptol nereiškia (esu tikra, kad Venclova tą puikiai žino), esą vakarietiškasis liberalizmas tęsia sovietinę ar nacistinę istoriografijos tradiciją. Sunku suprasti, kodėl faktų atranką, kurią taiko ir Vakarų istorikai, Venclova staiga ima ir prilygina sovietiniam istorijos ideologizavimui. Beje, kad kairieji ir liberalieji intelektualai Lietuvoje griebiasi visiškai vienodos demagogijos, jau savaime daug pasako apie lietuvių liberalus.

Vertybinis istorijos naratyvas ir istorijos „valymas“, jos ideologizavimas – tai du dalykai, tarp kurių, nepaisant bendrumo (kalbu apie faktų atranką), egzistuoja fundamentalus etinis skirtumas. Bet koks pasakojimas apie praeitį remiasi tam tikra faktų atranka. Jeigu jos nebūtų, mokinukai mokytųsi ne kada Lietuva įstojo į ES ar NATO, o kada įvyko Eurovizijos konkursas, kuriame lietuviams pavyko nelikti paskutiniams. Faktų yra labai daug ir visokių, tačiau rimti istorikai naudojasi tam tikru „filtru“, kad svarbius atskirtų nuo nesvarbių. Jeigu „filtro“ atsisakytume, dingtų skirtumas tarp solidžios istoriografijos ir bulvarinės rašliavos. O kaipgi kitaip istorikas galės atrinkti faktus „pagal svarbumą“, jeigu ne atsižvelgdamas į tuos dalykus, kurie bendruomenei apskritai yra svarbūs? Taigi, nors istorijos rašymas, žinoma, neapsiriboja etika, tačiau ją pamynęs asmuo praranda ir vertybinę nuovoką. Todėl reikalauti, kad istorikas apsiribotų „tuo, kas buvo“, ir netaikytų jokios faktų atrankos („neideologizuotų“), reiškia ištrinti bet kokį skirtumą tarp rimto istorijos tyrinėtojo ir kokio nors paparaco.

Atsisakydami sovietmečio analizei taikyti vertybinį naratyvą, lietuvių intelektualai sulaužė dar vieną fundamentalų nacionalinės etikos principą, kuris reikalauja gerbti aukų jausmus, o bendruomenės atmintį saugoti nuo iškraipymų. Taigi buvo paminta viena svarbiausių viešojo intelektualo pareigų, kurią apibrėžė dar antikiniai filosofai ir kurios visada laikėsi Vakarų šviesuoliai, – padėti visuomenei, viena vertus, įžvelgti svarbius etinius skirtumus tarp kažkuo panašių fenomenų ir objektų, antra vertus, suvokti, kokie fenomenai yra etiškai tolygūs, nepaisant to, kad tarp jų esama tam tikrų skirtumų. Demagogai visada elgiasi atvirkščiai – jie bando paslėpti svarbius etinius skirtumus, jeigu jų yra, ir dirbtinai tokius skirtumus sukurti ten, kur jų iš tikrųjų nesama.4 Platieji visuomenės sluoksniai dažniausiai nesigilina, ar tam tikras etinis skirtumas tarp konkrečių procesų ir idėjų egzistuoja pagrįstai, ar ne, todėl visuomenės ateitis didele dalimi priklauso nuo to, kokios rūšies viešųjų intelektualų ji turi daugiau – etiškai sąžiningų ar linkusių į demagogiją.

Kairiųjų akademikų sambūrio NK 95 aktyvistas, filosofijos doktorantas ir socialdemokratų sąjungos kandidatas per 2011 m. savivaldybių rinkimus Ervinas Koršunovas piktinasi, kad „mūsų visuomenės tapatybę“ jau „kuris laikas“ bandoma „reaktyviai“ kurti „remiantis partizaniniu sąjūdžiu“.5 Jis rašo: „Mano neoriginaliu supratimu, Lietuvoje ir karo, ir pirmaisiais pokario metais vyko pilietinis karas (gal reiktų sakyti kovos, nes formaliai nebuvo valstybės).“

Supratimas tikrai „neoriginalus“ – ginkluotą pasipriešinimą okupacijai laikyti pilietiniu karu sovietų „politrukai“ vertė beveik pusę amžiaus. Beje, neoriginali ne tik pati versija, o ir paskiri jos elementai, ypač dualus partizanų skirstymas į komunistus ir fašistus: jeigu pogrindžio kovotojas nebuvo komunistas, tai jis, sovietų akimis, buvo fašistas. Panašių pažiūrų laikosi, matyt, ir Koršunovas, nes jis rašo: „Kare kaip kare – labiausiai nukenčia beginkliai žmonės, kuriuos be skrupulų žudė ideologiniai kolaborantai: nesvarbu, ar jie vadinosi fašistais, ar komunistais.“

