Panašių pranešimų Lietuvos žiniasklaidoje – nors vežimu vežk. Vargas užsienio žurnalistui, kuris pavėlina Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo datą ar sostinę „perkelia“ į Šiaulius. Toks nelaimėlis būna mažų mažiausiai sumaišomas su purvu viename ar kitame laikraštyje, kartais net gauna piktą laišką iš mūsų ambasados.

O kiek tokių istorijų galime papasakoti iš asmeninės patirties… Sykį Bulgarijos pasienietis, saulėje pablykčiojęs tamsiais akiniais, žvilgtelėjo į mašinos numerius: „A, Litovskaja SSR… Proezžaite!“ (rus. „A, Lietuvos SSR… Pravažiuokite!“). Kuriame pasaulio pakraštyje gyvename, prieš keletą dienų aiškinau ketvertui airių mokinukių. O prieš keletą mėnesių – vieno JAV oro uosto darbuotojai, kuriai niekaip nepavyko ištarti mano vardo.

Siaubingai pykau, kad niekas nežino geriausių pasaulyje krepšininkų šalies, Marijos žemės, kuri pirmoji išsiveržė iš Sovietų Sąjungos, kur kalbama seniausia indoeuropiečių kalba, laisvai liejasi skaniausias visoje planetoje alus, gyvena stipriausi vyrai, gražiausios moterys…

Meluoju. Jei taip rimtai į viską reaguosi, gali sprogti iš pykčio. Iš tiesų iš bulgarų Džeimso Bondo linksmai pasijuokėme, o airėms spalvotais plaukais ir smalsiai amerikietei pabandžiau išaiškinti, kaip galėtų užsukti į svečius.

Eglė Digrytė:
Ar tik ne mažos tautos sindromas, dėl kurio esame šiek tiek labiau „išsilavinę“ už didžiųjų šalių piliečius, kartu verčia purkštauti dėl kiekvienos klaidos, ne itin palankaus Lietuvos įvaizdžio kokiame romane ar piktoko garsenybės atsiliepimo?

Iš didelės meilės Lietuvai? Prisiminę kažkada kažkur nugirstą žinią? Iš bendro išsilavinimo? Greičiausiai dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kaip ir anie, galvojantys, jog lietuviai vis dar vaikšto įsisiautę į lokenas, svajoja apie spalvotus televizorius ir gyvena kažkur Europos Sąjungos paribyje, turi savų priežasčių nežinoti naujausių Lietuvos pasiekimų.

Juk ir mes, tiesą sakant, nedaug nutuokiame apie Brunėjaus sultonato, Gvinėjos Bisau, Eritrėjos ar Špicbergeno salyno gyvenimą. Na, esame nedidelė tauta ir kalbame keista kalba, tad aplinkiniu pasauliu domimės ar užsienio kalbas mokomės šiek tiek stropiau nei, pavyzdžiui, amerikiečiai ar ispanai. Bet visos planetos neaprėpiame. Todėl taip nuoširdžiai nepykime, kai kažkas pademonstruoja savo neišmanymą.

Žinoma, į oficialius dokumentus, žiniasklaidos pranešimus, spaudinius ir panašius dalykus galima reaguoti ne taip atlaidžiai. Tačiau dideli skandalai kodiniu pavadinimu „daug triukšmo dėl nieko“ atrodo dar labiau apgailėtinai.

Ar tik ne mažos tautos sindromas, dėl kurio esame šiek tiek labiau „išsilavinę“ už didžiųjų šalių piliečius, kartu verčia purkštauti dėl kiekvienos klaidos, ne itin palankaus Lietuvos įvaizdžio kokiame romane ar piktoko garsenybės atsiliepimo? Kaip ir džiaugtis kiekvienu „pasiekimu“ tarptautinėje erdvėje: ak, CNN pasakos apie orus Vilniuje, lietuvė apsigyveno Vietname, o manekenė iš Lietuvos pražingsniavo podiumu su Roberto Cavalli suknele… Ar ne svariau skamba žinios apie lietuvių nuopelnus sporte, kultūroje, moksle ar panašiose srityse?

Gal valdžiai pagaliau reikėtų labiau rūpintis Lietuvos įvaizdžio užsienyje formavimu, nuo strategijų kūrimo, konkursų organizavimo, emblemų paišymo ir pinigų dalijimo neaišku kam pereinant nuo konkrečių darbų? Kitaip dar ilgai įvaizdį teks kurti pagal principą „iš lūpų – į ausis“ ir išsijuosus aiškinti, kad Lietuva tikrai tikrai nebepriklauso SSRS.

O kad nereikėtų visko pradėti nuo nulio, galima tuos pačius kvailus stereotipus bei neteisingus įsivaizdavimus sviesti atgal ir nuo jų atsispirti, pasaulį informuojant apie Lietuvą. Galų gale išmoksime eilinį kartą išgirdę, kad ietimi nudobto mamuto kulšis skrudiname ant laužo, viską nuleisti juokais ir pasišaipyti ne tik iš neišmanėlių, bet ir iš savęs.

Čia tiktų pacituoti vieną estų knygelę. „Ar Estijoje gyvena baltieji lokiai? Ar Estijoje kada nors šviečia saulė? Ar estai turi elektrą?“ – tik keletas klausimų, kuriuos estai užduoda užsieniečiams ir į kuriuos čia pat lakoniškai, bet informatyviai ir, turiu pripažinti, įdomiai atsako. Savaime suprantama, patraukdami save per dantį. Gal ir šioje srityje galime pasimokyti iš savo šiaurinių kaimynų?