Galima tik įsivaizduoti, kaip perversmas pakenktų JAV vadovaujamos tarptautinės koalicijos pastangoms kovai prieš „Islamo valstybę“ kaimyninėje Sirijoje ir Irake. Sunku net numatyti, ar kurdai nepasinaudotų situacija. Pasaulio pagarbą kovoje prieš ISIS pelniusi Kurdų darbininkų partija (PKK) su sąjungininkais šiaurės Sirijoje galėtų lengvai suduoti smūgį Turkijos vieningumui.
Byranti Turkija tikrai netektų buferio vaidmens Europai nuo pabėgėlių. Veikiau pati taptų pabėgėlių šaltiniu. Taigi vaizdas galėtų būti gana apokaliptinis, ypač jei kova tarp Recepo Tayipo Erdogano ir perversmo organizatorių būtų užsitęsusi.
Iš tiesų perversmai – gana būdinga Turkijos karinių pajėgų reakcija į politinės kontrolės praradimą. Šiuolaikinė Turkija buvo įkurta 1923 m. po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Osmanų imperijai. Jos įkūrėju ir garbinamu tautos tėvu tapo Mustafa Kemalis Atatiurkas, kurio svajose Turkija turėjo būti griežtai sekuliari ir moderni respublika pagal Prancūzijos pavyzdį.
Kemalistai tikėjosi atsikratyti, jų teigimu, mistinių ir neracionalių islamo nuostatų bei jų suformuotų socialinių ir politinių praktikų – pagrindinis tikslas buvo suformuoti homo Kemalicus. Islamas, religinė praktika tapo Turkijos vidaus priešu, kurį reikėjo išgyvendinti. Pagrindiniai kareiviai – kariuomenė, M. Kemalio įkurta Respublikos liaudies partija (CHP), taip pat teisinė biurokratija ir ypač Konstitucinis Teismas, kuris turėjo teisę eliminuoti politines partijas, jei tik manydavo, kad jos kelia grėsmę sekuliarumo principui.
Turkijos polinkis į kraštutinį sekuliarizmą, kuris vadinamas laicizmu, lėmė, jog religija buvo pajungta valstybės institucijų kontrolei, o siekiant išvalyti islamą iš viešosiose erdvės buvo pažengta tiek toli, kad valstybinėse institucijose negalėjo dirbti ar lankytis barzdoti vyrai ir tradicinį musulmonų galvos apdangalą dėvinčios moterys. Merginoms drausta galvos apdangalus dėvėti net universitetuose, tad norėdamos studijuoti pamaldžios turkų merginos dėvėdavo perukus – kaip galvos apdangalo pakaitalą.
Tarp 1925 ir 1930 m. Turkijoje buvo uždrausti religiniai sufijų ordinai, nes kemalistai juos traktavo kaip pavojų sekuliariai valstybei. M. Kemalis manė, kad „Turkija negali būti šeichų, dervišų, tikinčiųjų ir lunatikų šalis“.
Šis aspektas labai svarbus norint suvokti, kodėl karinės pajėgos save regi kaip sekuliarizmo sergėtoją. Sekuliarizmas, nacionalizmas, respublikanizmas buvo esminiai kemalizmo stulpai.
Pirmi rinkimai Turkijoje įvyko 1950 m., tačiau kariuomenė visuomet akylai prižiūrėjo „demokratinį procesą“. Tai gana ironiška, nes būtina demokratijos sąlyga – civilinės valdžios kontrolė karinei. Turkijoje – ilgą laiką procesas buvo atvirkščias, tai kariuomenė prižiūrėjo civilinę valdžią. Beje, tai buvo nuolatinė europinių struktūrų kritika Turkijai, kuri savo nuo pat 1959 m. deklaravo savo siekį įsijungti į šias struktūras.
Perversmai Turkijoje vyko 1960 m., 1971 m., 1980 m. ir 1997 m. Paskutinis perversmas vadinamas „švelniuoju“, nes jo metu valdančioji proislamiška partija buvo priversta pasitraukti iš koalicinės vyriausybės – kariuomenė tuomet valdžios neperėmė.