Kad partizanų pasipriešinimą tiek platieji visuomenės sluoksniai, tiek intelektualinis ir meninis elitas šiandien linksta laikyti būtent pilietiniu karu, nuosekliai atskleidė istorikas Bernardas Gailius.6 Jo teigimu, tai, kad po nepriklausomybės atkūrimo atgijo sovietinės istoriografijos klišės, daug lėmė Santaros-Šviesos istoriografai, kaip antai Liūtas Mockūnas, kuriuo vėliau rėmėsi istorikai Liudas Truska ir Mindaugas Pocius. „Santarietiška“ istoriografijos tradicija, pasak Gailiaus, kone visais savo segmentais atitinka negatyvų partizanų vaizdavimą sovietmečiu, remiasi panašiais argumentais, pavyzdžiui, laiko rezistenciją beprasmišku radikalumu, kuris atnešė vien kančias civiliams gyventojams. Gailius įtikinamai parodo: nuo sovietinės pseudoistorijos „santarietiškoji“ istoriografija skiriasi tik tuo, kad Sovietų Sąjungos ji nelaiko „gėriu lietuvių tautai“.7

Kaip atkakliai siekiama įdiegti partizano/bandito, nekaltų civilių žudiko įvaizdį, rodo ir neseniai paskelbtas signataro Jurgio Jurgelio straipsnis, pavadintas „Kas geriau – būti nušautam stribo ar partizano?“8 Autorius piktinasi, kad „partizanas Antanas“, esą nukovęs vienuolika „civilių“, gali būti apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Čia neketinu ginčytis, ar kaltinimai Antanui Kraujeliui yra pagrįsti, ar ne, atsakymą galėtų pateikti tik istorikai ir teisininkai, tiriantys faktus. Aš noriu išskirti kitą šio teksto ypatybę. Pateikęs savąją „partizano Antano“ istorijos versiją, Jurgelis pereina prie apibendrinimų. Cituoja Arvydo Anušausko teiginį, kad partizanų kova Lietuvoje „buvo nukreipta pries kolaborantus, išdavikus, sovietinį partinį aktyvą“, ir daro tokią išvadą: „Kitaip sakant, prieš civilinį tautinį kontingentą, o ne prieš atėjūną okupantą. […] Taigi lietuviai, kovodami su okupacija, iš esmės naikino lietuvius.“ Į teksto pabaigą Jurgelis prabyla net Jono Aisčio eilėmis, aprauda „brolžudišką“ karą tarp laisvės kovotojų ir „istrebitelių“, primena skaitytojams Aisčio žodžius: „Garbė būti gyvam, o ne garbė būti mirusiam.“ Ir čia pat juos pakomentuoja: „Nes miręs (žuvęs) jau nieko nebegali padaryti, o būdamas gyvas dar gali šį tą nuveikti savo artimo ar savo tėvynės labui.“ (Sakyčiau, tobulas bolševikinės nomenklatūros kalambūras: partorgai elgėsi garbingiau už partizanus, nes rūpinosi likti gyvi, ir tuo „savo artimo labui“ bent jau „šį tą“ nuveikė...)

Įdomu, kad savo argumentaciją signataras grindžia manipuliuodamas „civilio“ sąvoka. Iš teiginio, kad partizanų veiksmai buvo nukreipti prieš kolaborantus, jis daro išvadą, esą kovota su „civiliniu tautiniu kontingentu“, o ne su „atėjūnu okupantu“. Kolaboravimas gali reikšti įvairius dalykus, tačiau vienas svarbiausių tokio pobūdžio veiklos ypatumų Lietuvoje (ypač Jurgelio aptariamuoju laikotarpiu) buvo rinkti informaciją apie pogrindį ir teikti ją „atėjūnui okupantui“, kitaip tariant, šnipinėti. Tuo užsiimantys asmenys priskiriami ne civiliams, kaip karo įstatymų ginamai kategorijai, bet vadinamiesiems „nelegaliems kombatantams“, t. y. jie vertinami kaip kombatantų grupė, neturinti teisės į kai kurias kombatantams taikomas privilegijas, pavyzdžiui, tokias kaip karo belaisvio statusas. Ši privilegija šnipams netaikoma, nes jie veikia prisidengę civilio statusu (atvirai nenešioja ginklo). Tarptautinės teisės ekspertai ginčijasi, ar „nelegalaus kombatanto“ statusas apskritai yra reikalingas ir ar visi kombatantai vertintini vienodai. Tačiau neteko aptikti rimtos pozicijos, raginančios šnipus ir asmenis, kitais būdais bendradarbiaujančius su karinėmis priešo struktūromis, priskirti prie civilių kategorijos, kurią gina tarptautinė teisė. Taigi, vertinant iš tarptautinės karo teisės perspektyvos, lietuvių kolaborantai laikytini kombatantais, nes civilio statusu jie tik piktnaudžiavo. Būdami kombatantai, jie priklausė „atėjūno okupanto“ struktūrai. Jurgelis manipuliuoja teisinėmis kategorijomis, matyt, siekdamas, kad visuomenės sąmonėje kuo ilgiau išsilaikytų požiūris į partizanus kaip į banditus (civilių žudikus).

