Išties pasiruošimas „samitui“ ir šiek tiek juokingas. Naują merą išsirinkusioje sostinėje pulta asfaltuoti gatves, tvarkyti aplinką. Būtų gerai, kad nesugalvotų dar ir kokios žolės nudažyti...
Galima pagalvoti, kad atvykęs prezidentas Joe Bidenas pirmiausia įvertins, kokį progresą Lietuva padarė kelio darbų srityje. Turbūt didesnį įspūdį jam padarytų, jei Seimas priimtų Civilinės sąjungos įstatymą – juk tai net nedviprasmiškai įvardijo JAV ambasadorius Robertas Gilchristas.
Beje, šis pasiruošimas priminė vieną vaikystės istoriją. Turėjau kaimynus, kurie gal 5 ar 6 metus niekaip nesugebėjo užbaigti buto remonto. Iš pradžių kelerius metus gyveno be plintusų, tada dar kelerius be šviestuvų ir pan.
Žinote, kada kaimynai galiausiai nusprendė, kad kažkokių baldų vis dėlto reikėtų įsigyti, net jeigu ir labai sunku juos išsirinkti? Tada, kai Ispanijoje gyvenantys giminaičiai pranešė, kad pagaliau susiruošė juos aplankyti.
Įdomus požiūris – patys galime gyventi, kaip išeina, bet neduok, Dieve, kas nors tai pamatys. Tikrai, ką tada žmonės pagalvos?
Taip ir su gatvėmis ir Nepriklausomybės aikšte prie Seimo. Patys jau kiek metų vaikštome besisaugodami, kad tik neišsisuktume kojos, bet va, atvažiuoja 2 tūkst. užsienio žurnalistų, tai reikia paskubėti susitvarkyti.
Tiesa, tos apsilupusios pirmųjų Seimo rūmų sienos iš Neries pusės turbūt jau nebespės perdažyti. Vis tiek – viešieji pirkimai turėtų įvykti ir pan. Ką jau bekalbėti apie baisiąją piramidę ir tai, kas slypi po ja.
Tačiau visa tai smulkmenos, o prieš artėjantį svarbų renginį reikėtų susitelkti į esmę. Kokie pasiekimai reikštų, kad NATO viršūnių susitikimas Vilniuje buvo sėkmingas? Seimas balandį rezoliucijoje išvardijo penkis tikslus.
Pirma, iki brigados dydžio vieneto padidinti Lietuvoje nuolat dislokuotas sąjungininkų sausumos pajėgas.
Antra, pakviesti Ukrainą tapti NATO nare.
Trečia, pasiekti Vengrijos ir Turkijos pritarimą dėl Švedijos stojimo į NATO.
Ketvirta, siekti visų NATO valstybių narių įsipareigojimo nuo 2025 metų gynybai skirti ne mažiau 2 proc. BVP.
Penkta, plėsti ir stiprinti NATO ir Indijos bei Ramiojo vandenyno regiono valstybių partnerių praktinį bendradarbiavimą.
Nė viena šių užduočių vis dar nėra lengvai pasiekiama. Manau, būtent į jas, o ne į kelias dienas vilniečiams truksiančius nepatogumus reikėtų sutelkti visą dėmesį.
Ar Vakarų diplomatai sugebės pakeisti vengrų Viktoro Orbano ir naujai perrinkto turkų Recepo Tayyipo Erdogano požiūrį Švedijos atžvilgiu? Kada vokiečiai pasakys galutinį „jawohl“ brigadai Lietuvoje?
Ar Volodymyras Zelenskis pats apsilankys Vilniuje ir galės savo tautiečius pradžiuginti perspektyva NATO?
Tai klausimai, į kuriuos atsakymų turėtume sulaukti per artimiausią išties labai svarbų visai Europai mėnesį. Galima didžiuotis, kad Lietuva buvo įvertinta kaip svarbi Aljanso narė ir būtent mums suteikta galimybė surengti šių metų vadovų susirinkimą.
Visi tie trumpalaikiai apribojimai, kaip sako amerikiečiai, yra nice problem to have (problema, kurią malonu turėti). Jei abejojate – palyginkite, su kokiais rūpesčiais turi tvarkytis prie susprogdintos Nova Kachovkos užtvankos gyvenę žmonės.