Šitokia politinė sistema natūraliai turėjo savo kritikų. Turkai ilgai ir skausmingai bandė atsakyti į klausimą, kaip turkų tauta (pagal tuometinį apibrėžimą kurdai irgi privalomai buvo laikomi turkais), kurios visuomenę sudaro musulmonai, turi gyventi šiuolaikinėmis, moderniomis sąlygomis.
Šis klausimas nuolat iškyla ir garsiausios turkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko romanuose, kur regima kolizija tarp kultūros, tradicinių vertybių ir iš viršaus nuleistos „modernizacijos“. Netgi 1987 m. pasiprašydama į Europos Sąjungą Turkija siekė ne bendros rinkos ar kitų materialių vertybių, bet ėjo į „šiuolaikinę civilizaciją“.
Daugiausia kemalizmo ir beatodairiško Turkijos modernizavimo kritikų buvo tarp religingų žmonių bei vėliau legalizuotų musulmonų brolijų. Daugelis nesuprato, kodėl asmeninis žmogaus religingumas, tradicijos turi būti išstumtos iš viešojo gyvenimo tarsi nė neegzistuotų.
Pats R.T. Erdoganas savo Teisingumo ir plėtros partiją (AKP) įsteigė 2001 m. Prieš tai jis priklausė Konstitucinio Teismo uždraustai Gerovės partijai, kuri buvo priversta pasitraukti iš koalicijos po 1997 m. „švelniojo perversmo“. R.T. Erdoganas yra pats asmeniškai nukentėjęs dėl šalyje taikytų griežtų kemalistinių principų: 1999 m. jis keturis mėnesius praleido kalėjime už tai, kad per mitingą prieš dvejus metus pacitavo nacionalistinės krypties turkų poeto Ziya Gokalpo poemos eilutes: „Mūsų minaretai bus mūsų durtuvai, mūsų šventovių kupolai bus mūsų šalmai, mūsų mečetės bus mūsų barakai“. R.T. Erdoganas klausė: „Mano idealas yra islamas. Jeigu aš negaliu apie tai kalbėti, kokia tada prasmė gyventi?“
Jau tada R.T. Erdoganą rėmė minios, jo populiarumas buvo milžiniškas, todėl nenuostabu, kad 2002 m. (tiksliau 2003 m., kai baigėsi jam taikytas draudimas dalyvauti politinėje veikloje) prasidėjo Erdogano era Turkijoje. Tiesa, ne viskas vyko sklandžiai: būtent kemalistinės vizijos įkvėpti sluoksniai nuolat kurstė kalbas, kad Turkija krypsta islamizmo pusėn ir kad šalis taps vos ne antruoju Iranu. Tačiau R.T. Erdoganas gana efektyviai sutelkė valdžią savo rankose: to jis pasiekė visomis priemonėmis, tikrai ne visada demokratinėmis.
Vienas svarbesnių lūžių momentų konsoliduojant valdžią buvo Konstitucijos pakeitimas taip, kad prezidentas būtų renkamas tiesiogiai. Šią reformą kemalistai siekė užblokuoti, bet R.T. Erdoganas į gatves sušaukė milijonus protestuotojų. Beje, taip jis pasielgė ir per nepavykusį perversmą dabar – kvietė žmones į gatves.
Dar viena kemalizmui oponuojanti srovė Turkijoje buvo naujasis Nurcu judėjimas, įkurtas Turkijos kurdo Saido Nursi. Šis judėjimas labai aktyviai dalyvavo debatuose apie islamo ir modernybės suderinamumą. Nepaisant S. Nursi keliamų bylų ir kitų trukdžių jo mokymas sklido po visą Anatoliją. Pagrindinis šio judėjimas elementas – religija traktuojama per emocinę prizmę, kaip kultūros, tradicijų lopšys. Ši srovė nepasitiki legalistiniu islamu.
Šiuolaikinis Nurcu judėjimo lyderis yra Fethullah Gulenas, kurį R.T. Erdoganas įvardijo kaip vieną iš nepasisekusio perversmo organizatorių. Ar taip buvo iš tiesų – parodys laikas. F. Guleno judėjimo atstovai paneigė bet kokias sąsajas su perversmo organizatoriais.