Vis dėlto stulbina ne signataro požiūris, o visai kitkas: kodėl inteligentija ir vėl apsimeta nieko negirdinti? Į šį Jurgelio rašinį, išskyrus Anušauską, kuriam tekstas buvo netiesiogiai adresuotas, reagavo, kiek man žinoma, tik disidentė Nijolė Sadūnaitė. Argi niekam daugiau nerūpi arba neaišku, koks fundamentaliai svarbus yra ginkluoto pasipriešinimo įvertinimas bendruomenės tapatumui, o kartu ir valstybės ateičiai, bendruomeniškumo brandai? Nesunku įsivaizduoti, kaip elgtųsi prancūzų intelektualai, jeigu kas nors apkaltintų „brolžudyste“ prancūziškąjį résistance, nors faktas, kad prancūzų partizanų taikinys dažnai būdavo jų tautiečiai, kolaboravę su vokiečiais, yra visiems žinomas…

Kone šimtaprocentinis lietuvių intelektualų tylėjimas šiuo ir panašiais klausimais ypač aiškiai rodo, kad jie priklauso bendruomenės sluoksniui, sulaužusiam „sutartį su valstybe“. Maža to, lietuvių intelektualai ne tik patys gėdingai tyli, bet ir moko visuomenę, esą tylėjimas yra tikroji pilietinė dorybė. Pavyzdžiui, straipsnyje „Paleckio atveju – tyla yra gera byla“9 Kęstutis Girnius teigia, kad už nuomonę, nesvarbu, kokia ji būtų, nedera teisiškai bausti. Su tokiu požiūriu, aišku, galima arba sutikti (pasaulyje esama nemažai manančių, kad klaidinga kriminalizuoti ir holokausto neigimą), arba nesutikti, tačiau stulbina tai, kad į tokius pasisakymus kaip Paleckio (esą Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“) Girnius ragina apskritai nekreipti dėmesio: „Neverta sureikšminti tokių žmonių kaip A. Paleckis. Tegul jis kalba kaip nori. Jis nekelia jokios grėsmės Lietuvai.“

O dabar įsivaizduokime, kad kokios nors Vakarų valstybės sostinės buvęs vicemeras, žinomo nacių lyderio anūkas, imtų svaidytis nacizmo aukas įžeidžiančiais pareiškimais. Esu tikra, kad neatsirastų nė vieno įtakingo intelektualo, kuris ragintų nekreipti į tai dėmesio. Vakarų intelektualų credo – viešai reaguoti visada, kai kalbama apie skaudžiausius jų bendruomenės istorijos puslapius, kai niekinami jos laisvės gynėjai, kai ardomi nacionalinio bendrumo pamatai. Tas reagavimas kartais netgi neturi jokios praktinės reikšmės, bet yra tarsi simbolinis ritualas, kuriuo sutvirtinama bendruomenės dvasia. Nes sutartis su valstybe – tai ne deklaracija, kurią pasirašius galima padėti į stalčių ir užmiršti. Sutartis su valstybe yra gyvenimo būdas. Politinei asociacijai, kaip ir draugystei ar santuokai, nuolatos reikia patvirtinimo. Viešai pasipriešinti bendruomeninę etiką pažeidžiantiems išpuoliams yra tas pats kaip paspausti draugui ranką, apkabinti artimą žmogų, pasisveikinti susitikus gatvėje, pasiųsti sveikinimo atviruką arba paguosti dėl nesėkmės. Viešai pasipriešinti, kad nebūtų ardomas bendruomenės tapatumas, tyčiojantis iš nacionalinės etikos pagrindų, – tai atlikti simbolinį aktą, kuriuo kasdien įtvirtinama ir palaikoma bendruomenės dvasia, gyvybingumas ir skatinamas jos brendimas. Juk jeigu pasiaukojimo dėl bendruomenės (ypač kai kalbame apie pasiaukojimą, pareikalavusį žmogaus gyvybės) negerbia tos bendruomenės elitas, kodėl tada reikėtų tikėtis ar net reikalauti, kad individas tokios bendruomenės labui aukotųsi ateityje ir kad apskritai jam rūpėtų „bendri reikalai“? Todėl faktas, kad tokie iškilūs intelektualai kaip Kęstutis Girnius ragina tautą abejingai tylėti, į patyčias ir išpuolius numojant ranka, kelia ypač didelį nerimą. Klausimas, ar (ir kokią) grėsmę Paleckis kelia Lietuvai, yra antraeilis. Svarbiausia tai, kad pilietis, reaguodamas į jo pasisakymus ir poelgius, sako kitiems bendruomenės nariams: esu su jumis, kremtuosi dėl tų pačių dalykų, kaip ir jūs, neleisiu, kad jus įžeidinėtų, žemintų ir t. t. Tiek draugystė, tiek santuoka greitai baigiasi, jeigu abejingumas tampa norma. Tokia laikysena prisideda ir prie bendruomenės irimo.

Mano straipsnio temai svarbiau ne pats faktas, kad kairioji ir liberalioji nepriklausomos Lietuvos inteligentija plėtoja prosovietinį naratyvą apie partizanus, o tai, kokią įtaką toks negatyvus rezistencijos vertinimas daro pilietinei sąmonei. Bandysiu aptarti kai kurias naujas pseudoargumentacijos strategijas, pagal kurias plėtojamas tradicinis rezistencijos kaip blogio naratyvas. Manyčiau, ypač ryškėja dvi strategijos.

