Pirmieji Amerikoje išsilaipinę europiečiai patyrė daugybę sunkumų. Kone pusė jų mirė badu, nes ūkininkauti naujose žemėse jiems nesisekė. Likę gyvi svarstė grįžti atgal į tėvynę. Laimei, vietinė Vampanagų (angl. Wampanoag) gentis išmokė europiečius dirbti žemę pagal „trijų seserų“ metodą – akmenuotose žemėse auginti kukurūzus, pupas ir moliūgus kartu. Jau kitais metais buvo gautas gausus derlius. Atsidėkojant už jį, 1621 m. ir buvo surengta pirmoji padėkos vakarienė, kai kartu susėdo europiečiai ir vietos gyventojai – švęsti derlių kaip gyvybės išsaugojimo šventę.

Šventės tradicija pamažu plito, apaugdama skirtingoms valstijoms ir bendruomenėms būdingais ritualais, o 1863 m. prezidentas Abrahamas Lincolnas paskelbė Padėkos dieną nacionaline iškilme. Štai, nuo tada amerikiečių šeimos dėkoja už gyvybei būtinas gėrybes, brangius žmones, bendrystę.

Derlius, kurį švenčiame šiandien – tai ne tik kviečiai, linai ir miežiai, bulvės ir vištos, bet ir nauji pastatai, baldai, mums šviesą ir šilumą generuojančios saulės baterijos, technologijos ir įvairiausios paslaugos, suteikiančios gyvenimui komforto. Derlius – tai visų rūšių pajamos, dividendai, pelnas.

Vertas dėmesio faktas, kad pirmaisiais metais atvykėliai dirbo žemę bendrai ir patyrė visus kolektyvinei nuosavybei būdingus išbandymus, tačiau jau nuo 1623 m. metų visiems buvo išdalyti sklypai ir imtasi privačios žemdirbystės. Tai buvo antras lemtingas lūžis po išsilaipinimo į naująjį žemyną. Žinodami, kad kiekvienas valgys tai, ką užaugins, žmonės ėmė labiau stengtis, nesislėpė už kitų nugarų, produktyvumas išaugo keleriopai. To rezultatas – keleriopai augęs derlius.

Šiandien ši šventė paplito toli už Amerikos ribų. Nepaisant to, kad žemdirbystė nebėra vienintelė modernaus žmogaus gyvybės saugotoja, iškilmės papročiai išliko.

Derlius, kurį švenčiame šiandien – tai ne tik kviečiai, linai ir miežiai, bulvės ir vištos, bet ir nauji pastatai, baldai, mums šviesą ir šilumą generuojančios saulės baterijos, technologijos ir įvairiausios paslaugos, suteikiančios gyvenimui komforto. Derlius – tai visų rūšių pajamos, dividendai, pelnas.

Tai, ką mes pagaminame ir norime skinti kaip derlių, kažkas turi įsigyti ir apmokėti. Taip ir mes savo pinigais patvirtiname, kad mums reikalingi kitų pagaminti čiužiniai, dviračiai, pusryčių bandelės. Tai, kas vienam yra pajamos, kitam yra išlaidos. Tai, kas vienam išlaidos – kitam pajamos.

Tačiau tai, ką mes pagaminame ir norime skinti kaip derlių, kažkas turi įsigyti ir apmokėti. Taip ir mes savo pinigais patvirtiname, kad mums reikalingi kitų pagaminti čiužiniai, dviračiai, pusryčių bandelės. Tai, kas vienam yra pajamos, kitam yra išlaidos. Tai, kas vienam išlaidos – kitam pajamos.

Pajamų mes norime kuo didesnių, o išlaidų – mažesnių, tai įrašyta į žmogaus prigimtį. Ir ant šio paradokso, deja, dažnas paslysta, dėkodamas už savo derlių ir keikdamas derlių, kurį skina kiti. Žvelgdami platesniu žvilgsniu, atrandame tvirtą, nors iš pirmo žvilgsnio paradoksalų dėsnį: jeigu mes norime, kad mums būtų dosniai atlyginta, lygiai taip pat to nori bandelių, čiužinių ir kompiuterių pardavėjas. Lygiai taip pat to nori ir naujienų platforma, siūlanti skaitytojams prenumeratą. Ir turgaus prekeivis bei privati medicinos įstaiga, kuriai pelnas reiškia galimybę tęsti savo veiklą ir kitais metais. O mums visiems tai reiškia, kad ir kitąmet rasime turguje tą, kuris iš toli atveža mūsų pamėgtus pomidorus, rasime savo privatų gydytoją, drabužių dizainerį ir močiutę su žemuogėmis (kurios daugeliui atrodo tokios beprotiškai brangios, nors, kai buvo didinama minimali mėnesinė alga, tie patys žmonės plojo ir džiaugėsi).

Kaip išsilaipinusiems Amerikoje žmonėms derlius reiškė gyvybę, taip ir mūsų laikais kiekvieno gautos pajamos reiškia gyvybės palaikymą, veiklos tęstinumą. Kiekvienam vartotojui to reikia ne mažiau negu produkto ar paslaugos tiekėjui. Išmokti gyventi nesusipykus su visais, kurie kasdien mums patarnauja – argi ne puiki dovana derliaus šventei?

Amerikiečiai tiki, kad dėkodami už gautą derlių, tuo pačiu prisišaukia gerą derlių ir kitais metais. Tad ir mes, skirtingas kultūras savo privačiuose sklypuose auginantys ir vieni kitiems savo derliumi patarnaujantys, galime švęsti ne tik derlių, bet ir visuomenės santarvę.

Tas pats „trijų seserų“ žemdirbystės metodas moko mus sugyventi, nepaisant mūsų skirtumų, o gal net ir dėl jų. Mat Amerikos gyventojų kultivuojamos trys kultūros – kukurūzai, pupos ir moliūgai – duodavo dosnų derlių būtent todėl, kad buvo auginamos drauge. Atrodo keistai? Kukurūzų stiebai tapdavo puikia atrama pupoms kilti į dangų. Moliūgų lapija uždengdavo akmenuotą žemę, palaikydavo drėgmę ir visiems augalams palankų mikroklimatą, apsaugojo nuo piktžolių. O pupų savybė kaupti azotą ir padidinti žemės derlingumą taip pat tarnavo visoms „trims sesėms“. Žmonėms yra ko pasimokyti.

Ir dar, amerikiečiai tiki, kad dėkodami už gautą derlių, tuo pačiu prisišaukia gerą derlių ir kitais metais. Tad ir mes, skirtingas kultūras savo privačiuose sklypuose auginantys ir vieni kitiems savo derliumi patarnaujantys, galime švęsti ne tik derlių, bet ir visuomenės santarvę.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)