JAV gyvenančio F. Guleno įtaka Turkijoje laikoma itin didele. Apie jį kalbama kaip apie antrąjį tautos tėvą, tik visiškai kitokį nei M. Kemalis. Įtaka daugiausia kyla iš šio judėjimo mokymo įstaigų, kurių gausu Turkijoje ir už jos ribų. Maža to, judėjimo nariai valdo daugybę privačių įmonių, dirba įvairiose Turkijos įstaigose.
1999 m. televizijai buvo nutekintas jo pamokslo įrašas, jame jis rekomendavo savo sekėjams judėti valstybės sistemos arterijomis niekam nepastebint, kol bus pasiektas galios centras. Nuo tada paplito mintis, kad F. Guleno judėjimo narių gausu biurokratijoje, teisės sistemoje, policijoje. Kiek čia tiesos, sunku pasakyti, nors buvęs policijos komisaras Henefi Avci, kuris parašė knygą apie judėjimą ir buvo už tai suimtas, teigia, kad F. Guleno judėjimas turi daug žmonių Stambulo ir Ankaros kovos su terorizmu padaliniuose ir esą gali net inicijuoti tyrimus, jei reikia.
Tais metais Turkijos policija vienoje Stambulo landynėje aptiko 27 rankines granatas, pranešta, kad ginklai priklauso ultra-nacionalistinei organizacijai Ergenekon, kuri esą siekė nuversti AKP ir R.T. Erdogano valdžią. Suimti – 275 žmonės.
Laikoma, kad šia operacija buvo siekiama atsikratyti kariuomenės viršenybės – pradėta daugybė tyrimų prieš karinį establišmentą, daug aukštų kariuomenės pareigūnų buvo apkaltinti norėję nuversti AKP valdžią. Nuteista ir įkalinta daugybė CHP partijos veikėjų. Nuo tada kariuomenė ir kemalistai laižėsi žaizdas.
Tačiau tai, kas turėjo būti kariuomenės galios apkarpymu vidaus politikoje, tapo visų politinių oponentų persekiojimu, tarp jų ir F. Guleno judėjimo narių. Įtampa vis augo. Kalbėta, kad R.T. Erdoganas buvo nurodęs Turkijos saugumo tarnybai rinkti visą informaciją apie judėjimą, bet staiga tarnybos vadas sulaukė įtarimų, susijusių su kurdų organizacija, kuri laikoma teroristine.
Tuomet R.T. Erdoganas paskelbė apie panaikinamus kursus studentams ruošiantis stoti į auštąsias mokyklas, Šie kursai iš esmės yra organizuojami F. Guleno judėjimo. Šalys, kuriose veikia F. Guleno mokyklos, pradėtos raginti jas užverti.
2012 m. Turkiją sukrėtė ypač didelis korupcijos skandalas, į kurį įtraukta labai daug aukštų Turkijos asmenų: suimti tuometiniam premjerui artimi verslininkai, aukšti valdininkai ir trijų ministrų sūnūs. Internete pasirodė garso įrašas, kuriame esą premjeras su savo sūnumi aptarinėja disponavimą milijonais dolerių. Šis korupcijos skandalas laikytas F. Guleno kerštu R.T. Erdoganui.
Pastarasis neliko skolingas – Turkijoje F. Gulenas apkaltintas dėl tyrimo klastojimo ir vadovavimo teroristinei organizacijai. Turkijos vyriausybės institucijos apribojo su F. Gulenu susijusių įmonių veiklą, perėmė „Koza Ipek Holding“ ir „Bank Asya“ kontrolę.
R.T. Erdoganas dėl perversmo šįkart irgi apkaltino F. Guleną. Ar tai tiesa, kol kas nėra aišku. Tačiau, neatmestina, kad šiame požiūryje gali būti ir paranojos pėdsakų.
Nors paneigti neįmanoma – Turkijoje išties bandyta nuversti valdžią ir tai tik parodo, kad diktatorius R.T. Erdoganas nėra toks stiprus, kaip manyta. Tai gana bloga žinia, nes stabilumas Artimuosiuose Rytuose, kaip niekada reikalingas, net jei tai reiškia nedemokratinės valdžios išsaugojimą Turkijoje.