Strategija nr. 1: „Pasipriešinimas okupacijai atskleidė ideologijų konfliktą.“ Ši strategija yra labai paplitusi, ypač tarp „santariškos“ inteligentijos ir Naujosios kairės aktyvistų. Natūralu, kad ir Koršunovas rašo: „Kare ir pokaryje svarbiausias buvo ideologijų susidūrimas...“ Mano galva, per karą ir po karo svarbiausias susidūrimas buvo tarp tų, kurie sulaužė tarptautinę teisę, pamynė žmogaus teises, ir tų, kurie tas teises ir normas gynė. „Strategai“ paprasčiausiai bando iš diskurso pašalinti teisinę vertinimo plotmę. Tai padaryti nesunku, nes bet kokia konfliktinė situacija pirmiausia yra dviejų nesuderinamų pozicijų susidūrimas. Pavyzdžiui, jei gatvėje kas nors bandys atimti iš manęs rankinuką, o aš tvirtai laikysiu jį rankose, tai irgi bus dviejų nesuderinamų perspektyvų susidūrimas: kas iš vagies perspektyvos atrodys teigiama, iš manosios bus neigiama ir t. t. Tačiau, jeigu žvelgsime per teisinę plotmę, tada vertinimo perspektyva yra tik viena, ir ji klausia, kuris iš veiksmų yra teisėtas. Jeigu bandymas atimti rankinuką bus pripažintas neteisėtu, tada aš, jo neatiduodama, elgiuosi visiškai teisėtai, taigi kalbėti apie dvi perspektyvas ar „ideologijas“ nebėra prasmės. Būtent todėl teisė ir teisingumas nuo Antikos laikų yra laikomi bendruomenę vienijančiais veiksniais. Siekdama teisingumo ir jo laikydamasi, bendruomenė turi bendrą interesą ir bendrą ideologiją, nepaisant galimų kitų ideologinių skirtumų. Būtent todėl redukcionistinis požiūris, t. y. požiūris į rezistenciją tik kaip į skirtingų ideologijų konfliktą, yra antibendruomeniškas ir klibina teisinės valstybės pamatus.

Tačiau, anot Koršunovo, „rezistencijos pervertinimai“, „aukų ideologizavimas bei šlovinimas“ yra „apgailėtinas triukas“, neva sukurtas „dešiniųjų medijų diktatūros“ (kaip suprantu, čia kalbama apie Rimvydo Paleckio vadovaujamą LTV?). Toks „spektaklis“ esą yra tiesiog „neįsivaizduojamas XXI amžiaus Vakarų Europoje“.

Vis svarstau, ar šitaip svaičiojanti intelektualinė Lietuvos socialdemokratų ateitis tikrai nežino, kad toks „spektaklis“ XXI a. Vakarų Europoje yra visiškai įprastas, priimtinas, be to, būtent tiems, kurie su „dešiniųjų medijų diktatūra“ neturi nieko bendra? Juk ne kas kitas, o buvęs Islandijos socialdemokratų partijos pirmininkas, Lietuvoje visuotinai gerbiamas Jónas Baldvinas Hannibalssonas pasakė, kad žavisi lietuvių miško brolių didvyriškumu.10 Kažin ką pamanytų garsusis Lietuvos nepriklausomybės rėmėjas, jeigu sužinotų, kad mūsiškiai jaunosios kartos socialdemokratų lyderiai, mokslų ragavę Vakaruose, tokius pasisakymus laiko „reaktyviu“ ir „apgailėtinu dešiniųjų medijų triuku“?

Strategija nr. 2: „Partizanai buvo ksenofobai.“ Vienas (toli gražu ne vienintelis) iš šios strategijos kūrėjų istorikas Valdemaras Klumbys teigia: „Lietuvos rezistencijoje buvo ksenofobijos – daug kas kovą prieš okupantus tapatino su kova prieš rusus, tačiau partizanų vadai bandė išsivaduoti iš šio įvaizdžio.“11 Ši strategija taip sparčiai populiarėja tarp jaunosios lietuvių inteligentijos kartos, kad esu tikra: būtent partizano kaip ksenofobo įvaizdis netrukus pakeis kitus primestus įvaizdžius: partizanas/fašistas, partizanas/žydšaudys, partizanas/radikalas, partizanas/civilių priešas, partizanas kaip asmuo, „netoleruojantis“ kitų „ideologijų“ ir t. t. Vertėtų tarti porą žodžių ir apie šios strategijos absurdiškumą.

Pirma, tarptautinė teisė agresiją apibrėžia kaip tam tikrus neteisėtus karinius vienos valstybės veiksmus prieš kitą, o valstybė yra suvokiama pirmiausia kaip bendruomenė, turinti tam tikrus savivaldos ir savikontrolės mechanizmus tam tikroje teritorijoje. Tokio valstybės supratimo, nepaisant kai kurių subtilių skirtumų, laikėsi tiek XIX a. modernios tarptautinės teisės pradininkai, tokie kaip Williamas Edwardas Hallas, tiek Charlesas Cheney’s Hyde’as, kuriuo didžiąja dalimi rėmėsi Niurnbergo tribunolas, tiek kiti iškilūs XX a. tarptautinės teisės autoritetai, tokie kaip Georgas Schwarzenbergeris, Hansas Kelsenas, Herschas Lauterpachtas ir kiti. Taigi, mąstant tarptautinės teisės kategorijomis, „rusai“ ir „Lietuvos okupantai“ buvo tas pats juridinis asmuo. Okupacinė kariuomenė yra ne šiaip koks ginkluotas vienetas – ji reprezentuoja valstybę, kuri sankcionavo okupaciją ir kurios mokesčių mokėtojai tą kariuomenę išlaiko. Būtent todėl už okupacijos ar intervencijos padarytą žalą paprastai privalo atlyginti ne kariuomenė, vykdžiusi okupaciją, o visa bendruomenė, jeigu neteisėtus karinius veiksmus sankcionavo jos valdžia. Nacizmo laikotarpiu asmenis, kuriuos šiandien vadiname „naciais“ arba „fašistais“, buvo įprasta vadinti „vokiečiais“, nes tada „nacistinė Vokietija“ ir „Vokietija“ buvo tas pats tarptautinės teisės subjektas. Todėl niekas neima pliaukšti, esą tie, kurie 1939–1945 m. juto priešiškumą vokiečiams, buvo ksenofobai. Šiandien yra politiškai korektiškiau apibūdinti to meto Vokietiją kaip „nacistinę Vokietiją“, nes atsirado laiko distancija ir pasikeitė šalies valdžios struktūra. Taigi ir lietuvių kovą su okupantais laikotarpiu po 1941 m. suvokti kaip kovą su rusais buvo visiškai korektiška.

