Evaldas Labanauskas. Kodėl Italija liko viena prieš koronavirusą ir kaip tai atsilieps ES ateičiai?

ES šalių solidarumas, abipusė pagalba, Europos lyderystė pasaulyje – visas šias eurooptimistų svajones daužo koronavirusas.

Geriausia to iliustracija – nuo pandemijos labiausiai nukentėjusi Italija. Pagrindinės priežastys – ES šalių savanaudiškumas, tikro politinio lyderio nebuvimas ir silpna Europos Komisija. Visa tai verčia nerimauti dėl ES ar net NATO ateities, Europos gebėjimo veikti kitos, potencialios krizės, tarkim Rusijos agresijos, atveju.

„Italijai reikėjo pagalbos, o jai suduotas antausis“, – pareiškė Italijos kraštutinės dešinės partijos „Lyga“ lyderis Matteo Salvini apie ES pagalbą nuo koronaviruso kenčiančiai jo šaliai.

„Mes paprašėme medicinos įrangos ir Europos Komisija persiuntė šį prašymą valstybėms-narėms. Bet nieko neišėjo“, – ne toks emocingas buvo Italijos nuolatinis atstovas ES Maurizio Massari.

O juk koronaviruso krizė Italijoje tęsiasi ne dieną ir net ne savaitę. Dar vasario pabaigoje pranešta apie viruso epidemiją šalies šiaurėje, tuo metu kitose ES šalyse dar niekas rimtai į tai nežiūrėjo.

Ne tik niekas iš ES šalių ne atsiuntė pagalbos, bet gavosi priešingai – tarkim, Vokietija net trumpam blokavo medicininių preparatų eksportą į Italiją, kaimyninės ir ne tik šalys blokavo sienas ir tūkstančiai vilkikų su būtinais italams medicininiais bei kitais produktais strigo pasieniuose. Itališkas pasas tapo tarsi Europos raupsuotojo pažymėjimas.

Dabar italai – karantine ir turi laiko ne tik per balkonus dainuoti, bet ir pagalvoti apie ES vaidmenį ir valstybių-narių tariamą solidarumą, kuris kuo toliau, tuo labiau atrodo iliuzija.

Dabar italai – karantine ir turi laiko ne tik per balkonus dainuoti, bet ir pagalvoti apie ES vaidmenį ir valstybių-narių tariamą solidarumą, kuris kuo toliau, tuo labiau atrodo iliuzija, kad ir imant prie Lenkijos sienos strigusių lietuvių atvejį.

Kalba ne tik apie solidarumą, bet ir apie vieną pagrindinių ES principų – laisvą asmenų, prekių ir paslaugų judėjimą – pamynimą.

Kas kaltas? Žuvis genda nuo galvos. ES vykdomoji valdžia – Europos Komisija. Taip, kai Italijoje korona jau šienavo gyvybes, ES „vyriausybė“ pasikvietusi Gretutę toliau žaidė smėlio dėžėje su savo „žaliojo kurso“, „žiedinės ekonomikos“ žaisliukais, pateikdama pritemptas apklausas, kad svarbiausia europiečiams (taip pat jau karantinuotėms ar ligoninėje esantiems italams) – aplinkos apsauga.

Paprastas pavyzdys, kovo 9 d. Komisijos vadovė Ursula von der Leyen pristatė savo 100 dienų ataskaitą – iš 15 minučių kalbos tik pusantros (apie 90 sekundžių) skirta koronaviruso krizei. Tai, toli gražu, ne pirmoji krizė, kurios nesugebėjo numatyti, laiku reaguoti pernai darbą pradėjusi ir „geopolitine“ apsiskelbusi Europos Komisija.

Kita vertus, kaip pasakytų daugelis Briuselio burbulo žinovų, Komisija veikia tiek, kiek jai leidžia valstybės-narės. O šios kaip niekad susiskaldžiusios, jų vyriausybės silpnos, todėl svajoti apie kažkokį solidarumą, vienybę ar nacionalinių interesų aukojimą bendros Europos labui, naivu. Tai puikiai parodė vasarį žlugusios ES lyderių derybos dėl daugiamečio bloko biudžeto.

Kai Italijoje korona jau šienavo gyvybes, ES „vyriausybė“ pasikvietusi Gretutę toliau žaidė smėlio dėžeje su savo „žaliojo kurso“, „žiedinės ekonomikos“ žaisliukais.

Svarbiausia tiek koronos, tiek kitų krizių atveju – nėra Europoje lyderių, kurie imtųsi iniciatyvos, priimtų gal nepopuliarius, bet greitus ir į ateitį orientuotus sprendimus, o svarbiausia – prastumtų jų įgyvendinimą.

Kažkada tokia laikyta Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Būtent, ji ėmėsi iniciatyvos suvaldant 2014–2015 m. pabėgėlių krizę. Dėl priemonių ir rezultatų – galima ginčytis, bet tai buvo lyderystė, o dabar, tikriausiai, ji kas rytą brauko dienas kryžiukais kalendoriuje – kiek jai dar liko politikoje.

Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas labai nori užimti lyderio vaidmenį, bet svaičioti apie Europą „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“, nėra tas pats, kas spręsti realias krizes nuo koronaviruso iki Artimųjų Rytų konfliktų. Na apie kitų šalių (tarp jų – ir Lietuvos) vadovų kandidatūras į Europos lyderius net neverta svarstyti.

Taigi koronavirusas nutraukė eurobiurokratų skalsių kalbų skraistę – karalius nuogas. Bet laisva vieta ilgai tuščia nebūna – į sceną lenda „naujas karalius“ – Kinija.

Skirtingai nei ES ar transatlantiniai partneriai Kinija ištiesė pagalbos ranką Italijai – atsiuntė medicinos ekspertų, medikamentų. Tad nenustebkite, kad Italija spjaus į ES ir net NATO solidarumą stabdant, tarkim 5G ryšio, „šilko kelio“ ar kitų Kinijos projektų plėtrą Europoje.

Tikėkimės, koronakrizė greitai praeis, bet bus kitų krizių – kaip tada dorosis ES? O kaip elgsis italai („vendetta“ – itališkos kilmės žodis)?

Italų kariai dalyvauja NATO priešakiniame pajėgų batalione Latvijoje. Kaip Baltijos šalys atsidėkojo už Italijos dalyvavimą atgrasant Rusiją nuo agresijos prieš jas?

„ES naudos gavėjos (ir mažai koronaviruso atvejų turinčios šalys) tokios, kaip Slovakija, Bulgarija, Čekija, Vengrija, Rumunija ir Lenkija turėtų Italijai nusiųsti veido kaukių ir dar kitko, ko jai gali prireikti. (...) Kitaip nesitikėkite, kad Italijos kareiviai ateis padėti sąjungininkams Europoje, kai Rusija surengs siurprizą pasirinktai Europos šaliai arba kai priešiška šalis ar jos šalininkai atjungs Lenkijai elektrą“, – „Foreign Policy“ šeštadienį rašė Karališkojo jungtinio karinių tyrimo (RUSI) instituto ekspertė Elisabeth Braw.

Pridurti prie šios įžvalgos galima būtų nebent paminint Lietuvos, Latvijos ir Estijos pavadinimus.