Antra, net jeigu „istrebitelių“ smurto laikais priešiškumas „rusams“ būtų kuo nors skyręsis nuo priešiškumo okupantams, vis tiek reikėtų pirmiausia pagrįsti, kodėl toks priešiškumas priskiriamas ksenofobijai. Ksenofobija, ypač jeigu ją lydi raginimai smurtauti prieš kitataučius, yra nusikalstama veikla, vadinasi, jai taikoma ir bendra teisinė nusikaltimo struktūra. Dauguma vakarietiškų jurisdikcijų nusikaltimą skaido į dvi dalis – tai neleistinas veiksmas (actus reus) ir tam tikra dvasinė kaltė (mens rea). Būtent jos įtraukimas į nusikaltimo genezę buvo esminis moderniajai jurisdikcijai. Dvasinė kaltė susijusi su daugybe dalykų, tarp kurių svarbų vaidmenį vaidina ir galimybė veikti laisva valia, priklausanti nuo to, kiek ir kokių veikimo alternatyvų esama. Būtent auka delikto metu tokios galimybės beveik niekada neturi. Daugelis išprievartautų moterų jaučia priešiškumą visai vyrų giminei, bet nė viena iš jų dėl to dar nebuvo apkaltinta seksizmu. Kadangi partizanų priešiškumas rusams reiškėsi tarptautinio delikto (okupacijos) metu, jis negali būti interpretuojamas kaip ksenofobija.

Grįžtant prie bendrų pastabų apie kairiosios ir liberaliosios inteligentijos pastangas sukurti negatyvų partizanų įvaizdį ir svarstant, kokią įtaką tai daro nacionalinei etikai, žinoma, yra būtina moraliai įvertinti konkrečių asmenų padarytus nusikaltimus prieš civilius gyventojus ir rezistencijos kaip tokios veiksmus. Reikšdamas susižavėjimą miško broliais Hanibalssonas turi omeny patį apsisprendimą priešintis sovietų imperijai, o kartu ir tai, kad didžioji partizanų veiksmų dalis nekelia jokių abejonių. Abejotinų arba nusikalstamų poelgių, maskuojamų teisėtu pasipriešinimu, pasitaiko per bet kokį karą, bet visada išlieka pakankamai griežtas skirtumas tarp pačios rezistencijos ir konkrečių veiksmų moralinio ir teisinio įvertinimo. Būtent šį skirtumą ignoruoja tie istorikai ir intelektualai, kurie diegia negatyvų miško brolių įvaizdį. Argi po to verta stebėtis apklausų duomenimis, rodančiais, kad didesnė jaunimo dalis neketina ginti Lietuvos su ginklu, jei šalį pultų agresyvi karinė jėga?12

Kitas klausimas, kurį čia būtina aptarti, yra toks: gal kairiųjų ir liberaliųjų intelektualų vieningai propaguojamas negatyvus požiūris į rezistenciją ir didesnės dalies jaunimo atsiribojimas nuo ginkluoto pasipriešinimo idėjos yra pasaulyje plintančio pacifizmo padarinys?

Kone įtakingiausias XX a. filosofinis veikalas apie ginkluotą pasipriešinimą ir jo legitimaciją yra amerikiečio Michaelo Walzerio „Teisingi ir neteisingi karai“ (Just and Unjust Wars). Apmąstydamas XX a. karus ir keldamas klausimą, ar prasminga priešintis, jei užpulta šalis yra daug silpnesnė už šalį agresorę, Walzeris palygina Suomijos pasipriešinimą karine jėga (resistance) sovietų Rusijos agresijai ir vadinamąjį „Miuncheno principą“, t. y. Čekijos apsisprendimą nesipriešinti (appeasement) fašistinei Vokietijai, darydamas išvadą, kad Suomijos elgesys buvo morališkai aukštesnis už Čekijos, nors jos nesipriešinimas taip pat nelaikomas amoraliu, nes yra motyvuotas noru apsaugoti žmones. Suomijos pavyzdys, Walzerio manymu, yra moralesnis todėl, kad saugo bendruomenines vertybes, kurios sunyksta, jei nėra ginamos. Vėlesniuose tekstuose Walzeris teigė: jeigu bendruomenė nesipriešina agresijai, kyla rimtų abejonių, ar bendruomenines vertybes ji apskritai laiko vertybėmis, t. y. ar tam tikras žmonių sambūris iš tikrųjų yra bendruomenė, turinti teisę būti valstybe. Tokią teisę pagrindžia tam tikros bendrai pripažįstamos vertybės. Trumpai kalbant, nuo to, ar bendruomenė priešinasi agresijai, ar ne, iš dalies gali priklausyti netgi jos teisė turėti savo valstybę.

Kad įvertintume šios Walzerio įžvalgos reikšmingumą, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių. Pirmiausia Walzeris, socialistinių pažiūrų filosofas, atrodytų, neišvengiamai turėjo padaryti visai kitokią išvadą, ypač kad jo knyga buvo išleista 1977-aisiais. Juk tuo metu dauguma Vakarų socialistų laikėsi nuomonės, kad Rusijos karo su Suomija motyvas buvo noras pagerinti Leningrado gynybinę situaciją – esą siekta kontroliuoti teritoriją prie Ladogos ežero, o ne sunaikinti suomių valstybingumą. Tokia prielaida buvo nuolat iracionaliai daroma tik kalbant apie fašistinės Vokietijos kėslus. Taigi Suomijos pasirinkimą vertindamas kaip morališkai aukštesnį, Walzeris pabrėžia, kokia svarbi jam ginkluoto pasipriešinimo agresijai moralinė vertė. Antra, apie teisingus ir neteisingus karus filosofas rašė tada, kai JAV visuomenė buvo apimta ypač sustiprėjusių pacifistinių nuotaikų, t. y. jau po galingos protestų bangos, nukreiptos prieš karą Vietname. Trečia, faktas, kad Čekijos sprendimą nesipriešinti Walzeris įvertino kaip morališkai pateisinamą, savaime byloja apie kultūros poslinkį pacifizmo link, nes iki Walzerio beveik visi svarbūs karo filosofai ginkluotą pasipriešinimą vertino ne tik kaip teisę, bet ir kaip pareigą, kurios nevykdymą prilygindavo tėvynės išdavimui.

Skubu pridurti, kad morališkai pateisindamas nesipriešinimą, Walzeris tikrai nepateisino kolaboravimo. Šią pastabą adresuoju tiems, kurie energingai bando įteisinti kolaboravimą kaip „tikrąją rezistenciją“, teigdami, kad (a) nesipriešindama lietuvių bendruomenė sugebėjo apginti bent jau kai kurias savo vertybes (jeigu ir neapgynė teisių), (b) kadangi nesipriešino gana platus visuomenės sluoksnis, bandydami nubausti kolaborantus, nubaustume labai didelę visuomenės dalį. Tačiau kolaboravimas yra kur kas daugiau negu nesipriešinimas. Kolaboravimas, kaip ir agresija, yra veiksmai, kuriuos baudžiamasis kodeksas (tarptautinis ir nacionalinis) traktuoja kaip nusikalstamus, nes jais paminamos bendruomenės ir žmogaus teisės. Walzeris tikrai neteigia, kad tokie veiksmai yra morališkai pateisinami. O nesipriešinimas ar konformizmas (pavyzdžiui, mosikavimas gvazdikais per bolševikines šventes ir pan.) nelaužo jokių normų, kaip jas apibrėžia baudžiamasis kodeksas, todėl neteisinga sakyti, kad kolaboravo didžioji lietuvių visuomenės dalis. Šie svarbūs skirtumai neišnyksta vien todėl, kad lietuvių inteligentija dedasi jų nematanti.

Nepaisant pacifistų kritikos, Walzeris išliko toks įtakingas, kad jo žodžius vos ne pamaldžiai, t. y. nekeisdamas formuluočių, kartojo net kairiųjų filosofų autoritetas Johnas Rawlsas. Taigi XX a. nepaneigė tradicinio Vakarų kultūros požiūrio į ginkluotą pasipriešinimą kaip į didelės moralinės vertės veiksmą. Kone visos europietiškos intelektualinės mokyklos, kurių darbų pagrindu formavosi tarptautinė teisė ir moraliniai karo apmąstymai – tiek romėnų juristai, Bažnyčios mokytojai, kanonų teisė, jėzuitų teologai, tiek modernieji sekuliarinės jurisprudencijos teoretikai, – ginkluotą pasipriešinimą agresijai ne tik pateisino, bet ir laikė morališkai vertingu veiksmu. Vienintelė tradicija, kuri lieka nuošalėje ir kuria remiasi šiandieniniai pacifistai, – tai kai kurių ankstyvųjų krikščionių mąstytojų, ypač Tertulijono, veikalai, vis dėlto ir ta tradicija nėra vienareikšmiškai pacifistinė. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, kad aistringą ginkluoto pasipriešinimo apologiją (o dar ir pripažindamas kontrargumentų svarumą) Walzeris išdėstė būtent tada, kai susiklostė išskirtinė situacija: niekada anksčiau individo teisė į gyvybę nebuvo taip absoliutinama ir niekada anksčiau nevyravo toks aiškus suvokimas, kad po ginkluotu pasipriešinimu dažnai slepiasi militarizmas ir agresija. Tai jau savaime yra iškalbingas faktas, atskleidžiantis filosofo poziciją.

Taigi neteisinga būtų teigti, kad negatyvus požiūris į miško brolius yra susijęs su Vakarų pasaulio intelektualiniu posūkiu pacifizmo link. Dar mažiau pagrindo taip manyti yra matant, kokią pagarbą Europos valstybės rodo antinaciniam pasipriešinimui ar kitiems rezistenciniams veiksmams. Kryptingai negatyvus lietuviškasis naratyvas apie partizanus yra viso labo mūsiškių kairiųjų ir liberaliųjų intelektualų bendros „kūrybos“ produktas.

Kad dalies lietuvių požiūris į rezistenciją yra apgailėtinai iškreiptas, ypač skaudžiai pajutau apsilankiusi Reikjaviko laivyno muziejuje. Vienas iš eksponatų – legendinis islandų patrulinis laivas „Óðinn“ (islandai taip vadina germanų dievą Votaną). Lietingą rugsėjo dieną buvau vienintelė tos ekskursijos dalyvė. Su gide, jauna istorijos studente, greitai apibėgome mašinų skyrių ir kajutes. Mano palydovė, tikra šios šalies vikingų palikuonė, kalbėjo pavydėtinai švaria anglų kalba, spinduliavo pasitikėjimu savimi, buvo draugiška ir dalykiška. Tik kai mudvi kilome į denį, jos laikysena kiek pasikeitė – ji ėmė ypač daug kalbėti, vis pasitikslindama, ar viską supratau. Matyt, artėjo ekskursijos kulminacija. Lipdama laiptais aukštyn, gavau informacinę skrajutę apie XX a. 7-ajame dešimtmetyje vykusį karą dėl žuvies resursų, įėjusį į istoriją „menkių karo“ pavadinimu (pagal angliškąjį Cod war, aliuzija į Šaltąjį karą – Cold war). Konfliktas tarp Didžiosios Britanijos ir Islandijos kilo dėl to, kad britų žvejai nesitenkino tik savąja vandenyno dalimi, bet gviešėsi žvejoti ir prie Islandijos krantų. Beveik 90 proc. islandų pramonės yra susijusi su žuvininkyste, taigi Islandija tada sprendė savo ekonominės nepriklausomybės likimą. Konfliktas buvo toks rimtas, kad dvi NATO narės atsidūrė beveik ties karo slenksčiu. Islandija neturėjo jokio karinio laivyno ir apskritai buvo nelygi varžovė Didžiajai Britanijai, todėl griebėsi „jūrų partizanavimo“: patruliniai islandų laivai naktį priplaukdavo prie britų fregatų ir nupjaudavo virves, kuriomis buvo pritvirtinti žuvų pilni tinklai. Britų laimikis atsidurdavo dugne ir svetimą teritoriją užėmę žvejai likdavo nieko nepešę. „Karą“ laimėjo Islandija, kuriai pavyko pasiekti, kad islandų žvejybos teritorija būtų išplėsta.

„Óðinn“ denio centre stovi to „karo“ atminimas – įrankis, su kuriuo buvo pjaunamos tinklų virvės. Dar ir šiandien man stovi prieš akis, kaip gidė ištiesė ranką, rodydama baslį su pjautuvo formos antgaliu, ir žavėdamasi sušuko: „Tik pažiūrėkite! Su kokia primityvia technika mes juos išvijom!“ Islandės atvirai reiškiamas pasididžiavimas savais pasipriešinimo herojais taip skyrėsi nuo lietuvių niekinamosios retorikos, kad nuostaba, matyt, atsispindėjo mano veide. Gidė tą nuostabą, regis, suprato kaip nepritarimą, nes nutvėrė žemėlapį ir bedė pirštu į siaurą ruoželį aplink Islandiją: „Žiūrėkite! Mums buvo leista žvejoti tik čia!“ Po to mostelėjo ranka į neaprėpiamas Šiaurės Atlanto platybes ir pridūrė: „O jiems priklausė viskas!“ Kadangi vis dar tylėjau, gidė jau gana rūsčiai pridūrė: „Mes, islandai, be žuvies daugiau nieko neturim.“

Atsitokėjau tik ekskursijai pasibaigus, bet nuo to laiko kaskart, kai tenka skaityti lietuvių nusišnekėjimus apie partizanus, man prieš akis iškyla toji jauna gidė – islandų šviesuomenės ateitis, – su pasididžiavimu tiesianti ranką į savo tautos pasipriešinimo simbolį. Ir vis persekioja klausimas: nejaugi, žvelgiant lietuvių intelektualų akimis, dešimt ginkluoto pasipriešinimo sovietų imperijai metų tikrai yra mažiau vertingas dalykas už tą baslį su antgaliu?

Norėčiau sugrįžti prie teiginio, kad labai mažai kas iš lietuvių intelektualų palaiko tuos, kuriems bendruomenės interesai yra svarbesni už asmeninius. Šį kaltinimą, laimei, galima kiek sušvelninti, prisiminus, su kokia didžiule pagarba buvo išlydėtas į amžinybę Justinas Marcinkevičius – Poetas, grąžinęs į „apyvartą“ vertybinį matmenį. Tai teikia šiokių tokių vilčių. Tačiau smelkiasi ir įkyrus klausimas: ar tokia pagarba būtų lydėjusi poetą ir tuo atveju, jei po nepriklausomybės atkūrimo jis nebūtų pasitraukęs iš politikos, o ypač jeigu būtų laikęsis dešiniosios pakraipos ir jeigu jam būtų tekę, kaip ir kitiems, atlaikyti (inteligentijos neginamam) visą tą tendencingo juodinimo sūkurį, kurio perpetuum mobile yra Lietuvos (neinternetiniai) dienraščiai? Susidaro įspūdis, kad lietuvių inteligentams mielesnis yra vaidmuo menininko, kuris, užsidaręs savo kambaryje ar dramblio kaulo bokšte, tyliai rašo apie meilę tėvynei, negu bendruomenei lojalaus piliečio, aktyviai dirbančio viešąjį politinį ar visuomeninį darbą. Ką gi, gerai, kad daroma (jei daroma) bent jau tiek. Tačiau tada nereikėtų stebėtis, kodėl į politinę Lietuvos areną plūsta minios savanaudžių auksaburnių.

Tęsinys kitame numeryje

1 Frank Hornig, Disneyland des Kalten Krieges, Der Spiegel, 32/2011, p. 30–32.
2 Mindaugas Jackevičius, R.Balnienė: turime išsaugoti socialistinį paveldą, 2011-06-26; www.delfi.lt.
3 Tomas Venclova, Lietuvių kalba neišnyks. Kad tik neišnyktų žmogiškumas... www.bernardinai.lt, 2011-02-07.
4 Skirtumas, kuris niekuo nepagrindžiamas, bet kurį kairioji lietuvių inteligentija bando dirbtinai sukurti, yra, pavyzdžiui, tarp moralinių ir teisinių pasekmių, susijusių su komunizmo ir fašizmo nusikaltimų įvertinimu. Šia tema atskirai rašiau Kultūros barų 2011 m. nr. 2, 3 ir 4.
5 Ervinas Koršunovas, Karas, pokaris, pokario pokaris, www.delfi.lt, 2009-11-25
6 Bernardas Gailius, 1944-1953 m. partizanų karas šiuolaikinėje Lietuvos istorinėje, politinėje ir teisinėje kultūroje, Vilnius, Vilniaus universitetas, 2009.
7 Ten pat, p. 57.
8 www.delfi.lt, 2011-12-29.
9 www.Alfa.lt, 2012-01-09.
10 J. B. Hannibalssonas: Islandijos palaikyta Lietuva turėtų suprasti Palestiną, www.delfi.lt, 2011-11-10.
11 Vytenė Stašaitytė, Partizanų balsas: radikalai kompromituoja miško brolių kovą, www.delfi.lt, 2011-03-11.
12 Eglė Samoškaitė, Kilus grėsmei lietuviai savo valstybės ginklu negintų, www.delfi.lt, 2010-02-16.

Žurnalas „Kultūros barai“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vos 24 minučių skrydis virto tikru košmaru: galvas kraipo net ekspertai (3)

Bėdos prasidėjo praėjus kelioms minutėms po to, kai krovininis lėktuvas „ Boeing 737 “,...

Modesta Meškė | D+

Profesorius Eugenijus Skerstonas išaiškino vyrams, kaip reikėtų vilkėti šortus: sužinoję šias taisykles niekada nesuklysite

Šiltuoju metų laiku pasirinkus vilkėti šortus ne vienam vyrui kyla dilema – kokio silueto ir...

Migrantų šeimoms – geros žinios iš teismų: jiems bus neribojama laisvė (417)

Lietuvoje dar tik formuojasi praktika, kaip elgtis su į Lietuvą atklydusiais migrantais. Pirmosios...

„Ryanair“ lėktuve mirė keleivis (5)

Pigių skrydžių bendrovė „ Ryanair “ patvirtino faktą, kad liepos viduryje viename jų...

Kauno paradoksas: sparčiai tvarkomo miesto centrą tebedarko pastatai – „vaiduokliai“ (17)

Kauno vadovams pasišovus iš esmės sutvarkyti pagrindinius miesto kelius, Nemuno saloje pastatyti...

Nuvykus į ligoninę kauniečiui įtarė Laimo ligą, bet gydymo neskyrė: ligoninė paaiškino, kodėl taip nutiko (103)

„Delfi“ pasiekė skaitytojos Ingos pasakojimas, kuriame ji dalijasi savo brolio patirtimi. Anot...

Nuo skersinio kritęs Tvorogalas nevyniojo žodžių į vatą: noriu pamiršti tai, pailsėti nuo gimnastikos specialiai „Delfi“ iš Tokijo (102)

2019-ųjų Europos žaidynių ir 2020-ųjų Europos čempionas pratimuose ant skersinio Robertas...

Viena šeima įsisuko į nelaimių karuselę: po senelių laidotuvių neteko ir namų (33)

Antradienio naktį Šalčininkų r. Gerviškių seniūnijai priklausančiame Gudelių kaime nutiko...

Viktorija Dačinskaitė | D+

Ant Palangos tilto sutikti žvejai buvo atviri: greitai meškeres bus galima pamiršti

Palanga yra neatsiejama nuo žuvies. Kur traukti norint pamatyti, kas kimba šiuo metu, pasakyti...

Nekasdienis įvykis: Marijampolės plente nutūpė orlaivis

Šeštadienio vidurdienį kauniečiai įamžino nekasdienį įvykį, Marijampolės plente, kitaip...